Judith McNaugth - Tobula

— Man buvo dvidešimt šešeri, — pranešė ji siaubo apimtu balsu, kai jo burna glaudžiai apžiojo spenelį.

Kraujas šniokštė jam ausyse; žodžius jis girdėjo, bet jų prasmės nesuvokė. Ji buvo tokia saldi; liesti ją buvo dar maloniau. Jos krūtys, nei didelės, nei sunkios, buvo gražios ir be galo moteriškos, lygiai tokios, kokia buvo ir ji pati, ir jeigu ji tik bus tokia imli jam, kokia buvo tada, kai jie stojosi, jis dabar jai suteiks kulminaciją, dar neįėjęs į ją, o paskui pasimylės su ja taip, kaip dera. Jam reikėjo išeikvoti per penkerius metus susikaupusį geismą; jis galėtų su ja mylėtis kiaurą naktį be perstogės, jeigu tik ji leistų ir liautųsi suglaudinėjusi kojas ir kalbėjusi apie tai, kokio amžiaus ji buvo tada, kai... pirmąsyk... mylėjosi.

Džulė suprato, kad Žakas suvokė, ką ji pasakiusi, nes jis per kelis milimetrus pakėlė burną nuo jos kūno, o jo kūnas taip nurimo, jog jai pasirodė, kad jis nekvėpuoja.

— Čia man pirmas kartas, — baikščiai prisipažino ji.

Jis staigiai priglaudė kaktą jai prie krūtinės, užmerkė akis ir susikeikė:

— Velnias!

Staigus protrūkis akivaizdžiai parodė Džulei, kad jo nenudžiugino prisipažinimas — ir tas įsitikinimas dar labiau sustiprėjo, kai jis galiausiai pakėlė galvą ir įdėmiai įsispitrėjo jai į veidą, jo akys studijavo kiekvieną jos bruožą, tarsi tikėtųsi rasti kokį įrodymą, kad ji meluoja. Stingdama iš baimės, Džulė suprato, kad jis arba perpykęs, arba pasidygėjęs. Ji nenorėjo, kad jis liautųsi, tiktai kad taip neskubėtų ir nesielgtų su ja lyg su... kūnu, kuris pratęs būti valdomas.

Žakas nebuvo pasidygėjęs, jis buvo priblokštas. Nežinojo, ką jam galvoti. Jam dar nėra tekę sutikti dvidešimt šešerių metų nekaltos mergelės, tuo labiau gražios, sąmojingos, protingos, geidžiamos.

Bet jam bežiūrint į jos mielą, išgąstingą veidą, staiga viskas joje, kas vakar vakare ir šiandien jį glumino, įgijo prasmę. Jis prisiminė jos sielvartingą protrūkį po žinių laidos vakar vakare. „ Mano tėvas dvasininkas! — verkė ji. — Jis gerbiamas žmogus. Aš pastaruosius penkiolika savo gyvenimo metų praleidau, stengdamasi būti tobula“. Jis prisiminė Džulės atsakymą, kai paklausė, ar ji susižadėjusi. „ Mes šnekamės apie tai!“ Matyt, jie daug šnekėjosi ir visai nesimylėjo. Ir pereitą naktį Žakas pats ją buvo palyginęs su choriste.

Dabartis jį dar labiau suglumino. Matyt, savo skaistybę slėpė net nuo savo vaikino, kuris tikriausiai ją mylėjo ir norėjo išsaugoti jos orumą. Tačiau šį vakarą ji buvo pasirengusi viską atiduoti bėgliui kaliniui, nesugebančiam mylėti ir visai nieko negalinčiam jai duoti. Žako sąžinė pasirinko tą momentą, kad pirmąsyk po daugelio metų patvirtintų apie savo egzistenciją, primindama jam, kad Džulės beveik sužadėtinis neprivertė jos atsisakyti savo nekaltybės; jeigu Žakas turėjo kokių skrupulų, nors kiek padorumo, jis nekiš pirštų prie jos. Jau buvo ją pagrobęs, žodžiais piktnaudžiavęs, atidavęs viešai gėdai ir pasmerkimui. Dar prie to pridėti išniekintą jos nekaltybę buvo nedovanotina.

Bet silpno jos sąžinės protesto neužteko jam sulaikyti. Jis geidė jos. Turėjo ją gauti. Gaus ją. Likimas atėmė iš jo orumą, jo laisvę, jo ateitį, tačiau kažkodėl davė Džulę per tas trumpas dienas, kurios greičiausiai taps jo gyvenimo pabaiga. Nei sąžinė, nei kas nors kita nesutrukdys jam turėti ją. Nesuvokdamas bėgančio laiko, jis stebeilijo į ją, kol drebantis jos balsas nutraukė jo mintis, o jos žodžiai skausmingai liudijo ją neturint patirties su vyrais.

— Nesitikėjau, kad supyksi, — pasakė ji, visiškai klaidingai supratusi jo tylėjimo priežastį.

Šaižiai atsidusęs, jis pasakė:

— Pykstu ant savęs, ne ant tavęs.

Džulė tyrinėjo jo veidą.

— Kodėl?

— Todėl, — šiurkščiai atsakė jis, — kad tai manęs nesulaikys. Nes man visai nusišvilpt, kad niekada nesi to dariusi, net su tuo, kurį mylėjai ar kuris būtų likęs su tavimi, jeigu būtum pastojusi. Dabar man niekas nesvarbu... — sukuždėjo jis, ją bučiuodamas, — tik tai...

Tačiau jos nepatyrimas buvo svarbus. Toks svarbus, kad Žakas prisivertė nutraukti bučinį ir pabandė suvaldyti savo geismą, kad galėtų vėl iš naujo viską su ja pradėti.

— Eikš čia, — sukuždėjo jis, imdamas ją į glėbį ir pasiversdamas ant šono taip, kad ji atsidurtų veidu į jį, galvą atrėmusi į jo petį. Giliai alsuodamas laukė, kol sunormalės pulsas, palengva braukdamas ranka per jos švelnią nugarą raminančia glamone, ir nusprendė elgtis taip, kad jai būtų gera, net jeigu pats ir mirtų dėl nepatenkinto geismo. Jam kažkokiu būdu teks stipriai sujaudinti ją, pačiam nesusijaudinus labiau, negu kad dabar buvo susijaudinęs.

Džulė gulėjo jo glėbyje, priblokšta staigaus jo nuotaikos pasikeitimo ir išsigandusi, kad, matyt, bus visai išgujusi jo norą mylėtis.

Nebegalėdama ilgiau to pakęsti, ji įsmeigė žvilgsnį į jo gerklę ir tarė drebančiu balsu:

— Aš neketinau visko taip... sureikšminti dėl to, kad čia man pirmas kartas. Aš tik norėjau, kad taip neskubėtum... Neketinau tavęs stabdyti.

Žakas žinojo, kaip sunku jai buvo pasakyti tai, ir pajuto užplūstant dar vieną nepažįstamą švelnumo bangą, kai kilsterėjo jai smakrą ir ramiai, rimtai pasakė:

— Nesugadink mudviem visko, sumenkindama šito svarbą. Iš teisybės man niekada neteko atsakomybė — ar privilegija — būti pirmuoju moters meilužiu, todėl čia ir man pirmas kartas.

Pakėlęs ranką, nubraukė jai nuo skruosto suveltus plaukus, lėtai pirštais šukuodamas juos, stebėdamas, kaip jie krinta jai ant kairio peties, kai jis balsu svarstė:

— Tikriausiai Kytono vaikinus varei iš proto, versdama spėlioti, kokia būsi?

— Ką turi omeny?

Jis atitraukė žvilgsnį nuo jos plaukų ir kreivai šypsodamasis pažiūrėjo jai akis.

— Turiu omeny tai, kad nuo vakar dienos svajojau, kaip sukišiu pirštus į tuos tavo puikius karčius, o tik dvi dienas esu į juos žiūrėjęs.

Džulė pajuto, kaip nuo jaudinančių jo žodžių šiluma ėmė plūsti per visą kūną, o Žakas beregint pastebėjo permainą jos išraiškoje ir kaip jos kūnas atsipalaidavo šalia jo. Per vėlai prisiminęs, kad žodžiai gali taip pat greitai sujaudinti moterį, kaip ir sumaniausias seksualinis stimuliavimas, Žakas suvokė, kad čia pats geriausias būdas pasiekti tikslą, nenustūmus savęs ligi pavojingų geismo kraštutinumų, kuris rasdavosi ją liečiant ir bučiuojant. Švelniai ir atvirai jis prisipažino:

— Ar žinai, ką galvojau vakar per vakarienę?

Ji papurtė galvą.

— Spėliojau, koks būtų tavo burnos skonis ant mano burnos ir ar tavo oda palietus tokia pat švelni, kokia atrodo.

Džulė pasijuto grimztanti gilyn į malonius juslinius kerus, kai jis uždėjo jai ant skruosto savo prakėstus pirštus ir pasakė:

— Tavo oda dar švelnesnė, negu atrodo. — Jo nykštys braukė jos lūpas, o akys tuo tarpu žiūrėjo. — O tavo burna... O Viešpatie, tavo lūpų skonis dieviškas. — Jo ranka nesustabdomai slydo žemyn jai per kaklą, petį, paskui iš lėto uždengė krūtinę, o ji nuleido žvilgsnį į tamsų garbanotų plaukų kilimą ant jo krūtinės.

— Nenusigręžk, — sušnabždėjo jis, ir ji prisivertė vėl žvelgti į jį. — Tavo gražios krūtys.

Džulė jautė, kad tai taip toli nuo tiesos, jog nenorom suabejojo kitais dalykais, kuriuos jis ką tik buvo sakęs. Jis pamatė skeptišką jos veido išraišką, ir lūpas jam iškreipė niūrus šypsnys.

— Jeigu sakau netiesą, — tarė jis, nykščiu glostydamas jos spenelį, — pasakyk man tada, kodėl mirštu, kaip noriu paliesti tavo krūtis, žiūrėti į jas ir tučtuojau pabučiuoti. — Sukietėjęs spenelis virto standžių pumpurėliu po jo nykščiu, ir Žakas vėl pajuto, kaip geismas ėmė šėlti visame jo kūne. — Tu, Džule, žinai, kad tai teisybė. Iš mano veido gali matyti, kaip stipriai aš tavęs geidžiu.