Judith McNaugth - Tobula

Džulė prikando drebančią lūpą ir pažvelgė į jį nuo juoko ir geismo švytinčiomis akimis.

— Ar nenorėtum man pagelbėti sutvarkyti spintą hole?

— Ar neturi kito pasiūlymo? — paklausė jis baisiausiai suirzęs, nes nesuprato, kad ji juokauja.

— Iš teisybės, — pasakė ji, raukdama kaktą ir nudelbusi žvilgsnį į jo prasegtų marškinių iškirptę, — čia buvo mano antras pasiūlymas.

— Na, o koks pirmas pasiūlymas? Ir neapsimesk, kad taip tave nervinu, kad nori tvarkyti spintas, nes, net įrėmęs į tave šautuvo vamzdį, neišgąsdinčiau.

Prie to, kuo jai Žakas patiko, Džulė dar pridūrė jo staigumą ir nesupratingumą ir nervingai įkvėpė, pasiruošusi skelbti žaidimo pabaigą, tačiau negalėjo sutikti jo žvilgsnio, tyliai sakydama:

— Tu teisus, tikrai, po šios dienos negalėtum išgąsdinti manęs, net ir įrėmęs į mane šautuvo vamzdį, nes žinau, kad nieku gyvu manęs nenuskriaustum. Galėtum mane išgąsdinti tik darydamas lygiai tą patį, ką darei, kai šiandien nubudau ir pamačiau tave stovintį šalia židinio.

— O tai yra? — staigiai paklausė jis.

— O tai yra, kad verti mane spėlioti, ar tu išvis kada nors pabučiuosi mane taip, kaip bučiavai vakar vakare. O tai yra, kad elgiesi taip, lyg vieną minutę šito norėtum, o kitą — jau nebenorėtum.

Žakas suėmė delnais jos veidą, pakėlė aukštyn ir akimirksniu savo burna sugavo dar neištartus žodžius, bučiuodamas ją pirštais braukė iš šonų jos plaukus. Ir kai paaiškėjo, kad kaip tik šito ji norėjo, braukdama delnais aukštyn jam per krūtinę ir aplinkui kaklą, prisiglaudusi prie jo, bučiuodama jį savo ruožtu, o jis pajuto augantį malonumą ir nustebimo džiaugsmą, kuris buvo beveik nepakeliamas.

Mėgindamas užglostyti ankstesnį savo šiurkštumą, jis atitraukė savo lūpas nuo josios ir švelniai perbraukė jai per smakrą, skruostą ir smilkinį, paskui vėl suieškojo jos burną ir lūpomis pasitrynė į jos lūpų švelnius kontūrus. Liežuviu užčiuopė virpančią liniją tarp jos lūpų, primygtinai versdamas jas prasiskirti, o kai jos prasiskyrė, ryžtingai įsibrovė jai į burną — išbadėjęs žmogus, bejėgiškai mėginantis numaldyti savo alkį, mokydamas ją dar labiau tą alkį sustiprinti. O moteris jo glėbyje buvo stropi ir gabi mokinė. Tirpte tirpdama šalia jo, ji spaudė savo lūpas prie jo burnos, pasitikdama jo liežuvį ir atiduodama jam savąjį, pajutusi menkiausią užuominą, kad jis to nori.

Prabėgus daugeliui minučių, Žakas galiausiai prisivertė pakilti ir įsispitrėjo žemyn jai į akis, nesąmoningai prisimindamas, kaip ji atrodė — visa iškaitusi, gaivi ir viliojanti. Mėgindamas nusišypsoti jis suėmė delnu jai už sprando ir nykščiu iš lėto trynė švelnią apatinę jos lūpą, tačiau gilūs mėlyni jos akių duburiai atkakliai traukė jį vėl į savo gelmes. Nykštys sustojo, jis spūstelėjo jį žemyn, kad pravertų Džulės lūpas, ir godžiai į jas įsisiurbė. Virpėdama jo glėbyje, ji pasistiebė ir naujas nežymus kietos jo erekcijos sustiprėjimas privertė jo širdį audringai plakti, o pirštus konvulsiškai spausti jai nugarą. Klusnų jos kūną prisispaudė prie savojo, jo rankos skubiai iš šonų glostė jai krūtis, paskui nuslydo jos sėdmenų link, tvirtai glausdamas ją prie vis labiau įsitempiančio savo kūno. Jis jau nebesitvardė, jautė tai.

Žakas mėgino neskubėti, įsakė liautis, prieš pargriaudamas ją ant grindų ir užguldamas, prieš pradėdamas elgtis kaip sekso išalkęs kalinys, koks jis ir buvo, o ne kantrus meilužis, kuriuo žadėjo būti išsakęs piktą tiradą. Tik tolimas įkyrus pažado prisiminimas galiausiai privertė jį mėginti pratęsti įžangą, paisyti sujaudinto tvinksėjimo, sakančio, kad kulminacija, sykį prasidėjusi, jai bus per staigi.

Jis prisivertė atitraukti rankas nuo merginos krūtų ir uždėjo ant juosmens, tačiau daug sunkiau sekėsi sustabdyti vis giliau besiskverbiantį liežuvį. Kai ji spaudėsi prie jo, atliepdama ir suleisdama nagus jam į nugarą. Kai Žakas galiausiai per colį atitraukė savo burną nuo josios, jis nebuvo tikras, ar tai jis, ar ji suvaitojo nutraukus glamonę, prieš jai bejėgiškai priglaudžiant galvą jam prie krūtinės. Bet kas iš to — jam reikėjo jos, visos, dabar. Trūkčiojančiai įkvėpdamas orą, jis pakišo delną jai po smakru ir kilsterėjo aukštyn. Akys buvo užmerktos, ilgos blakstienos gulėjo ant gelsvai baltų skruostų, ir ji instinktyviai priartėjo prie jo lūpų.

Žakas daugiau nebegalėjo tvardytis. Jo burna su nuožmia neviltimi įsisiurbė į josios, versdama jos lūpas prasiskirti, o tuo tarpu jo pirštai atrišo šilkinį jos chalato diržą, paskui jį praskleidė, nusmaukdami rankoves žemyn jai per rankas ir nusviesdami chalatą ant grindų priešais židinį, kad galėtų mėgautis jos kūno vaizdu ir liesti jos odą.

Atsidūrusi jo glėbyje, Džulė jautė, kaip jis nuleido ją žemėn, tačiau ji vis dar buvo apimta beribio pasitenkinimo būklės, kol jis atitraukė nuo jos savo burną ir rankas. Ji atsimerkė ir pamatė, kaip Žakas neskubėdamas atsisagsto marškinius, traukia juos iš kelnių, sviedžia šalin, bet tik tada, kai jis pažvelgė į ją, ji iš tiesų pajuto kylančią paniką. Židinio šviesoje jo akys nuožmiai blizgėjo, kai jo žvilgsnis neramiai slinko jos kūnu, nuo aistros jo veidas tapo žiaurus ir įsitempęs, o kai ji pakėlė ranką, norėdama droviai prisidengti krūtis, jis šiurkščiai sudraudė:

— Nedaryk to!

Ji konvulsiškai sudrebėjo nuo to svetimo balso, nuo to svetimo veido, o kai jis atitraukė jos ranką ir uždengė ją savo kūnu, ji instinktyviai pajuto, kad staiga nutrūko įžanga ir po kelių akimirkų jis smigs į ją, jeigu jinai jo nepristabdys.

— Žakai, — sušnibždėjo ji, bandydama priversti jį paklausyti, neatskleisdama jam paslapties. — Palauk!

Šis žodis nepasiekė Žako sąmonės, tačiau jame slypinti panika užgavo nežymiai disonansišką stygą, taip pat ir tai, kad ji stūmė nuo savęs jo pečius ir spurdėjo prie jo šlaunies, tam tikra prasme pašėlusiai provokuodama.

— Žakai!

Žakas žinojo, kad jis per daug skuba, nusukdamas sueities įžanginę dalį, ir pamanė, kad jai tai nepatinka.

— Yra kai kas, ką turiu tau pasakyti.

Su didžiausiomis pastangomis, iščiulpusiomis beveik visas jėgas, jis prisivertė pasitraukti į šoną, tačiau, kai prilenkė savo galvą jai prie krūtinės, norėdamas jai įtikti, ji delnais apėmė jo veidą, kad jį sulaikytų, ir privertė pakelti į viršų.

— Meldžiu! — paprašė Džulė, žiūrėdama į aistrą slepiančias jo akis. Praskėstais pirštais ji apėmė sustingusį jo žandą, sušvelnindama jį, o kai jis pasukęs veidą įdėjo jį jai į delną ir pabučiavo, širdis jai pritvinko ramybės ir švelnumo. — Iš pradžių mums dar reikia pasišnekėti.

— Kalbėk, — šiurkščiai tarė jis, stipriau prispausdamas ją prie savęs ir bučiuodamas jos lūpų kraštą ir kaklą, glostydamas delnu jai krūtinę. — Aš klausysiu, — pamelavo jis, pirštais braukdamas žemyn per plokščią jos pilvą, įslysdamas į garbanų trikampį. Ji krūptelėjo po juo, griebė jam už rankos, o tema, kurią ji pasirinko svarstyti, jo nuomone, buvo pati netinkamiausia, kokią kada nors yra moteris pasiūliusi tokioje situacijoje kaip ši.

— Kiek tau buvo metų, kai pirmąsyk mylėjaisi?

Jis užsimerkė ir, visai suprantama, nekantriai atšovė:

— Dvylika.

— Ar nori žinoti, kiek man buvo metų?

— Ne, — atkirto jis, lenkdamasis bučiuoti jos krūtinę, nes dėl kažkokios tiktai jai vienai žinomos priežasties ji nenorėjo būti intymiai liečiama. Nuo geismo įsitempė visas jo kūnas, ir jis kaip pašėlęs mėgino paliesti ją tokiose vietose, kurios, kaip jis aiškiai prisiminė, moterims suteikdavo kuo greičiau didžiausią pasitenkinimą.