Judith McNaugth - Tobula

— Žakai! — rūsčiai kreipėsi ji, o tonas, jai artinantis prie jo, tapo ryžtingesnis ir valdingesnis. — Tikiuosi, kad tuojau pat atneši mano drabužius iš ten, kur juos paslėpei.

Žako pečius jau ėmė purtyti juokas, kai jis pasilenkęs apsišlakstė vandeniu veidą, paskui nusitraukė rankšluostį nuo kaklo ir nusišluostė.

— O jeigu aš to nedarysiu, panele Matison? — pasiteiravo jis, šluostydamasis veidą. — Kas tada — ar būsiu įkalintas?

Džulė gana dažnai susidurdavo su paauglių maištingumu, ir ji žinojo, kad verčiau nerodyti savo nusivylimo ir neprarasti tvirto pagrindo po kojomis. Išdidžiai ir pabrėžtinai tvirtai ji labai aiškiai pasakė:

— Šiuo klausimu aš neįveikiama.

Jis nusviedė žemėn rankšluostį ir atsigręžė. Žavinga baltadantė šypsena šmėstelėjo jo šiurkščiame veide.

— Tavo žodynas nuostabus, — pastebėjo jis nuoširdžiai susižavėjęs. — Beje, kodėl nekalbi Teksaso tarme, nutęsdama žodžius?

Džulė beveik jo negirdėjo. Sutrikusi ir apstulbinta spoksojo į gyvą, alsuojantį, gražų, patrauklų vyrą, kurį daugelį metų buvo stebėjusi milžiniškuose kino ekranuose ir televizoriuose. Ligi šiol Zakaris Benediktas, žmogus, jai niekada neatrodė kaip Zakaris Benediktas, ekrano žvaigždė, todėl taip lengva buvo ignoruoti, kas ir kuo jis buvo anksčiau. Per penkerius kalėjime praleistus metus jo veidas pašiurkštėjo, apie akis ir burną nuo įtampos įsirėžė raukšlelių, dėl to jis atrodė dar vyresnis ir atšiauresnis, bet visa tai pasikeitė per vieną naktį. Dabar, kai jis buvo gerai pailsėjęs, seksualiai pasotintas, šviežiai nusiskutęs, panašumas buvo toks pritrenkiantis, kad iš nuostabos ji atbula žengė žingsnį tarsi nuo svetimo žmogaus.

— Ko taip spoksai į mane, lyg man iš ausų dygtų plaukai?

Balsas buvo pažįstamas. Ji žinojo tą balsą. Tai ją nuramino. Viduje sukrėsta, Džulė prisivertė liautis fantazavusi ir grįžti prie pokalbio. Labiau negu bet kada pasiryžusi laimėti, Džulė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atkakliai pareiškė:

— Noriu savo drabužių.

Žakas atsirėmė klubu į ilgą marmurinį tualetinį stalą ir, mėgdžiodamas jos pozą, sukryžiavo rankas ant krūtinės, tačiau jis šypsojo, o ne dėbsojo.

— Negali būti nė kalbos, širdele. Išsirink ką nors iš spintos.

Švelnumas, atlydėjęs šitą staigią permainą iš kalinio į ekrano žvaigždę, Džulei atrodė atsitiktinis ir beprasmis. Ji buvo tokia nusivylusi ir išmušta iš vėžių, kad jai norėjosi treptelėti koja.

— Po velnių, noriu savo...

— Prašau, — ramiai pertraukė ją, — apsivilk ką nors iš spintos. — Kai ji išsižiojo, ketindama ginčytis, jis abejingai pridūrė: — Sumečiau tavo drabužius į židinį.

Džulė suprato esanti pergudrauta, bet tai, kaip neapgalvotai jis pasielgė, įskaudino ją ir supykdė.

— Gal buvusiai ekrano žvaigždei jie atrodė išmestini skarmalai, — atšovė Džulė, — bet tai buvo mano drabužiai. Aš dirbau, kad galėčiau juos nusipirkti, mėgau juos!

Ji apsisuko ant vieno kulno ir patraukė į drabužinę, nesuvokusi, kad žodžiai kirto stipriau, negu tikėjosi. Ji įžygiavo į spintą, nekreipdama dėmesio į sukneles ir sijonus, kabančius ant dvidešimties pėdų pakabų į abi puses nuo jos, ir patraukė į galą, kur čiupo pirmas pasitaikiusias kelnes ir nertinį. Prisidėjusi juos prie liemens, kad pažiūrėtų, ar jie tinka, nutarė, kad bus geri, ir nesivaržydama apsivilko. Kelnės buvo iš minkšto smaragdo spalvos kašmyro, o priderintas nertinis aukštu kaklu buvo su smulkiomis žibutėmis, įaustomis į plačias rankoves. Nesusikišusi nertinio į kelnes, išeidama iš spintos, ji dar pačiupo žalią odinį diržą, stabtelėjo jo užsijuosti, apsisuko ir vos neatsitrenkė Žakui į krūtinę.

Jis stovėjo tarpduryje, ranka įsirėmęs aukštai į durų staktą, užstodamas išėjimą.

— Atleisk, — atsiprašė ji, bandydama lankstu apeiti jį ir nesiteikdama pakelti akių, kad pažvelgtų į jį.

Jo balsas buvo toks pat nepermaldaujamas kaip ir poza:

— Aš kaltas, kad tau teko vilkėti tuos pačius drabužius pastarąsias tris dienas. Aš tik norėjau, kad apsivilktum ką nors kita, kad nesijausčiau kaltas, kiekvienąsyk pažvelgęs į tavo džinsus. — Išmintingai nutylėdamas, kad troško pamatyti ją dėvinčią ką nors gražaus ir puikaus, verto jos veido ir figūros, paprašė: — Gal teiktumeis pasižiūrėti į mane ir leistum paaiškinti?

Džulė turėjo daugiau negu užtektinai atkaklumo ir drąsos atsispirti jo spaudimui, bet nebuvo taip supykusi, kad nesuprastų jo logikos, ir tokia nedėmesinga, kad nesuprastų, kaip kvaila būtų beprasmiškai ginčytis ir sugadinti jiems likusį truputį laiko.

— Negaliu pakęsti, kai mane ignoruoji ir spoksai į grindis, — pasakė jis. — Tuoj imsiu manyti, kad mano balsas sklinda iš kažkokio tarakono pažemėje, o tu spėlioji, kur jis galėtų būti, kad galėtum jį sumindyti.

Džulė jau ketino maloniai pažvelgti aukštyn į Žaką ir sukniubo ant drabužių sau už nugaros, kretėdama iš juoko.

— Tu tikrai nepataisomas, — tarė ji, kikendama ir džiaugsmo sklidinomis akimis žvelgdama aukštyn į jį.

— O tu tikrai nuostabi.

Džulės širdis sekundei sustojo išgirdus tokius žodžius, tačiau jis buvo aktorius, ir tai jai ką tik primygtinai priminta, ir jai bus tik skaudžiau, jeigu tai, kas jam tebuvo nereikšmingi komplimentai, ims traktuoti kaip gilų jausmų prisipažinimą.

Kai ji nieko neatsakė, Žakas nusišypsojo ir pasuko į miegamąjį. Grįžtelėjęs pasiūlė:

— Apsivilkim striukes ir išeikim laukan, jeigu dar nori.

Mergina spoksojo į jį, negalėdama patikėti savo ausimis, paskui nusekė įkandin, plačiai išskėtusi rankas ir, žvelgdama į savo aprangą, tuo pat metu versdama ir jį žiūrėti, paklausė:

— Su šitais drabužiais? Ar iš galvos išsikraustei? Tos kašmyro kelnės tikriausiai kainavo... mažiausiai du šimtus dolerių!

Prisimindamas kai kurias Reičelės išlaidų sąskaitas, jis sumetė, kad kaina buvusi veikiau šeši šimtai dolerių, bet šito nepasakė. Iš teisybės Žakas taip norėjo išsivesti ją į lauką, ko, kaip žinojo, ir ji pati troško, kad uždėjo delnus jai ant pečių, truputį supurtė ir pasakė daug daugiau, nei ketino:

— Džule, šie drabužiai priklauso moteriai, turėjusiai ne vieną parduotuvę, pilną gražiausių drabužių. Ji nėmaž neprieštarautų, jei kai kuriuos iš jų apsivilktum.

Baigdamas kalbėti, jis negalėjo patikėti buvęs toks kvailas ir išsidavęs. Apstulbusi Džulė išsprogino akis, ir jis pamatė, kaip dirba jos galvą net prieš jai klausiant:

— Nori pasakyti, kad pažįsti žmones, kuriems priklauso šis namas? Jie tau leidžia juo naudotis? Ar jie nerizikuoja, priglausdami pabėgusį...

— Liaukis! — įsakė jis šiurkščiau, negu norėjo. — Nieko panašaus neturėjau omeny!

— Bet aš tiktai mėginu suprasti...

— Po velnių, aš nenoriu, kad suprastum. — Suprasdamas, kaip neteisingai elgiasi pyktį išliedamas ant jos, jis praskėstais pirštais pabraukė per vieną plaukų šoną ir pasakė truputėlį kantriau: — Pabandysiu paaiškinti kiek galima aiškiau ir glausčiau, o paskui noriu, kad toji tema būtų užmiršta.

Džulė taip dėbtelėjo į jį, kad buvo aišku, jog nepateisina jo požiūrio ir tono, tačiau nieko nepasakė. Susigrūdusi rankas į kelnių kišenes, atsirėmė pečiais į miegamojo sieną, sukryžiavo kulkšnis ir susikaupusi stebėjo jį.

— Kai grįši namo, — pradėjo Žakas, — policija ims tave klausinėti visko, ką aš kalbėjau ir dariau, kad galėtų pabandyti perprasti, kaip man padėta pabėgti ir kur toliau patrauksiu. Vers tave vis kartoti, kartoti ir kartoti, kol visai neteksi jėgų ir nebesugebėsi blaiviai galvoti. Jie taip elgsis, tikėdamiesi, kad prisiminsi dar ką nors, kas jiems svarbu, net jeigu tau ir nesvarbu. Kol galėsi sakyti jiems teisybę, visą teisybę, — būtent tai aš ir patarsiu tau daryti, kai iš čia išvažiuosi, — tau nebus ko nerimauti. Bet jeigu bandysi apsaugoti mane ką nors slėpdama nuo jų arba meluosi, galiausiai imsi prieštarauti pati sau, jie tave pričiups ir sudraskys. Pradės manyti, kad nuo pat pradžių buvai mano bendrininkė ir atitinkamai su tavimi elgsis. Paprašysiu pameluoti jiems vieną dalyką, kuris turėtų pagelbėti mums abiem, neįklampinant tavęs per tardymą. Išskyrus tai, nenoriu, kad dar ką nors meluotum ar slėptum nuo policijos. Pasakyk jiems viską. Šiuo metu nežinai nieko, kas galėtų pakenkti man ar bet kam, kas susiję su manimi. Ketinu šito laikytis, — pabrėžtinai baigė jis, — savo ir tavo labui. Ar aišku? Ar dabar supranti, kodėl nenoriu, kad daugiau mane klausinėtum? — Jis susiraukė, kai Džulė, užuot paklususi, pateikė klausimą, bet jį išgirdęs, aprimo.