Judith McNaugth - Tobula

— Ko mane prašysi pameluoti?

— Paprašysiu, kad pasakytum policijai tiksliai nežinanti, kur tas namas. Pasakyk jiems, kad užrišau tau akis iškart, kai tik pamėginai pasprukti nuo manęs, sustojus toje poilsio aikštelėje, ir kad priverčiau tave gulėti ant užpakalinės sėdynės beveik visą likusį laiką, kad negalėtum pabėgti nuo manęs. Tai įtikinama ir logiška, jie patikės. Tai sugriaus to sunkvežimio vairuotojo versiją dėl to, ką jis matęs; jis vienintelė priežastis, kad policija galėtų įtarti tave pagelbėjus man ir padėjus pabėgti. Aš bet ką padaryčiau, kad nereiktų tavęs prašyti šitaip meluoti dėl manęs, tačiau čia geriausia išeitis.

— O jeigu aš atsisakysiu?

Akies mirksniu jo veidas surimtėjo, tapo uždaras ir atsainus.

— Žinoma, viskas priklauso nuo tavęs, — atrėžė Žakas šaltai ir mandagiai.

Ligi tos akimirkos, kol ji pastebėjo, kaip jis pasikeitė pamanęs, jog apsigavo, be reikalo pasitikėjęs ja, Džulė dar nebuvo visiškai suvokusi, kaip nuo vakar dienos sušvelnėjo jo elgesys. Erzinantis jo abejingumas ir švelnumas mylintis nebuvo vien tiktai patogus ir malonus būdas praleisti laiką, kol jie drauge — bent tą jo dalį, kuri iš tiesų buvo tikra. Tas atradimas buvo toks mielas, kad ji beveik nepastebėjo, kai jis ėmė aiškinti:

— Jeigu užsimanysi pranešti policijai, kur tas namas, būčiau dėkingas, jeigu dar jiems pasakytum, kad neturėjau rakto ir ketinau įsilaužti, jeigu nebūčiau jo radęs. Jeigu šito nepabrėši, žmonės, kuriems priklauso šis namas, kurie tiek pat kiek ir tu neapkaltinami padėję regzti mano pabėgimo planus, taps nekaltomis to paties klastingo įtarinėjimo aukomis kaip ir tu dėl to, ką pasakė sunkvežimio vairuotojas.

Ji suprato, kad jis visiškai nesistengia pats apsisaugoti. Žūtbūt stengėsi apsaugoti tuos, kuriems priklausė namas. Vadinasi, jis juos pažinojo. Jie buvo ar buvo buvę jo draugai...

— Gal pasakytum, ką pasirinksi? — pasiteiravo Žakas vėl taip pat šaltai ir atsainiai, ko ji nepakentė. — O gal norėtum dar apie tai pagalvoti?

Būdama vienuolikos, Džulė prisiekė niekada daugiau nemeluoti ir per penkiolika metų nė karto nesulaužė tos priesaikos. Dabar ji žiūrėjo į vyrą, kurį mylėjo, ir tyliai tarė:

— Ketinu jiems pasakyti, kad man buvo užrištos akys. Kaip galėjai pagalvoti, kad apvilsiu?

Jai atlėgo, stebint, kaip įtampa dingsta iš jo veido, bet, užuot pasakęs ką nors malonaus, jis triuškinamai dėbtelėjo į ją ir pareiškė:

— Tu, Džule, skiriesi nuo visų kitų tuo, kad esi vienintelė gyva moteris, kuriai kada nors pavyko mane priversti pasijusti už virvelės aukštyn žemyn tampomu žaisliuku.

Džulė prikando apatinę lūpą, tramdydama šypsnį, nes jai atrodė labai reikšminga, kad ji sugeba paveikti jį, kaip nė viena kita moteris. Nors jam tai visai nepatiko.

— Atsiprašau, — vangiai ir nenuoširdžiai pralemeno ji.

— Nė velnio tu neatsiprašai, — atšovė jis, bet aštrumo balse nebuvo nė pėdsako ir jas pakeitė smagios intonacijos. — Tu neriesi iš kailio, kad tik nesusijuoktum.

Ji susilaikė nepradėjusi kikenti iš jo sutrikimo, iškėlė smilių ir įdėmiai jį apžiūrėjo, sukinėdama į visas puses.

— Man atrodo, kad čia visai paprastas pirštas, — tyčiojosi ji.

— Nieko paprasto tavyje nėra, panele Matison, — pareiškė Žakas linksmai, bet kartu ir irzliai. — Tepadeda Dievas tam, kuris ves tave, nes vargšelis be laiko pasens ir pražils!

Akivaizdus jo įsitikinimas, kad galiausiai šalia jos bus kitas žmogus, ne jis, — kas nors, ką jis, be to, dar ir užjaučia, — nuslopino Džulės staigiai prasiveržusį džiaugsmą ir bloškė ją atgal į žemę. Prisiekdama nuo šios akimirkos neteikti niekam per daug reikšmės ir daugiau niekada neįžvelgti jo žodžiuose ir veiksmuose daugiau, nei iš tiesų buvo, ji nusišypsojo, linktelėjo, atsitraukė nuo sienos ir nerūpestingai tarė, vartodama teniso žargoną:

— Man regis, paskutinis taškas, kurį uždirbai, suteikia tau teisę žaisti setą ir mačą. Aš pripažįstu tau šią žodinę pergalę drauge su visom kitom.

Nors Džulė atrodė nerūpestingai nusiteikusi, Žaką slėgė nemalonus jausmas, kad jis kažkaip ją įžeidė. Netrukus jis paliko miegamąjį ir priėjo prie jos prieangio spintoje, kur ji vilkosi sniegovežio kombinezoną, vilkėtą vakar.

— Buvau užmiršusi šį drabužį, — aiškino jinai. — Apsaugos tai, ką dėviu. Išėmiau iš savo spintos ir tau kitą, — pridūrė, mostelėjusi galva į didesnį sniegovežio kombinezoną, kabantį ant durų.

Siekdamas jo ir pradėjęs į jį lįsti, Žakas nusprendė, kad prie jų pokalbio, įvykusio miegamajame, vis dar reikia kažką pridurti.

— Klausyk, — tarė jis ramiai ir nuoširdžiai. — Nenoriu ginčytis ar peštis su tavimi, tai paskutinis dalykas, ko galėčiau pageidauti. Ir, be jokios abejonės, nenoriu su tavimi svarstyti savo ateities planų ar dabarties rūpesčių. Kaip įmanydamas stengiuosi pats dėl to nesirūpinti ir paprasčiausiai mėgautis ta netikėta dovana turėti čia tave. Pasistenk suprasti, kad tos kelios artimiausios dienos čia, šiuose namuose, su tavimi bus paskutinės „normalios“ mano gyvenime. Ne dėl to, kad turėčiau nors menkiausią supratimą, kas iš tiesų yra normalu, — abejingai pridūrė jis. — Tačiau esmė ta, kad nors mudu ir žinom, jog visa tai fantazija, kuri staigiai pasibaigs, aš vis tiek noriu, kad ji egzistuotų — kelios idiliškos dienos čia, viršuje, su tavimi, kurias galėčiau prisiminti. Nenoriu jų sugadinti mintimis apie ateitį. Ar supranti, ką bandau pasakyti?

Džulė neparodė užuojautos ir liūdesio, kuriuos sužadino jo žodžiai, šiltai šypsodama linktelėjo.

— Ar man galima sužinoti, kaip ilgai būsim čia drauge?

— Aš... dar nenutariau. Ne ilgiau kaip savaitę.

Ji iš visų jėgų stengėsi negalvoti, kaip tai mažai, ir ryžosi jam neprieštarauti, tačiau balsu ištarė tą klausimą, kuris rūpėjo nuo tada, kai ji išėjo iš miegamojo.

— Baigiant pokalbį apie policiją ir visa kita, norėčiau dar kai ko tave paklausti. Tai yra išsiaiškinti.

Žakas stebėjo, kaip ryškus raudonis užliejo jai skruostus, ir ji staigiai nunarino galvą, atkakliai brukdama plaukus po mėlyna megzta kepuraite.

— Sakei norįs, kad viską pasakyčiau policijai. Bet negali būti, kad tu tikiesi, jog jiems papasakosiu, kad mes... tu... aš...

— Tu pavartojai visus įvardžius, — šaipėsi Žakas, tiksliai spėdamas, kur ji taiko. — Gal galėtum pasiūlyti ir pritinkantį veiksmažodį?

Ji užsimovė pirštines, įsirėmė rankomis į siaurus klubus ir pažvelgė į jį nepritariamai šypsodama.

— Tu per daug iškalbingas, pone Benediktai.

— Privalau toks būti, kad neatsilikčiau nuo tavęs.

Džulė papurtė galvą tariamai pasipiktinusi ir pasuko į trumpo koridoriaus galą prie durų, vedančių į kiemą. Apgailestaudamas dėl pasirinkto laiko, o gal greičiau dėl atsakymo, Žakas pasivijo ją kaip tik tą akimirką, kai ji žengė laukan. Dangus virš galvos buvo skaisčiai, akinamai žydras, buvo šalta, tačiau ne žvarbu, ir pasaulis lauke atrodė kaip arktinė pasakų šalis didelėmis pusnimis ir giliais krateriais, kuriuos išrausė vėjas.

— Nenorėjau abejingai priimti tavo paskutinio klausimo, — paaiškino jis, uždarydamas už savęs duris, maudamasis pirštines, ir atsargiai žengė ant vėjo supustyto tako, kur pūpsojo penkių pėdų aukščio pusnys. Ji pasisuko ir palaukė, kol jis per kelis žingsnius priartės prie jos, ir, bežiūrint į saulės nutvieksto jos veido stebuklą, nutrūko jo minčių gija. Paslėpusi po kepure visus plaukus, nepasidažiusi, išskyrus lūpas, ji buvo kvapą gniaužiantis stebuklas — skaisti porceliano baltumo oda ir didžiulės tarsi brangūs safyrai spindinčios akys, įrėmintos tamsių blakstienų ir dailių antakių.