Judith McNaugth - Tobula

— Ar pakaks? — šiepdamasis paklausė, prie šonų nusvarinęs rankas.

— Taip, tu laimėjai. Pasiduodu.

Tačiau šįkart Žakas pamatė įsižiebiant kibirkštėlę jos kerinčiose mėlynose akyse.

— Melagė, — juokėsi jis, kai ji ėmė iš lėto sukti aplink jį ratus, ieškodama vietos įsprausti savo kūnui.

Jis pasisuko kartu su ja, dabar jau juokėsi abu: Žakas, pasiryžęs neduoti jai dar vienos galimybės pulti, Džulė — tiksliai žinodama, kad suteiks jam tokią progą.

— Laikas baigėsi, — nusikvatojo ji, sustojusi ir tariamai čiupinėdama užtrauktuką, kurį prieš minutę pati buvo atsegusi. — Nenuostabu, kad man šalta. Šitas užtrauktukas tolydžio atsiseginėja.

— Leisk man pabandyti, — paskubomis mandagiai pasisiūlė Žakas, kaip to ir tikėjosi Džulė. Jis nusimovė dešinę pirštinę ir įsistebeilijo žemyn į užtrauktuką. Kai jo pirštai palietė galvutę, Džulė staigiai pasisuko, nusitaikė pečiu jam į krūtinę ir iš visų jėgų trenkė jam it futbolo saugas. Jis pasitraukė į šalį, o merginos petys taip stipriai perskrodė orą, kad ji žemyn galva praskriejo pro jį. Ir paniro visa galva ligi pat pečių į pusnį.

Gaudydama orą, juokdamasi ir tuo pat metu valydamasi nuo veido sniegą, atbula išsikrapštė iš pusnies, apsisuko ir atsikėlė į ją, o Žakas tuo tarpu kvatodamas tarė:

— Dar niekada neregėjau, kad kas nors savo galva mėgintų gręžti sniegą. Buvo įdomu. Kaip manai, gal galėtume šį sumanymą parduoti kokiam nors prodiuseriui?

Tai padėjo: klykdama iš juoko Džulė nuslydo žemyn ir išsitiesė paslika prie jo kojų. Mėgindama atgauti kvapą, ji pažvelgė aukštyn į išsišiepusį jo veidą. Įsisprendęs į šonus, išsitiesęs visu ūgiu, atrodė kaip be galo savimi patenkintas vyras, tikras pranašumo įsikūnijimas.

— Kai būsi pasiruošusi rimtai imtis senio besmegenio, — išdidžiai pareiškė, aukštyn užvertęs smakrą, — tu...

Džulė pakišo jam koją. Jis užkliuvo, pasisuko ir griuvo kaip nukirstas medis. Staugdama iš juoko, ji staigiai nuriedėjo į šalį, vargais negalais atsistojo ir pasitraukė atbula, kad Žakas jos nepasiektų.

— Išdidumas eina prieš nuopuolį, — priminė kikendama, o jam atsistojus, ėmė trauktis tolyn.

Jis šypsojosi, tačiau akyse spindėjo pavojingi žiburiukai, kai lėtai, bet ryžtingai ėmė artintis prie jos.

— Šitaip būna, — tyliai tarė jis. — Šitaip būna.

— Nedaryk nieko, paskui gailėsies, — kikeno ji negalėdama liautis ir tiesė ranką, tarytum norėtų jį sulaikyti, o pati tuo tarpu dar greičiau traukėsi. Jis ryžtingai paspartino žingsnį. — Liaukis, Žakai, — juokėsi ji netvirtai. — Nedrįsk! — sušuko ir apsisuko, pasiruošusi nerti į mišką Žakui prišokus prie jos. Jis nuvertė ją, apglėbęs per juosmenį, jai nesuskubus žengti nė vieno žingsnio, pamurkdė sniege, o paskui apvertė aukštielninką, apžergdamas per liemenį. Šaipydamasis iš jos beprasmio priešinimosi, viena ranka prispaudė jai riešus viršum galvos.

— Mažvaikė, — linksmai ir tyliai tarė jis, o Džulė dar labiau juokėsi, raitėsi ir spurdėjo, kad atgautų kvapą. — Pasiduodi?

— Taip, taip, taip! — trūkčiojančiu balsu pralemeno.

— Sakyk: „Dėde“.

— Dėde! — prunkštė ji. — Dėde!

— Dabar užsimerk ir pabučiuok mane.

Pečiams nuo juoko dar tebetrūkčiojant, ji užsimerkė ir tyčia vaikiškai pakštelėjo jam. Šaltas šlapias sniegas atsakė į jos bučinį — visas veidas buvo snieguotas. Jis išmurdė jai skruostus, o ji tik prunkštė ir dar smarkiau juokėsi, o tada jis liovėsi.

— Na, dabar, — tarė jis, šiepdamasis kaip patenkintas sultonas, kai ištiesė ranką, kad padėtų jai atsikelti, — ar esi tikra, kad tau užteko?

— Užteko, — juokėsi Džulė, tik dabar pastebėjusi, koks vaikiškai laimingas ir atsipalaidavęs atrodė jis, pašėlęs sniege. Paskutinių įtampos pėdsakų nebuvo nė ženklo jo gražiame veide, ir ji pajuto, kaip ima užlieti švelnumas, sumišęs su nuostaba, kad toks paprastas dalykas kaip grumtynės suteikė jam tiek džiaugsmo. Žinoma, Los Andžele nesninga, gal tai jam buvo naujas potyris. Kad ir kaip ten būtų, Džulė suvokė vieną dalyką: jis buvo absoliučiai teisus dėl to, kad reikia susikoncentruoti į dabartį ir kaupti prisiminimus ateičiai. Aišku, ko jam reikėjo.

Žakas brido per gilų sniegą, prilaikydamas ją už alkūnės ir galvodamas apie statinį.

— Manau, mes iš tikrųjų galim imtis senių besmegenių verslo, — pareiškė jis, atsistojęs priešais beformę sniego krūvą, kuri kažkada buvo jos senis besmegenis, ir atsukęs jai nugarą, rankas susidėjęs ant liemens, apžiūrinėjo ją, — dabar, kai supratai, kaip kvaila provokuoti daug didesnį, stipresnį ir išmintingesnį už tave. Kadangi galiausiai sulaukiau deramos tavo pagarbos, turiu labai specifinių idėjų, susijusių su šiuo pro...

Didžiulė sniego gniūžtė visai nepagarbiai trenkė jam į pakaušį.

Aukštai vienišoje Kolorado kalnų viršūnėje ilgą žiemos popietę dažnai skardėjo juokas, baidydamas voveraites, iš medžių stebėjusias, kaip du žmonės trikdė tylą: tarsi vaikai sniege, šėldami, gainiodami vienas kitą aplinkui medžius, be paliovos svaidėsi sniego gniūžtėmis, o paskui ėmėsi darbo — lipdė senį besmegenį, kuris užbaigtas nebuvo panašus į jokį senį besmegenį, aprašytą istorijos šaltiniuose.

35

Jie drauge sėdėjo ant sofos, ištiesę kojas, pėdas užkėlę ant mažojo stalelio, užsikloję smėlio spalvos megztu pledu, o Džulė žvelgė pro stiklo sieną, einančią išilgai kambario. Jautėsi maloniai nuvargusi po dienos, praleistos lauke, sočios vakarienės ir Žako meilės žaidimų ant sofos. Net ir dabar, kai jau seniai pasimylėjo ir jis gulėjo paskendęs mintyse, įsistebeilijęs į židinį, ji pastebėjo, kad jis laiko ją apglėbęs ranka, priglaudęs prie šono, jos galvą padėjęs sau ant peties, tarsi jam ypač malonu būti arti jos ir ją liesti. Jai tai patiko, bet šiuo metu galvojo apie jo „senį besmegenį“ čia pat už lango. Kai svetainės žiburiai prigeso ir ėmė švelniai žėrėti, o ugnis židinyje virto oranžinėmis žarijomis, Džulė tik įžvelgė stūksantį tarsi šešėlis jo pavidalą. Jis be galo kūrybingas ir lakios vaizduotės, pamanė ji šypsodama, ir tai neturėtų stebinti, turint omenyje jo karjerą. Bet jei ir taip, senis besmegenis turėtų atrodyti kaip senis besmegenis, o ne vypsantis dinozauras-mutantas.

— Ką galvoji? — pasiteiravo jis, lūpomis švelniai brūkštelėdamas jai per plaukus viršugalvyje.

Ji atlošė smakrą, norėdama matyti jo veidą, ir nusišypsojo:

— Apie tavo senį besmegenį. Ar tau niekas nėra sakęs, kad jis turėtų būti linksmas?

— Šitas, — pataisė ją, o žiūrėdamas į senį pro langą, atrodė išdidus ir vaikiškas, — sniego pabaisa.

— Tokį būtų galėjęs susapnuoti Stivenas Kingas. Beje, tavo vaikystė turėjo būti nuodėminga, ar ne? — šaipėsi jinai.

— Nuodėminga, — patvirtino Žakas, šypsodamas ir tvirčiau ją apkabindamas.

Atrodė, kad jam jos negana ir lovoje, ir iš jos išlipus, — o šito jis dar niekada nebuvo patyręs. Ji tilpo jo rankos įlinkyje, tarsi būtų buvusi jam sutverta; lovoje ji buvo gundytoja, angelas ir kurtizanė. Balsu, žvilgsniu, prisilietimu galėjo jį nunešti į nesuvokiamas aistros aukštumas. Išlipusi iš lovos, ji buvo juokinga, kerinti, atkakli, sąmojinga ir nuovoki. Galėjo užrūstinti žodžiu, o šypsena nuginkluoti. Ji buvo natūraliai rafinuota, be jokių pretenzijų, taip trykštanti gyvybe ir meile, kad kartais, tais atvejais, kai kalbėdavo apie savo mokinius, užhipnotizuodavo jį. Žakas ją pagrobė, o ji atsilygino jam, išgelbėdama gyvybę. Jis buvo laikomas klastingu, žiauriu nusikaltėliu, tačiau ji buvo pakankamai gudri ir drąsi, kad pabėgtų jam tiesiai iš panosės. O paskui apsigręžė ir noriai atidavė jam savo mergystę, taip meiliai, kad jam suspausdavo širdį, kai tik apie tai pagalvodavo. Jautėsi sutriuškintas jos drąsos, švelnumo ir dosnumo.