Judith McNaugth - Tobula

— Tu vogei?

— Taip, ir įkliuvau, kai man buvo vienuolika.

— Už vagystę? — netikėdamas pralemeno Žakas.

— Žinoma, ne, — atsakė ji ir atrodė įsižeidusi. — Buvau pernelyg mikli, kad mane sučiuptų. Prisvilau per valkatų gaudynes.

Žakas stebeilijo į ją. Girdėdamas, kaip Džulė vartoja gatvės žargoną, norėjo purtyti galvą, kad išlėktų iš jos visos miglos. Tačiau jo laki vaizduotė, padėjusi jam tapti įžymiu režisieriumi, jau dirbo, regėdama merginą tokią, kokia ji veikiausiai buvo vaikystėje: mažytė ir liesutė, pamanė jis, dėl prastos mitybos... gatvės berniūkščio veidas, su tomis didžiulėmis akimis... tas mažas atkaklus smakriukas... tamsūs, trumpai kirpti plaukai... susivėlusi... karinga. Pasirengusi pulti ir susidurti su žiauriu, negailestingu pasauliu... Pasirengusi pasigailėti buvusio kalinio... Pasirengusi persigalvoti ir likti su juo, nepaisydama visko, kuo buvo tapusi, nes juo patikėjo...

Nustebintas, prajuokintas ir apimtas švelnių jausmų, jis atsiprašydamas dirstelėjo į ją.

— Mano vaizduotė išblėso kartu su manimi.

— Neabejoju, — pasakė, supratingai šypsodama.

— O ką veikei, kai tave nutvėrė?

Pažvelgė į jį smagiai žybsint akims.

— Keli vyresni berniukai noriai aiškino man techniką, kuri būtų itin pravertusi su tavimi. Tik kai vakar mėginau ja pasinaudoti bleizeryje, nesugebėjau prisiminti, kur ką jungti.

— Nesupratau? — nesuvokdamas paklausė Žakas.

— Bandžiau vakar užvesti bleizerį be raktelio, sujungdama laidus.

Garsus Žako kvatojimas atsimušė į lubas ir, Džulei nesuskubus reaguoti, jis apglėbė ją, prisitraukė artyn ir besijuokdamas paniro veidu jai į plaukus.

— Tepadeda man Dievas, — kuždėjo jis. — Niekas kitas, išskyrus mane, nebūtų sugebėjęs pagrobti dvasininko dukros, kuri dar moka be raktelio užvesti automobilį.

— Esu tikra, kad vakar man būtų pavykę, jei nebūtų reikėję kas kelias minutes pasirodyti tau prieš langą, — išpyškino Džulė, o Žakas dar labiau prapliupo kvatoti.

— Viešpatie švenčiausias! — pratrūko ji priblokšta. — Man labiau vertėjo iškraustyti tavo kišenę! — Antras juoko pliūpsnis beveik nustelbė jos kitą sakinį. — Per sekundę būčiau tai padariusi, jei būčiau nujautusi, kad raktai tavo kišenėje. — Be galo patenkinta galėjusi šitaip jį prajuokinti, Džulė atrėmė galvą į jo krūtinę, bet vos tik jis nustojo juoktis, tarė: — Dabar tavo eilė. Kur iš tikrųjų užaugai, jeigu ne rančose ir panašiose vietose?

Žakas palengva atitraukė veidą nuo kvepiančių jos plaukų ir pirštu pakėlė aukštyn jos smakrą.

— Ridžmonte, Pensilvanijoje.

— Ir, — bandė paraginti Džulė, sutrikdyta keisto įspūdžio, kad jis atsakymui į šį klausimą teikė ypatingą reikšmę.

— Ir, — toliau kalbėjo jis, žiūrėdamas į suglumusias jos akis, — Stenhoupams priklauso didelė manufaktūros bendrovė, kuri beveik ištisą šimtmetį buvo Ridžmonto ir kelių aplinkinių bendruomenių ekonominis stuburas.

Pasipiktinusi ji papurtė galvą.

— Tu buvai turtingas! Tos visos pasakos, kad augai be globos, be šeimos, rodeo aikštelėse — visa tai nesąžininga. Mano broliai tikėjo šitom nesąmonėm!

— Atleisk, kad suklaidinau tavo brolius, — pasakė jis kikendamas, kad ji taip pasipiktinusi. — Iš teisybės aš nežinojau, ką Reklamos skyrius apie mane sukūrė, kol vieną dieną pats perskaičiau žurnaluose, o tada jau buvo per vėlu kelti skandalą, — anuomet man tai nebūtų davę nieko gera. Šiaip ar taip, iš Ridžmonto aš vis dėlto išvykau dar neturėdamas devyniolikos, o paskui gyvenau savarankiškai.

Džulė norėjo paklausti, kodėl jis paliko namus, tačiau šiuo metu jai rūpėjo esminiai dalykai.

— Ar turi brolių ir seserų?

— Turėjau du brolius ir seserį.

— Ką reiškia „turėjai“?

— Man regis, reiškia daug, — pasakė jis ir atsidusęs vėl atrėmė galvą į sofos atkaltę, jausdamas, kad ji pasislenka ir grįžta į buvusią pozą — kojas užkelia ant mažojo stalelio.

— Jeigu nenori apie tai kalbėti, — tarė ji, jautriai reaguodama į pasikeitusią jo nuotaiką, — nekalbėk.

Žakas žinojo, kad papasakos jai viską, tačiau nenorėjo tyrinėti begalės jausmų, vertusių tai daryti. Niekada nejautė poreikio ar noro atsakinėti į tuos pačius klausimus, pateiktus Reičelės. Tačiau niekada nepatikėjo nei jai, nei kam kitam to, kas galėjo jį skaudinti. Galbūt dėl to, kad Džulė jau buvo tiek daug davusi jam, jautėsi skolingas jai atsakyti. Tvirčiau apglėbė ją, o ji prisitraukė arčiau, veidu pusiau prisiglaudusi jam prie krūtinės.

— Aš su niekuo nesu apie tai kalbėjęs, nors Dievas žino, kad mane tūkstančius kartų apie tai klausinėjo. Tai nėra nei ilga, nei įdomi istorija, bet jeigu mano kalba atrodo keista, tai dėl to, kad man ji labai nemaloni, ir dėl to, kad truputį keistai jaučiuosi, pirmą kartą po septyniolikos metų apie tai kalbėdamas.

Džulė tylėjo, priblokšta ir pamaloninta to, kad jis ketino jai pasipasakoti.

— Mano tėvai žuvo autoavarijoje, kai man buvo dešimt, — pradėjo jis. — Du brolius, seserį ir mane augino seneliai, kai nebūdavome išsiųsti į internatus. Visi buvom pametinukai: Džastinas — vyriausias, toliau aš, tada Elizabetė, paskutinis — Aleksas. Džastinas buvo... — Žakas stabtelėjo, bandydamas rasti tinkamą žodį, tačiau negalėjo. — Jis buvo didelis jūrininkas ir, priešingai nei dauguma vyresniųjų brolių, jis visada mielai leisdavo man vilktis iš paskos, kad ir kur vykdavo. Buvo geras. Švelnus. Būdamas aštuoniolikos, nusižudė.

Džulė nesugebėjo susivaldyti ir pašiurpusi aiktelėjo:

— Dieve mano, kodėl?

Žako krūtinė po jos delnu pakilo, kai jis įkvėpė ir lėtai iškvėpė.

— Jis buvo gėjus. Niekas to nežinojo. Išskyrus mane. Pasakė man, likus mažiau nei valandai, kai ištėškė savo smegenis.

Jam nutilus, Džulė paklausė:

— Ar jis nebūtų galėjęs su kuo nors pasišnekėti — gauti kokios paramos iš šeimos?

Žakas trumpai ir niūriai nusijuokė:

— Mano senelė buvo Harison, kilusi iš senos kietų ir teisių žmonių giminės, kurie ir sau, ir kitiems kėlė nežmoniškai didelius moralės reikalavimus. Jie Džastiną būtų palaikę išsigimėliu, pabaisa ir viešai nusigręžę nuo jo, jei tučtuojau nebūtų visko atsižadėjęs. O Stenhoupai visada buvo absoliuti priešybė — nutrūktgalviai, lengvabūdžiai, žavūs, mėgstantys pramogauti ir silpni. Bet pats ryškiausias bruožas, einantis per visą vyrišką liniją, tas, kad Stenhoupų vyrai — mergišiai. Visi. Jų ištvirkimas tapo legenda tame krašte, ir šiuo bruožu jie visi be galo didžiavosi. Ypač mano senelis. Nežinau, ar Kenedžių giminės vyrai panašiai elgdavosi su moterimis kaip ir Stenhoupų vyrai. Duosiu tau pavyzdį: kai kiekvienam anūkui sukakdavo dvylika, senelis kaip gimtadienio dovaną iškviesdavo kekšę. Jis namie suruošdavo nedidelį gimtadienio pokylį, ir kekšė, kurią jis parinkdavo, būdavo atvežama į pokylį, o paskui lipdavo aukštyn su jubiliatu.

— Ką tavo senelė apie tai manė? — pasidygėjusi paklausė Džulė. — Kur buvo ji?

— Kažkur namuose, tačiau ji suprato nieko negalinti pakeisti ar sukliudyti, todėl kaip įmanydama laikė iškeltą galvą ir dėjosi nežinanti, kas dedasi. Panašiai ji traktavo mano senelio merginėjimą. — Žakas nutilo, ir Džulė pamanė, kad jis daugiau nieko nebesakys, bet netrukus jis tęsė: — Mano senelis pasimirė metais vėliau už Džastiną ir dar mirdamas sugebėjo senelę pažeminti. Jis skrido nuosavu lėktuvu į Meksiką, kartu su juo buvo graži jauna manekenė, ir lėktuvas sudužo. Harisonams priklauso Ridžmonto laikraštis, todėl mano senelė sugebėjo tai nuslėpti, tačiau tai buvo bergždžios pastangos, mat pasigavo radijo tarnybos ir apie tai buvo rašoma didžiuosiuose miesto laikraščiuose, neminint radijo ir televizijos laidų.