Judith McNaugth - Tobula

Tą ji iš tiesų matė — jis tvyrojo sunkiais vokais pridengtame jo žvilgsnyje.

Mirtinai geisdamas ją pabučiuoti, Žakas giliai įkvėpė, kad nurimtų, stengdamasis susivaldyti, kai liežuviu palietė jai lūpas.

— Tu tokia miela, — kuždėjo jis. — Tokia nežmoniškai miela.

Džulė anksčiau už jį prarado savitvardą. Tyliai suvaitojusi, ji apglėbė jam sprandą ir pabučiavo su visa aistra, besikaupiančia joje, glausdamasi visu ūgiu prie sustingusio Žako kūno, mėgaudamasi tuo šiurpuliu, kuris sukrėtė jo kūną, kai jo burna prasivėrė jos šiurkščiam ir švelniam bučiniui. Instinktyviai — nežinojo tą turinti savyje — ji pajuto beviltiškas jo grumtynes sulaikyti tą bučinį nuo per didelio erotiškumo, ir švelnumas, kurį ji jautė, buvo beveik nepakeliamas. Braukdama pravertas lūpas per jo lūpas, ji kvietė jį pagilinti bučinį, o kai tai nepavyko, ėmė bučiuoti jį taip, kaip jis tą darė anksčiau. Liežuviu palietė jam lūpas ir pajuto, kaip jis įkvėpė orą; šito padrąsinta, ji leido savo liežuviui trumpai ir juslingai įsibrauti į jo burną, lengvai ją tyrinėdama...

Ir pasiekė savo tikslą.

Žako santūrumas dingo su tyliu vaitojimu, kai pavertė ją aukštielninką, bučiuodamas su godžiu, atkakliu alkiu, nuo kurio ji pasijuto tuo pat metu galinga ir bejėgė. Jo rankos ir burna reikalavo jos kūno, slysdamos per jos krūtis bei liemenį ir vėl atgal, kai vėl pabučiavo į lūpas, jis panardino savo pirštus jai į plaukus, laikydamas ją kaip belaisvę, pasidavusią savo noru. Kai jis galiausiai atsitraukė nuo jos lūpų, visas Džulės kūnas degė geismu.

— Atmerk akis, mažyte, — kuždėjo jis.

Džulė pakluso ir pasijuto bežiūrinti į raumeningą vyrišką krūtinę, apžėlusią susiraičiusiais tamsiais plaukais. Vien nuo tos krūtinės reginio pulsas ėmė smarkiai jai tvinksėti. Dvejodama ji pakėlė žvilgsnį nuo jo krūtinės ir išvydo permainas, kurias sukėlė jam aistra. Gerklėje jam mėšlungiškai trūkčiojo raumuo, veidas buvo griežtas ir patamsėjęs, o akys degė. Ji stebėjo, kaip juslingos jo lūpos suformavo du žodžius ir išgirdo gergždžiant jo balsą, kai jis juos tarė:

— Paliesk mane.

Tai buvo kvietimas, įsakymas ir maldavimas.

Džulė atsiliepė lygiai į visus tris. Iškėlusi ranką, uždėjo ją ant jo skruosto. Nenukreipdamas savo žvilgsnio nuo jos akių, jis įdėjo savo veidą jai į delną ir glostė lūpomis jautrų jos delną.

— Liesk mane.

Širdis vėl jai ėmė įnirtingai plakti, kai ji pirštų galais braukė per šiurkštų jo skruostą, per storas jo sprando virves ligi peties, paskui žemyn per kietą jo krūtinę. Jo oda atrodė tarsi atlasas, užtiestas ant granito, o kai ji pasilenkė ir pabučiavo jam krūtinę, raumenys nevalingai susitraukė. Svaigdama nuo savo naujai atrastos galios, ji bučiavo mažyčius jo spenelius, o paskui ilgu bučiniu braukė žemyn ligi juosmens. Jam iš lūpų išsiveržė pusiau juokas, pusiau dejonė, ir jis staigiai pavertė ją aukštielninką, prispausdamas jai rankas šalia galvos, savo kūnu užguldamas ją. Jo liežuvis įlindo į jos burną, susipindamas su josios, panirdamas ir išnerdamas, akivaizdžiai imituodamas tai, ką jis norėjo daryti jai su savo kūnu, ir ugnis užsiliepsnojo Džulės viduje. Ji ištraukė savo riešus iš jo delnų, apsivijo rankomis aplinkui jį ir įsikniaubė į jo glėbį, grąžindama jam svaiginančius jo bučinius, glostydama jam pečius, vaitodama iš džiaugsmo, kai jo burna lietė jai krūtinę. Ji buvo taip pasinėrusi į savo geismą, kad beveik nepastebėjo, kai jo ranka nusileido žemyn jai tarp šlaunų, jo pirštai ėmė tyrinėti intymiausias jos kūno vietas. Stipriai užsimerkusi, ji priešinosi bangomis ją užplūstančiai gėdai ir leido sau pasinerti į nuostabų malonumą, kurį jai teikė jo sumanūs pirštai.

Tramdydamas šėlstantį geismą, Žakas stebėjo, kaip reakcijos atsispindėjo žaviame jos veide, kai kūnas pasidavė neįprastam, intymiam jo pirštų glostymui. Kiekvienas garsas iš jos burnos, kiekvienas neramus galvos krustelėjimas, kiekvienas kartas, kai ji suvirpėdavo nuo jo prisilietimo, užliedavo jį skvarbiu švelnumu. Kiekviena sekundė išsikristalizavo jo sąmonėje tarytum spindintis deimantas. Po jo pirštais ji atsivėrė jam, drėgna ir šilta, ir jis trokšte troško pasislėpti joje. Tačiau susitvardė ir palenkęs galvą ilgai ir stipriai ją bučiavo, o tuo tarpu įkišo pirštą giliai į jos kūną. Apsivijusi rankomis apie jo pečius, ji virpėjo, ir mėšlungiški jos judesiai ryškiai priminė anksčiau jam pasakytus žodžius: „Drebėti sveika“, — kuždėjo jis, dar giliau skverbdamasis į ją. „Drebėti labai labai sveika“. Jo pirštams ji atrodė neįprastai siaura ir be galo ankšta, ir jį pagavo baisus jausmas, kad jis per didelis jai, kad ji nesugebės priimti jo nesuplėšyta ar nesužalota.

Jos rankos glamonėjo jį įsidrąsindamos, o jam pritrūko kvapo, kai ji galiausiai brūkštelėjo pirštais per sustandėjusią jo varpą, o paskui paėmė į delną. Tą akimirką, kai jos pirštai apgniaužė ją, iš siaubo akys jai atsimerkė ir įsmigo jam į veidą. Jeigu situacija nebūtų buvusi tokia žiauri ir tokia reikšminga, Žakas būtų pasijuokęs iš jos akių išraiškos. Tačiau jis nebuvo nusiteikęs juoktis arba jaustis pamalonintas to, kad jai tikriausiai „padarė įspūdį“ jo dydis. Židinio liepsnos šviesoje ji žiūrėjo į jį, tarytum kažko lauktų — kažkokio jo sprendimo, judesio ir visą tą laiką jos pirštai varė jį iš proto, kol jis vos nesprogo jos delne. Kita jos ranka pakilo ligi jo skruosto, numaldydama įtampą, ir žodžiai, kuriuos ji jam kuždėjo, ištirpdė jį:

— Verta buvo tavęs laukti dvidešimt šešerius metus, pone Benediktai.

Žakas nebeįstengė valdyti savo alsavimo. Uždėjęs delnus iš abiejų pusių ant jos iškaitusio veido, jis pasilenkė jos pabučiuoti, tik šįkart žodis, kurį jis pašnibždėjo, buvo kimus iš pagarbios baimės:

— Dieve.

Kraujui tvinksint jam ausyse, nuojautai slegiant, Žakas atsidūrė ant jos ir tarp jos kojų, bandydamas įeiti į jos kūną, palengva skverbdamasis į jos siaurą drėgną makštį, iškvėpdamas orą iš plaučių, nuo nepaprasto jausmo, kai jos kūnas prasiskyrė jam priimti, drėgnai jos šilumai apgaubiant jį. Kai jis susidūrė su gležna kliūtimi, pakėlė jos siaurus klubus, sulaikė alsavimą ir nėrė vidun. Jos kūnas sustingo nuo trumpalaikio skausmo, tačiau, nesuskubus jam sureaguoti, jos ranka apsivijo aplinkui jį, ir ji atsivėrė nelyginant gėlė... pasitikdama, apgobdama jį. Stengdamasis suvaldyti orgazmą, kuris grėsė prasiveržti, Žakas labai lėtai judėjo jos viduje, tačiau kai ji pradėjo judėti drauge, spausdama jį prie savęs, jo susivaldymas dingo kartu su noru pratęsti aktą. Plėšriai pabučiavo ir įsibrovė į ją, vis labiau skubindamas ją ligi pačios kulminacijos, stumdamasis prie jos, mėgaudamasis prislopintu jos riktelėjimu tuo metu, kai ji suleido savo nagus jam į nugarą ir pradėjo mėšlungiškai drebėti po juo. Pakėlęs savo klubus aukštyn ir tvirčiau prisiglaudęs prie jos, jis nėrė smarkiau, stumiamas kažkokio nevaldomo poreikio, kad atėjęs įsiskverbtų kiek įmanoma giliau. Patekęs į vidų, jis sprogo su tokia jėga, kuri išplėšė iš jos lūpų tylią dejonę, o jis vis dar judėjo, tarsi ji kokiu nors būdu galėtų išvaduoti jį nuo praeities kartėlio ir ateities niūrumo. Antroji kulminacija išsiveržė staigiu pojūčiu, kuris sukrėtė jo nervų galiukus, supurtė visą kūną ir paliko jį nusilpusį. Išsekintą.

Suglebęs, išsekęs, jis nugriuvo ant jos ir parvirto ant šono, vis dar susijungęs su ja. Nuovargio nualintas, Žakas laikė ją glėbyje, glostydamas jai nugarą, stengdamasis negalvoti, įsikibęs į blėstančią euforiją tuo metu, kai stengėsi laikyti tikrovę pažabotą, tačiau po kelių minučių jau nebebuvo jokios prasmės tą daryti. Dabar, kai jo aistra galiausiai buvo išeikvota, nebeliko jokios užtvaros tarp jo proto ir sąžinės ir, įsistebeilijęs į ugnį, jis aiškiai išvydo visus savo pastarųjų trijų dienų veiksmus ir motyvus. O tiesa buvo tokia: jis paėmė beginklę moterį įkaite, grasindamas ginklu, šantažuodamas privertė patikėti, kad paleis ją, jeigu ji nuveš jį į Koloradą; grasino jai panaudosiąs fizinę prievartą, jeigu ji bandysianti pabėgti, o kai ji vis tiek neklausė jo, privertė bučiuoti jį vienam liudininkui matant, todėl dabar šalies spauda kankins ją užuominomis, kad ji jo bendrininkė. Teisybė buvo ta, kad jis pradėjo galvoti apie sanguliavimą su ja tą pačią dieną, kai tik paėmė ją į nelaisvę, ir jis to siekė, naudodamas visus įmanomus būdus nuo bauginimo ligi gerumo ir flirto. Kokti tiesa buvo ta, kad jam pavyko pasiekti atgrasų galutinį tikslą. Jis suvedžiojo nekaltą dvasininko dukrą, žavią, gyvą, skaisčią būtybę, kuri už visus jo žiaurumus ir skriaudas atsimokėjo šiandien išgelbėdama jam gyvybę. Suvedžiojo buvo pernelyg mandagus žodis tam, ką jis ką tik buvo padaręs, nusprendė Žakas kokčiai pasidygėjęs, kai jo žvilgsnis nukrypo į kilimą. Jis paėmė ją čia pat, ant tų nelemtų grindų, netgi ne lovoje! Sąžinė su nauju įniršiu ėmė jį graužti už tai, kad jis per daug grubiai elgėsi su ja, kad privertė pakęsti dvi jo kulminacijas, už tai, kad pasislėpė joje, užuot parodęs truputį padoraus santūrumo. Tai, kad ji nesuriko, nesigrūmė, jokiu ženklu neparodė esanti įžeista ar pažeminta, nė kiek nesumažino jo kaltės. Ji nežinojo turinti teisę gauti daugiau, negu jis jai davė, tačiau jis tą žinojo. Paauglystėje jis sekso partnerėms buvo neišrankus; suaugęs tiek siautėjo, kad net sunku įsivaizduoti. Atsakomybė už tai, kad sujaukė visą Džulės gyvenimą, kai ji pirmąsyk permiegojo su vyru, teko tiktai jam vienam. Geriausiu atveju tik sujaukė, o jeigu ji pastojo! Nereikėjo būti genijumi, kad įsivaizduotum, jog dvasininko duktė nesvarstys apie abortą, taigi jai arba teks pakelti viešą gėdą gimdant nesantuokinį kūdikį, išsikėlus į kitą miestą ir ten jo sulaukiant, arba primetant jo kūdikį jos beveik sužadėtinio globai.