Judith McNaugth - Tobula

Jis buvo devyneriais metais vyresnis ir tūkstantį kartų kietesnis už ją, bet kažkas joje darė jį švelnesnį ir jam patiko būti švelniam, — ir viena, ir kita jam buvo nauja. Prieš patenkant į kalėjimą, jį moterys kaltino viskuo: nuo atsainumo ir neprieinamumo ligi šaltumo ir negailestingumo. Kai kurios buvo sakiusios, kad jis tarsi mašina, o viena šitaip jį apibūdino: jis įjungia save seksui, o paskui išsijungia viskam, išskyrus savo darbą. Per vieną iš dažnų kivirčų Reičelė pasakė, kad jis galįs sužavėti gyvatę ir pats esąs šaltas kaip gyvatė.

Kita vertus, jau būdamas suaugęs vyras niekada nepažinojo moters, įskaitant ir Reičelę, kuriai pirmiausia nerūpėtų jos pačios karjera ir ką jis dėl jos galėtų padaryti. Kai pridursi visus kitus apsimetėlius ir pataikūnus, kuriuos jam teko pakęsti tada, kai atvyko į Holivudą, per daug nestebino, kad tapo toks ciniškas, viskuo nusivylęs ir nejautrus. Ne, pamanė Žakas, tai netiesa. Tiesa ta, kad toks jis buvo dar prieš atvykdamas į Los Andželą — bejausmis ir pakankamai šaltas, kad, būdamas vos aštuoniolikos, išsižadėtų senojo gyvenimo, savo šeimos, net savo pavardės. Pakankamai šaltas, kad visus juos išstumtų iš atminties ir niekada nebeatsigręžtų atgal — net su studijos Reklamos skyriaus darbuotojais, kurie skundėsi turį „sugalvoti jam foną“, kai statė savo pirmą filmą, net su meilužėmis, su žmona. Jo buvusi pavardė, šeima ir praeitis buvo negyvi faktai, kuriuos prieš septyniolika metų negrąžinamai palaidojo.

— Žakai?

Paprastas jos balso skambesys, tariant jo vardą, magiškai jį veikė: jo vardas skambėdavo ypatingai, kitoniškai.

— Hm?

— Ar supranti, kad labai maža žinau apie tave, nors, nors mes buvom... e... buvom... — Džulė nutilo, dvejodama, ar ne per drąsu vartoti žodį meilužiai.

Žakas išgirdo sutrikimą jos balse ir nusišypsojo, nes spėjo, kad ji ieško kokio padoraus ir tinkamo žodžio, — tiksliau, visai netinkamo, — įvardyti tai nežabotai aistrai, užvaldžiusiai juos abu, arba žodžio pavadinti tam, kas juodu buvo vienas antram dabar, kai toji aistra buvo bendra.

Jis nusišypsojo jai į plaukus ir paklausė:

— Kas tau labiau patiktų — vienas žodis ar frazė?

— Nebūk toks išpuikęs. Beje, aš parengta dėstyti lytinį auklėjimą visose klasėse ligi pat priešpaskutinės.

— Tai kokios bėdos? — sukikeno Žakas.

Jos atsakymas nutraukė jo juoką, privertė sulaikyti kvapą ir galutinai jį ištirpdė.

— Kažkodėl, — pradėjo ji, atidžiai apžiūrinėdama savo rankas, gulinčias skreite, — terminas „lytiniai santykiai“ skamba nekaip, aprašant tai, kas iš tiesų taip nuostabu. Taip gilu. Ir taip esminga.

Žakas atrėmė galvą į sofos atlošą ir užsimerkė, svarstydamas, kodėl ji taip keistai jį veikia. Po valandėlės jis beveik normaliu balsu įstengė atsakyti:

— Kaip skamba meilužiai?

— Meilužiai, — pritarė jinai, keletą kartų linkterėdama galvą. — Bandžiau paaiškinti, kad nors mes ir esame meilužiai, iš tiesų nieko apie tave nežinau.

— O ką norėtum sužinoti?

— Iš pradžių, ar Zakaris Benediktas — tikra tavo pavardė, ar pasikeitei ją, pradėjęs statyti filmus?

— Mano pirmasis vardas buvo Zakaris, Benediktas — vidurinis, bet ne paskutinis, kol įstatymo numatyta tvarka pasikeičiau jį, sulaukęs aštuoniolikos.

— Iš tiesų? — Ji pasuko galvą ir, kai pažvelgė į jį, švelnus jos skruostas palietė jam petį. Net užsimerkęs jis jautė, kad yra stebimas, matė jos smalsią šypseną ir laukė klausimo, — jautė, kad jis bus, — prisiminė kitus dalykus...

— Aš niekada nebūčiau tavęs atstūmusi Žakai.

— Kaip drįsti užsiminti kad imsiu svarstyti ar pasakyti kam nors , kad mane išprievartavai!

— Terminas „lytiniai santykiai“ skamba nekaip , aprašant tai kas iš tiesų taip nuostabu. Taip gilu. Ir taip esminga.

Jos balsas įsibrovė į jo atmintį.

— Kokia buvo tavo pavardė, prieš pakeičiant ją į Benediktą?

Tai buvo kaip tik tas klausimas, kurio jis tikėjosi, tas, į kurį niekada niekam nebuvo atsakęs.

— Stenhoupas.

— Kokia graži! Kodėl ją pakeitei?

Džulė pamatė, kaip įsitempė jo skruostai, o kai jis atsimerkė, ją apstulbino nuožmi jo išraiška.

— Tai ilga istorija, — atsakė jis.

— O, — aiktelėjo jinai, pamaniusi, kad tai turbūt nemaloni istorija ir kol kas verčiau jos nejudinti. Norėdama jį išblaškyti, pasakė pirmą dalyką, šovusį jai į galvą. — Aš pakankamai daug žinau apie tavo jaunystę, anuomet mano vyresnieji broliai buvo karšti tavo gerbėjai.

Žakas dirstelėjo žemyn į ją, puikiai suvokdamas, kad ji pasiryžo nesidomėti jo „ilga istorija“, ir tai ištirpdė šaltį, sukausčiusį jį, ištarus Stenhoupo pavardę.

— Nejaugi? — nusišaipė jis.

Džulė linktelėjo patenkinta, pajutusi palengvėjimą, kad pakeista tema taip greitai pagelbėjo.

— Kadangi jie buvo tikri tavo gerbėjai, žinau, kad augai savarankiškai, keliavai su rodeo ir su kilpavirve gaudomais jaučiais, gyvenai rančose ir tramdei arklius... Ar aš pasakiau ką nors juokinga?

— Rizikuoju sugriauti visas tavo iliuzijas, princese, — pasakė Žakas kikendamas. — Visos tos istorijos buvo pernelyg lakios Reklamos skyriaus vaizduotės rezultatas. Aš verčiau praleisiu dvi paras „greihaundo“ autobuse, nei dvi valandas arkliui ant nugaros. O jeigu yra pasaulyje, ko nemėgstu labiau už arklius, tai karvės. Turiu omeny jaučius.

— Karvės! — suprunkštė ji, ir užkrečiantis jos juokas skambėjo tarsi muzika, numesdamas naštą jam nuo širdies, kai ji pasislinko ant sofos ir atsisėdo veidu į jį, pritraukusi kelius prie krūtinės. Apglėbusi juos rankomis, stebėjo jį susidomėjusi ir sužavėta.

— O tu? — erzino jis, siekdamas nuo stalo brendžio taurės, ir pamėgino atitraukti ją nuo kito klausimo. — Ar Matison pavardė, su kuria tu gimei, ar tu ją pakeitei?

— Aš negimiau su pavarde.

Žakas stabtelėjo, nespėjęs nuryti gurkšnio.

— Ką?

— Iš tiesų mane rado kartoninėje dėžėje ant šiukšlių konteinerio viename skersgatvyje, susuktą į rankšluostį. Kiemsargis, aptikęs mane, parsinešė namo pas žmoną, o kai sušilau, nunešė į ligoninę. Jam atrodė, kad turėčiau būti pavadinta jo žmonos, tą dieną prižiūrėjusios mane, vardu, ir jie pavadino mane Džule.

— Dieve mano, — atsiduso Žakas, stengdamasis nepasirodyti toks pašiurpęs, koks jautėsi.

— Man pavyko! Galėjo būti daug blogiau.

Žakas buvo taip pasipiktinęs, kad nepastebėjo juoko kerinčiose jos akyse.

— Kaip?

— Jo žmona galėjo būti Matilda. Arba Vilhimena. Mane kankindavo košmarai, kad esu pavadinta Vilhimena.

Jis vėl pajuto tą patį, aštrų dilgterėjimą širdyje, keistą skausmą krūtinėje, kai ji šitaip šypsojo.

— Šiaip ar taip, šios istorijos pabaiga laiminga, — tarė jis, mėgindamas pats save įtikinti, kas atrodė juokinga, netgi jam. — Tave įsidukrino Matisonai, ar ne? — Kai ji linktelėjo, jis pridūrė: — Ir jie įsigijo gražią mergytę, kad ją mylėtų.

— Ne visai taip.

— Ką? — paklausė jis, pasijutęs kvailas ir apstulbintas.

— Matisonai iš teisybės gavo vienuolikmetę mergaitę, kuri jau buvo pradėjusi nusikaltėlės gyvenimą Čikagos gatvėse, padedant ir kurstant berniukams, neką vyresniems už mane, kurie ir išmokė mane kai kurių triukų. Iš teisybės, — linksmai pridūrė ji, — būčiau turėjusi visai šaunią karjerą. — Ji iškėlė delną ir pakrutino jam prieš akis savo ilgus pirštus. — Turėjau labai miklius pirštus. Kibius.