Judith McNaugth - Tobula

— Aš, žinoma, nemanau, kad paskelbsi, jog mes buvom suartėję; tai nieko neliečia, išskyrus mus. Kita vertus, — pridūrė Žakas, atgaudamas savitvardą, — turint omeny, kad esu kaltinamas žmogžudyste, jie manys, kad aš, be abejonės, reikalavau ar skatinau tave lytiškai santykiauti. Kadangi daugumos policininkų mąstysena padugnių lygio, kai neigsi, kad priverčiau tave, jie spėlios, kamantinės ir stengsis, kad prisipažintum, jog gal pati norėjai, kad aš išdulkinčiau tave.

— Nekalbėk taip! — sudraudė Džulė, lyg būtų kokia aikštinga pasipiktinusi cypdavatkė, kokia, kaip šypsodamas jis nusprendė, iš tikrųjų ji ir buvo.

— Aš tik sakau, kaip jie galvos, — aiškino jis. — Jie prieis prie šito, skirtingai formuluodami klausimus, tarytum jie būtų visai tarpusavyje nesusiję, pavyzdžiui, prašys, kad nupasakotum, kaip atrodė namas, kad galėtų nustatyti, kur jis yra, ir ieškoti pėdsakų. Paskui klausinės apie miegamuosius, o tada ir kaip jie apstatyti. Kas gali žinoti, kaip jie mėgins prieiti prie tavęs, bet kai tik išsiduosi žinanti per daug, — ar per daug įsijausi, — o dėl manęs jie padarys pačias blogiausias išvadas ir puls tave. Kai tave čia atvežiau, man net nedingtelėjo, kad jie turės tokią gerą dingstį manyti, jog gali tapti mano bendrininke. Ir tai nebūtų įvykę, jeigu tas prakeiktas sunkvežimio vairuotojas nebūtų... — Jis staiga nutilo ir papurtė galvą. — Kai vos nepasprukai toje poilsio aikštelėje, galvojau tik kaip kuo greičiau tave sulaikyti. Nemaniau, kad sunkvežimio vairuotojas pakankamai gerai įsižiūrėjo į mus ir vėliau atpažins. Šiaip ar taip, bėda įvyko ir nėra prasmės svarstyti to, ko ištaisyti negaliu. Kai policininkai paklaus tave apie šį epizodą, papasakok jiems tiksliai, kas įvyko. Jie manys, kad elgeisi didvyriškai. Taip iš tiesų ir buvo. — Uždėjęs rankas jai ant pečių, svariai jis pridūrė: — Įdėmiai paklausyk manęs, o paskui pamiršime šią temą. Kai policija klausinės apie mūsų santykius, jeigu atsitiktinai prasitarsi, kad turėjom intymių santykių, noriu, kad kai ką pažadėtum.

— Ką? — paklausė Džulė, nekantraudama baigti pokalbį, kol jų nuotaika dar nebuvo nepataisomai subjurusi.

— Noriu, kad pažadėtum jiems pasakyti, jog aš tave išžaginau.

Džulė išsižiojusi įsistebeilijo į jį.

— Aš jau nuteistas už žmogžudystę, — pabrėžė Žakas, — tad patikėk, tai labiau mano reputacijos, jeigu dar būsiu apkaltintas ir išžaginimu, nesuterš. Bet gali išgelbėti tavo reputaciją, ir tai svarbiausia. Supranti, ar ne? — paklausė jis, stebeilydamas į be galo keistą jos žvilgsnį, nukreiptą į jį.

Jos balsas buvo tylus ir labai labai meilus:

— Taip, Žakai, — pasakė ji su visai jai nebūdingu nuolankumu. — Suprantu. Suprantu, kad tu... išsikraustei... iš proto! — Ji suplojo delnais jam per pečius, netikėtai užkluptas jis griuvo aukštielninkas ir, išskėtęs rankas, klestelėjo į penkių pėdų aukščio pusnį.

— Po velnių, už ką? — piktai paklausė jis, stengdamasis išsikepurnėti iš gilios duobės, įspaustos pusnyje.

— Už tai, — atsakė Džulė, šypsodama pačia nekalčiausia šypsena, rankomis įsisprendusi į šonus ir nežymiai prakėtusi kojas, — kad drįsai man siūlyti, net pasvarstyti, ar nepasakius kam nors, kad mane žaginai.

34

Žakas pašoko ant kojų ir stropiai ėmė valytis sniegą nuo plaukų, švarko ir kojų, bet negalėjo atsispirti džiaugsmui, staiga užplūdusiam jį, kai atsidūrė lauke po dangaus žydryne, apsuptas pasakiškų apsnigtų pušų drauge su jauna moterimi, kuri visai netikėtai tapo žaisminga. Šypsodamas baigė valytis sniegą, o paskui palengva, ryžtingai ėmė artintis prie jos.

— Tai buvo be galo vaikiška, — prikišo jai.

Žingsnis po žingsnio traukdamasi atbula, Džulė stebėjo Žaką.

— Nemėgink, — pasakė ji, springdama iš juoko. — Įspėju tave.

Žakas puolė į priekį, ji staigiai pasisuko, pakišusi koją jam po pakinkliu, smarkiai trūktelėjo aukštyn, ir jis atsitokėjo tik pajutęs, kaip vėl virsta, plasnodamas rankomis tarsi pašauta žąsis, mėgindamas atgauti pusiausvyrą. Jis garsiai pliumpterėjo aukštielninkas jai po kojomis, jos juokui tarsi varpeliams aidint tarp pušų.

— Čia, — tarė Džulė, baisiausiai įsismaginusi, — iš dalies atlyginta už mano veido murdymą sniege. — Mergina stovėjo šalia, laukdama, kol jis atsikels, tačiau jis liko gulėti keistai susimąstęs, akis įsmeigęs į žydrą dangų. — Ar tu... ar nežadi keltis? — sukikeno ji.

Jis pažvelgė į ją.

— Kokia prasmė?

— Aš juk neužgavau tavęs, ar ne? — pasiteiravo ji atsargiai.

— Iš mano išdidumo, Džule, nieko nebeliko.

Staiga jos atmintyje šmėkštelėjo visi filmai, kuriuose Žakas vaidino kietą vyruką, ir ji suvokė, kodėl jis priblokštas. Suprato, kad jis neapsimetė išsitiesdamas paslikas. Matyt, dubleris, panašus į jį, filmuose grumdavosi vietoj jo, suprato Džulė, apgailestaudama dar labiau tokiu niekingu kerštu apsunkinusi jo naštą.

— Kvailai pasielgiau. Prašau keltis.

Prisimerkęs nuo saulės, jis ramiai paklausė:

— Ar vėl žadi mane partrenkti?

— Ne, pažadu, daugiau to nebedarysiu. Tu visiškai teisus. Tai buvo vaikiška.

Ji ištiesė ranką jam padėti, guosdamasi menka viltimi, kad čia tik gudrybė ir jis bandys ją pergudrauti, tačiau jis su dėkingumu priėmė jos pagalbą.

— Aš per senas tokiems pokštams, — pasiskundė jis, trindamas vieną pakinklį ir valydamasis sniegą.

— Pažiūrėk čia, — pakvietė Džulė, norėdama, kad jis užsimirštų, ir parodė senį besmegenį, kurį vakar buvo pradėjusi lipdyti. Šypsodama jam saulėta šypsena, ji paaiškino: — Vėjas čia išgraužė kraterį, o sniego nėra jau taip daug. Ar nenorėtum man padėti vėl iš naujo nulipdyti senį besmegenį?

— Puiku, — sutiko Žakas ir, maloniai ją nustebindamas, siekė jos rankos ir nebepaleido — du meilužiai, laikydamiesi už rankų, brenda per sniegą. — Ką ten man darei? — paklausė jis susižavėjęs. — Ar tai buvo koks karatė judesys, o gal dziudo? Aš visada juos painioju.

— Dziudo, — atsakė ji, pasijutusi nesmagiai.

— Kodėl, po galais, nepanaudojai jo prieš mane toje poilsio aikštelėje, užuot bėgusi?

Sutrikusi ji dirstelėjo į Žaką.

— Mano brolis Tedas moko savigynos, bet man pasirodė, kad tokioje vietovėje kaip Kytonas kvaila tuo užsiimti, ir nelankiau jo pamokų. Todėl labai seniai jis išmokė mane tik to vieno judesio. Kai tą dieną mane vijaisi, aš išsigandau ir bėgau. Net nebeprisiminiau mokėjusi tai daryti. Šiandien iš anksto sugalvojau, kad griausiu tave, todėl taip lengvai tave... — Ir nutilo vidury sakinio, kaip įmanydama stengdamasi, nors ir pavėluotai, nepažeisti jo išdidumo.

Jie priėjo prie senio besmegenio ir Žakas paleido Džulės ranką, susižavėjusiu žvilgsniu žiūrėdamas žemyn į ją.

— Ar moki daugiau tokių gudrių triukų?

Džulė mokėjo dar kelis.

— Ne, daugiau nemoku.

Vos šypsodamas jis tebežiūrėjo į ją ir labai tyliai ir švelniai tarė:

— Tad paprašysiu, kad leistum tave išmokyti dar vieną.

Jis taip vikriai apsisuko, kad Džulė išgąstingai sukliko tik tada, kai pakilo nuo žemės ir atbula nuskriejo ant sniego krūvos tiksliai apskaičiavus, kad, iškėtusi kojas, nėmaž neužsigavusi, atsisėstų.

Įsistebeilijusi į Žaką, bejėgiškai juokėsi iš gėdingo skrydžio oru, paskui atsistojo.

— Tu tikrai baisus, — priekaištavo Džulė, dėdamasi valanti sniegą, o iš tikrųjų svarstė, kaip jam atkeršijus.

Akimirkai nusigręžė nuo jo, paskui vėl atsisuko ir eidama artyn šyptelėjo, lyg būtų niekuo dėta.