Judith McNaugth - Tobula

Nuo juoko jai sudrebėjo pečiai.

— Nusileidau į didelės pušies glėbį.

— Tai buvo labai gudru, — šaipėsi jis. — Išlikai nenukentėjusi, sausutėlė ir privertei mane elgtis kaip kuoktelėjusią lašišą lediniame upelyje.

— Ši dalis nebuvo juokinga. Ką šiandien padarei, buvo drąsiausias poelgis, kokį tik esu mačiusi.

Jis ištirpo ne nuo jos ištartų žodžių, o nuo to, kaip žvelgė į jį — nuo susižavėjimo jos akyse ir pagarbaus nustebimo balse. Ištvėrus pažeminimą teisme ir nužmoginantį elgesį, patirtą kalėjime, svaigino jau ir tai, kad į jį žiūrima kaip į žmogų, o ne gyvulį. Bet tai, kad jinai žiūri į jį, lyg jis būtų šaunus, puikus ir doras, buvo dovana, brangesnė už bet ką, jam kada nors duotą. Žakas norėjo suspausti merginą glėbyje, ištirpti jos meilume, įsisupti į ją lyg į antklodę ir pasinerti joje; norėjo būti pačiu geriausiu meilužiu, kokį ji kada yra turėjusi, ir šią naktį padaryti jai tokią įsimintiną, kokia ji bus jam.

Džulė stebėjo, kaip jo žvilgsnis nuslydo jos lūpų link, ir laukti tapo nebeįmanoma, apsvaigusi nekantravo, kada jis ją pabučiuos. Kai nusivylusi suprato, kad jis to nepadarys, ji neišsidavė, spindulingai, plačiai nusišypsojo ir pabandė būti linksma.

— Jei kada nors atvažiuosi į Kytoną ir susitiksi Timą Martiną, nesakyk jam, kad šį vakarą šokai su manimi.

— Kodėl?

— Jis susimušė su žmogumi, kuris paskutinį kartą su manimi šoko.

Nors ir suvokė, kaip tai absurdiška, Žakas pirmą kartą savo sumautame gyvenime pajuto skaudų pavydo dieglį.

— Ar Martinas — tavo vaikinas?

Ją prajuokino tūžminga jo veido išraiška.

— Ne, jis vienas iš mano mokinių. Iš tų pavyduolių...

— Ragana! — tarė Žakas, prisitraukdamas ją artyn savęs, o tuo metu Džonas Denveras stereogrotuve ėmė dainuoti Anės dainą. — Puikiai žinau, kaip tas vargšas vaikas turėjo jaustis.

Ji išpūtė akis.

— Nejaugi manai, kad patikėsiu, jog tu ką tik dabar manęs pavydėjai?

Žako akys godžiai įsmigo į jos lūpas.

— Prieš penkias minutes, — sumurmėjo jis, — būčiau sakęs, kad man svetimi tokie jausmai.

— A. Gerai, — atsakė ji su linksma pašaipa, o paskui pridūrė apsimestinai griežtai. — Tu persistengi vaidindamas, pone Kino Žvaigžde.

Žakas sustingo. Jei jam tektų rinktis, ar leisti Džulei Matison įsivaizduoti jį kaip pabėgusį kalinį, kai jis šiąnakt ją pasiguldė į lovą, ar kaip kino žvaigždę, jis būtų nedvejodamas pasirinkęs pirmąjį variantą. Bent tas pirmasis buvo tikras, realus, ne pasibjaurėtinas ir apsimestinis. Jis praleido daugiau nei dešimtmetį savo gyvenimo su įvaizdžiu, kuris jį pavertė seksualiniu trofėjumi. Kaip į futbolo žaidėjų ir ledo ritulio žvaigždžių, taip ir į jo asmeninį gyvenimą brovėsi moterys gerbėjos, kurios norėjo miegoti su Zakariu Benediktu. Ne su vyriškiu. Su jo įvaizdžiu. Iš teisybės šis vakaras buvo pirmas kartas, kai jis buvo visiškai tikras, kad moteris norėjo miegoti su juo tik dėl jo paties, ir užsiuto pamanęs, kad klydo.

— Kodėl, — atsargiai paklausė ji, — taip žiūri į mane?

— Gal tu pasakysi man, — atšovė jis, — kodėl būtent dabar pavadinai mane kino žvaigžde?

— Tau nepatiks atsakymas.

— Pažiūrėsime, — paragino jis.

Jo tonas privertė ją prisimerkti.

— Gerai. Pasakiau, nes man atgrasus nenuoširdumas.

Žakas susiraukė.

— Gal galėtum kalbėti kiek konkrečiau?

— Žinoma, — atsakė Džulė, atsilygindama už jo sarkazmą jai nebūdingu šiurkštumu. — Pasakiau taip, nes apsimetei esąs pavydus, o paskui dar labiau viską sugadinai, dėdamasis, kad per visą gyvenimą niekada nejautei pavydo. Aš pamaniau, kad tai ne tik banalu, bet ir nenuoširdu, ypač dėl to, jog žinau, kad turiu būti pati nepatraukliausia moteris, su kuria kada nors teikeisi flirtuoti! Dar daugiau, kadangi aš su tavimi nebesielgiu kaip su pabėgusiu žudiku, būčiau dėkinga, jeigu nežiūrėtum į mane kaip... į kokią pusgalvę gerbėją, kurią gali taip sužavėti, kad ji nuo kelių tuščių pataikavimo žodžių alps tau po kojom.

Pavėluotai pastebėjusi grėsmingą jo veido išraišką, Džulė staigiai nusuko akis ir įsispitrėjo jam į petį, sutrikusi ir susigėdusi dėl to, kad nesusitvardė ir išliejo visą tulžį. Ji sukaupė jėgas atkirčiui, bet po akimirką trukusios grėsmingos tylos, prašneko tyliai atgailaudama:

— Ko gero, man nereikėjo būti tokiai konkrečiai. Atleisk. Dabar tavo eilė.

— Ką daryti? — atšovė jis.

— Pavyzdžiui, pasakyti man, kad ką tik buvai šiurkštus ir užgaulus.

— Puiku. Tu teisi.

Jis liovėsi šokęs ir Džulė giliai įkvėpė, drąsindama save, prieš pakeldama akis į jo abejingą veidą.

— Tu pyksti, ar ne?

— Nesu tikras.

— Ką reiškia — nesi tikras?

— Ogi tai, kad nebuvau tikras niekuo, kas susiję su tavimi, iki šios dienos vidurdienio, o netikrumas tolydžio vis augo.

Jis kalbėjo taip keistai, lyg būtų praradęs pusiausvyrą, kad Džulės lūpas iškreipė aikštingas šypsnys. Ji labai abejojo, ar bet kokia kita moteris, kad ir kokia graži būtų, galėtų jį įstumti į tokią padėtį. Ji suvokė, kaip tai atsitiko, tačiau labai tuo didžiavosi.

— Manau, — tarstelėjo ji, — man tai patinka.

Jis nenudžiugo.

— Deja, man nepatinka.

— O!

— Iš tiesų manau, mums vertėtų aiškiai susitarti dėl to, kas įvyks tarp mūsų ir ko mes norim , kad vyktų. — Sąmonės gelmėse Žakas žinojo, kad elgiasi labai neprotingai, tačiau penkeri metai kalėjime, šios dienos įvykiai, pareikalavę tiek emocinių ir fizinių jėgų, ir tas „pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais“, vejantis ją, viskas susitelkė į krūvą ir išvedė jį iš pusiausvyros, sujaukė emocijas ir mintis. — Ar sutinki?

— Tikriausiai taip.

— Puiku, nori pradėti pirma ar leisi man?

Džulė nurijo seiles, draskoma prieštaringų jausmų: baimės ir linksmumo.

— Tu pradėk.

— Pusę laiko esu apimtas keisto jausmo, kad tu nesi reali... kad esi pernelyg naivi, kad būtum dvidešimt šešerių... kad esi trylikametė, kuri dedasi esanti moterimi.

Ji nusišypsojo su palengvėjimu, kad jis nepasakė nieko blogesnio.

— O kitą pusę?

— Verti mane jaustis taip, lyg aš būčiau trylikos. — Iš akyse blyksterėjusios smagios kibirkštėlės Žakas suprato, kad jai tai patiko, ir staiga jį pagavo nenugalimas noras sugriauti visas iliuzijas, kokias dar galėjo turėti dėl jo, taip pat ir dėl jo ketinimų šįvakar. — Kad ir ką galvotum apie tai, kas įvyko šiandien prie upelio, aš nesu riteris spindinčiais šarvais. Nesu kino žvaigždė ir toli gražu nesu naivus idealistas paauglys! Naivumą ir idealizmą, atsineštą atėjus į šį pasaulį, praradau dar prieš prarasdamas nekaltybę. Nesu vaikas, tu taip pat nesi. Mes suaugę. Abu žinom, kas dedasi dabar tarp mūsų ir tiksliai žinom, kur visa tai veda. — Juokas dingo iš jos akių, o jį pakeitė kažkas, kas nebuvo baimė, bet nebuvo ir pyktis. — Ar nori, kad tai ištarčiau, kad nesupainiotum mano motyvų? — neatlyžo jis, stebėdamas, kaip lygius jos skruostus išpila karštas raudonis. Žinojimas, kad jis nori permiegoti su ja, įskaudino ją, užgesino šypseną jos veide, jis tyčia pabrėžė savo poziciją. — Motyvai nėra kilnūs; tai suaugusio žmogaus motyvai ir jie natūralūs. Mums ne trylika, čia ne mokykliniai šokiai ir aš nesvarstau, ar galėsiu, ar negalėsiu tave pabučiuoti, linkėdamas labos nakties. Jau iš anksto nuspręsta, kad aš tave pabučiuosiu linkėdamas labos nakties. Aš geidžiu tavęs ir manau, kad tu taip pat manęs geidi. Dar nesibaigus šiai nakčiai, padarysiu taip, kad ir tu geistum, o tada pasiguldysiu tave, nurengsiu ir mylėsiuosi su tavimi kiek įmanydamas jausmingiau ir lėčiau. O dabar noriu šokti su tavimi, kad galėčiau jausti tavo kūną. Kol šoksim, galvosiu, ką darysiu tau — ir su tavimi, — kai būsim drauge lovoje. Na, ar viską išaiškinau? Jeigu tavęs tai netenkina, pasakyk man, ką tu norėtum veikti, ir mes galėsim tai daryti. Gerai? — Jis nekantriai spragtelėjo pirštais, kai ji vis dar tebetylėjo, palenkusi galvą. — Ką tu nori daryti?