Judith McNaugth - Tobula

Žakas neabejojo, kad netrukus po kelių dienų ar net valandų jis bus nušautas, kai paliks šių namų prieglobstį. Dabar jis norėjo, kad Dievas būtų leidęs nučiupti jį, dar prieš jam įlipant į automobilį drauge su ja. Ligi to laiko, kai atsidūrė kalėjime, jis niekada nebandė įklampinti nekalto žmogaus į savo bėdas, nekalbant jau apie grasinimą ginklu ar išprievartavimą. Kalėjime jis, matyt, tapo socialiai patologiška asmenybe. Be sąžinės, be skrupulų, be moralės.

Sušaudymas, tą jis dabar suprato, buvo pernelyg geras galas tai pabaisai, kuria jis buvo tapęs.

Buvo taip paniręs į savo mintis, kad prabėgo nemažai laiko, kol jis suvokė, kad mergina šalia verkia, ir drėgmė ant jo krūtinės buvo ne jo prakaitas, o jos ašaros. Netekęs žado dėl graužaties, Žakas paleido ją iš savo glėbio ir leido jai atsigulti ant kilimo, tačiau ji tebelaikė ranka stipriai apgniaužusi jam petį, o šlapią veidą prispaudusi prie krūtinės.

Atsirėmęs ant alkūnės, bejėgiškai mėgindamas ją paguosti, braukdamas išdrikusių spindinčių jos plaukų sruogas nuo jos šlapio skruosto, jis nurijo seiles, kad pašalintų graužaties gumulą savo gerklėje.

— Džule, — kimiu balsu šnabždėjo jis, — jeigu galėčiau užbraukti visa tai, kuo esu tave nuskriaudęs, aš tą padaryčiau. Ligi šios nakties visa, ką įvykdžiau, buvo iš beviltiškos būtinybės... Bet tai... — Jis stabtelėjo, kad nurytų seiles, ir negrabiai nubraukė garbaną jai nuo smilkinio. Ji vis dar gulėjo, įsikniaubusi jam į krūtinę, ir jis negalėjo suprasti jos reakcijos, išskyrus tai, kad nuo to momento, kai jis ėmė kalbėti, ji buvo kaip nebylė. — Bet tai, ką aš tau padariau, — tęsė jis, — visiškai nepateisinama. Tai gal paaiškinama, bet jokiu būdu nedovanotina. Tu negali būti tokia naivi, kad nesuprastum, jog penkeri metai — ilgas laikas vyrui apsieiti be... — Žakas staigiai nutilo, supratęs, kad dar labiau ją žeidžia, sakydamas, jog seksualiai išalkusiam vyrui būtų tikusi bet kokia moteris. — Bet ne dėl to šiąnakt tai padariau. Tai tik dalis priežasties. Pagrindinė priežastis ta, kad geidžiau tavęs nuo tada, kai...

Pasidygėjimas savimi plūstelėjo jam gerklėje lyg tulžis, ir jis nebegalėjo tęsti.

Po ilgokai trukusios tylos galiausiai prabilo moteris, gulinti Žako glėbyje.

— Tęsk, — tyliai tarė ji.

Jis nunarino smakrą, mėgindamas įžvelgti šešėlyje skendinčius jos bruožus, o antakiai susiglaudė.

— Tęsti? — pakartojo jis.

Ji linkterėjo, švelnus jos veidas brūkštelėjo jam per odą.

— Taip, tu ką tik priartėjai prie gerosios dalies.

— Gerosios dalies? — sutrikęs pakartojo jis.

Ji pažvelgė į jį, ir nors akys tebebuvo drėgnos nuo ašarų, jos veide atsiradęs linksmas šypsnys privertė Žako širdį daužytis į šonkaulius.

— Tu labai blogai pradėjai, — kuždėjo ji, — sakydamas, jog apgailestauji, kad mes tai darėm. Ir dar labiau viską sugadinai, sakydamas, kad aš naivi, o paskui kalbėdamas taip, lyg tau puikiausiai būtų tikusi bet kokia moteris po tokių ilgų abstinencijos metų.

Jis žvelgė į ją, ir ramybė užliejo jam kūną tarsi koks balzamas. Jis suprato, kad pernelyg lengvai išsisuko, tačiau pasinaudojo tuo, kaip skęstantis su dėkingumu čiumpa gelbėjimo ratą.

— Ar aš taip sakiau?

— Beveik.

Atsakydamas į užkrečiančią jos šypseną, jis bejėgiškai išsišiepė.

— Koks aš nemandagus.

— Labai, — sutiko ji, tariamai pasipiktinusi.

Prieš minutę ji laikė jį juodžiausioje neviltyje, prieš penkias — panardino į malonumo rojų, o dabar privertė juoktis. Kažkur sąmonės gelmėse Žakas suvokė, kad nė vienai moteriai nėra to pavykę, tačiau nenorėjo tyrinėti priežasties. Šiuo metu jis džiaugėsi dabartimi ir ignoravo ateitį.

— Šiomis aplinkybėmis, — šnabždėjo jis, braukdamas krumpliais jai skruostą, — ką man reikėjo daryti ir sakyti?

— Ką gi, kaip žinai, mano patirtis per menka.

— Iš teisybės aš jokios patirties neturiu, — priminė jis jai patenkintas.

— Bet aš esu skaičiusi šimtus meilės scenų romanuose.

— Čia ne romanas.

— Teisybė, bet yra panašumų.

— Paminėk bent vieną, — erzino jis, sutrikdytas jos nuoširdaus džiaugsmo.

Jo nustebimui, ji prablaivėjo, tačiau akyse spindėjo nuostaba, kai pažvelgė gilyn į jo akis.

— Visų pirma, — šnibždėjo ji, — moteris dažnai jaučiasi taip, kaip jaučiausi aš, kai buvai mano viduje.

— Ir kaip tu jauteisi? — pasiteiravo jis, nes negalėjo susilaikyti.

— Jaučiausi geidžiama, — pasakė ji visai nežymiai užlūžtančiu balsu. — Ir reikalinga. Be galo reikalinga. Ir labai labai ypatinga. Jaučiausi pilna...

Žako širdį sugniaužė jausmas, toks stiprus, kad jam net suskaudo.

— Tai kodėl tu verki?

— Kartais grožis mane taip veikia, — sušnibždėjo ji.

Žakas žvelgė į spindinčias jos akis ir pamatė švelnų grožį ir nenuslopinamą dvasią, galinčią beveik pravirkdyti vyriškį.

— Ar tau yra kas sakęs, — sušnibždėjo jis, — kad tavo šypsena tokia kaip Mikelandželo Madonos?

Džulė jau žiojosi, ketindama protestuoti, bet jis užbėgo jai už akių, skubiai ir stipriai ją pabučiuodamas.

— Ar nemanai, — uždususi atsakė ji, kai jis nuritino ją ant nugaros, — kad šis palyginimas kiek šventvagiškas, kai pagalvoji apie tai, ką veikėm vos prieš kelias minutes?

Jis nustelbė juoką, įsikniaubęs jai į kaklą.

— Ne, bet gal ir yra, pagalvojus, ką mes dabar darysim.

Ji palenkė galvą:

— O kas tai?

Pečiai jam ėmė tirtėti, nes nesugebėjo suvaldyti juoko, kurį jam sukėlė tyras jos džiaugsmas, net ir tuo metu, kai jo burna ėmė palengva leistis žemyn.

— Aš tau parodysiu.

Džulė atgavo kvapą ir išlenkė savo klubus po juslingos ieškančių jo rankų ir burnos atakos.

Juokas išblėso Žako sąmonėje, ir apėmė kažkoks kitas daug gilesnis jausmas.

32

Atsirėmusi į plunksninių pagalvių kalną pagrindinio miegamojo milžiniškoje lovoje, Džulė žvelgė į indus ant žemo stalelio priešais židinį kitapus kambario. Ten jie suvalgė vėlyvus pusryčius, o paskui Žakas ją sugrąžino atgal į lovą ir mylėjosi su ja. Beveik kiaurą naktį neleido jai užmigti, mylėjosi su ja, derindamas reiklų skubėjimą ir nepaprastą švelnumą, kas Džulę pašėlusiai jaudino, o tuo pat metu buvo kankinančiai malonu. Kiekvieną kartą užbaigęs, jis vėl paimdavo ją į glėbį ir laikydavo priglaudęs, kol jie snūduriavo. Dabar jau buvo po vidurdienio, ir Džulė sėdėjo greta Žako, išsilenkusi pagal jo kūną, jo ranka laikė apglėbusi jai pečius, o pirštai tingiai glostė jos alkūnę. Deja, dienos šviesoje jai buvo daug sunkiau ramintis iliuzija, kad čia maža trobelė, kur jai šilta ir smagu lovoje greta nuostabaus paprasto vyro, tapusio ištikimu meilužiu. Skaisčioje dienos šviesoje ji, deja, suvokė, kad vyras, kuris taip švelniai ir kartu reikliai mylėjosi su ja, kuris iš aistros vaitojo jos glėbyje, versdamas ją surikti ir jaustis tarsi ji būtų vienintelė moteris, kada nors tai dariusi su juo, lygiai taip pat būtų mylėjęsis su nesuskaitoma daugybe kino žvaigždžių ir kitų įžymybių. Tai buvo jo pasaulis — prabangus, karštligiškas, pilnas turtingų, gražių, talentingų žmonių.

Tai buvo senasis jo gyvenimas, ir, nors jis viską buvo praradęs, ji neabejojo, kad Žakas įrodysiąs savo nekaltumą dabar, kai netrukdomas ims ieškoti tikrojo žudiko — noriai padedant neįgudusiai Džulei, jeigu tai įmanoma. O paskui jis netrukdomas galės grįžti į savo ankstesnį gyvenimą, vėl imtis darbų Holivude. Tada Džulė bus nebereikalinga. O kai tai įvyks, kai atsidurs „senų draugių“ sąraše, ji žinojo, bus nepakeliamai skaudu.