Judith McNaugth - Tobula

Ir jam rūpėjo.

Jis nusprendė pamėginti ją nuraminti — geriausia įtraukti į kokį nors malonų nerūpestingą pokalbį. Mintyse pralėkė pro tas temas, kurios jį domino, ir nenorom atmetė jos gražaus kūno, nepaprastų akių ir — labiausiai nenorom — pašnibždomis prie upelio ištartus žodžius, kad ji ketinanti gultis į lovą drauge su juo. Pastarasis prisiminimas atgaivino kitus dalykus, kuriuos šią popietę ji buvo kalbėjusi jam miegamajame, kai gulėjo sukaustytas stingulio ir nieko negalėjo jai atsakyti. Dabar jis buvo beveik tikras, kad neprivalėjo girdėti didžiumos jos žodžių. O gal jis kai ką tiktai įsivaizdavo? Jis norėjo, kad ji kalbėtų apie savo mokinius; jam patiko jos pasakojimai. Jau ruošėsi prašyti ją papasakoti, kai suvokė, kad ji kažkaip keistai, neįprastai žiūri į jį.

— Kas? — pasiteiravo jis.

— Man įdomu, — pasakė ji, — tą dieną prie restorano ar tikrai mano padanga buvo kiaura?

Žakas iš visų jėgų stengėsi užgniaužti kaltą šypseną.

— Savo akimis matei.

— Ar nori pasakyti, kad pervažiavau vinį ar šiaip ką ir nesupratau, jog bliūkšta automobilio padanga?

— Nesakyčiau, kad įvyko būtent taip.

Dabar jis beveik neabejojo, kad mergina įtarė jį, tačiau jos veidas buvo toks nuostabiai ramus, kad Žakas nebesuprato, ar ji žaidžia su juo slėpynių, ar ne.

— Kaip tai būtų galėję įvykti?

— Pavyzdžiui, automobilio padanga užvažiavo ant aštraus, smailo daikto.

Suvalgiusi troškinį, Džulė atsilošė ir įsmeigė į jį tokį tiesų žvilgsnį, kuris kaipmat būtų akies mirksniu privertęs prisipažinti ir atsiprašyti bet kokį atkaklų aštuonmetį berniuką. Jis įsivaizdavo ją, stovinčią prie klasės su prasižengėliu, žiūrinčią į jį lygiai taip pat.

— Ant smailo daikto? — svarstė ji, kilstelėjusi antakius. — Panašaus į peilį.

— Panašaus į peilį, — patvirtino Žakas, kiek įmanoma stengdamasis išsaugoti rimtį veide.

— Į tavo peilį?

— Į mano. — Ir šypsodamasis išpyškino kaip mažas berniukas: — Atsiprašau, panele Matison.

Ji nepraleido smūgio. Pakėlusi antakius, juokaudama pasakė:

— Tikiuosi, Žakai, sutvarkysi tą padangą.

Vienintelis dalykas, sulaikęs jo skardų kvatojimą, buvo malonus apstulbimas išgirdus tariant jo vardą.

— Taip, ponia, — atsakė. Tai neįtikėtina, pamanė Žakas, visas jo gyvenimas buvo baisioje sumaištyje, o jis nieko daugiau nenorėjo, tik pratrūkti juokais ir čiupti šią merginą į glėbį. — Man nereikia rašyti trijų puslapių rašinio, kodėl turėčiau, ar ne? — paklausė jis, stebėdamas, kaip didžiulės tamsiai mėlynos akys smagiai spindi, atsakydamos jam, kai ji įdėmiai įsistebeilijo į dubenėlį, kurį jis ką tik buvo pastūmėjęs į šalį.

— Ne, — atsakė ji, — bet šiandien tavo eilė šeimininkauti virtuvėje.

— O, puiku! — atsakė jis, klusniai atsistodamas ir paimdamas savo dubenėlį. Siekdamas jos dubenėlio, pridūrė: — Jūs, panele Matison, esat nedora.

O ji ryžtingai atšovė:

— Prašom neinkšti.

Žakas nebeištvėrė. Pratrūko kvatoti, pasuko galvą ir apstulbino ją netikėtai pakštelėdamas jai į kaktą.

— Ačiū, — sušnibždėjo, nustelbdamas kikenimą, kurį jam sukėlė sutrikusi jos veido išraiška.

— Už ką?

Jis prablaivėjo, atlaikydamas jos žvilgsnį.

— Už tai, kad prajuokinai mane. Už tai, kad likai čia ir neįdavei manęs policijai. Už tai, kad buvai drąsi, šmaikšti ir nepaprastai žavi su tuo raudonu kimono. Ir už tai, kad pagaminai tokį gardų valgį.

Jis pakuteno jai pasmakrę, kad bent sekundėlę sumažintų įtampą dar nesupratęs, jog spindinčių jos akių išraiška anaiptol nerodė sutrikimo.

— Aš tau padėsiu, — pasakė ji stodamasi.

Žakas uždėjo ranką jai ant peties.

— Lik čia ir pasimėgauk šiluma bei vynu.

Per daug įsitempusi, kad sėdėtų ramiai, nekantraudama pamatyti, kas vyks toliau, ne kada tai įvyks, Džulė atsistojo ir priėjo prie langų. Atrėmusi petį į stiklą, ji stebeilijo į fantastiškas mėnesienoje spindinčias snieguotas kalnų viršūnes. Virtuvėje Žakas palietė reostatą sienoje, pritemdydamas šviesas ant sijų svetainėje ligi švelnaus švytėjimo.

— Šitaip bus geriau žiūrėti į lauką, — paaiškino jis, kai grįžtelėjusi mergina klausiamai dirstelėjo į jį. Ir, pagalvojo Džulė, daug jaukiau, pritemdytoms šviesoms ir židinio žarai apšviečiant kambarį. Labai jauku ir labai romantiška, ypač grojant muzikai.

31

Žakas pastebėjo, kaip nežymiai sustingo jos pečiai, kai jis iš nugaros priėjo prie jos, stovinčios priešais langus, ir nesuprantama jos reakcija pradėjo nuoširdžiai jį nervinti. Užuot apkabinęs ją ir pabučiavęs, ką būtų daręs su bet kuria kita pažįstama mergina, jis griebėsi subtilesnio būdo nuvesti ją ten, kur norėjo. Susikišęs rankas į kišenes, jis sutiko jos žvilgsnį lange, pakreipė galvą į stereogrotuvo pusę ir pašaipiai, bet mandagiai pakvietė:

— Ar galiu tikėtis kito šokio, panele Matison?

Ji pasisuko, iš nuostabos kerintis šypsnys nušvietė jai veidą, o Žakas pakilo ligi pat padebesių vien dėl to, kad ji buvo patenkinta. Jis dar giliau įgrūdo rankas į kišenes, kad nepaliestų jos ir kreivai šypsodamas pareiškė:

— Kai paskutinį kartą iškviečiau mokytoją šokti, buvau tinkamiau apsirengęs: balti marškiniai, kaštonų spalvos kaklaraištis ir mėgstamiausias tamsiai mėlynas kostiumas. Bet ji vis tiek atstūmė mane.

— Iš tiesų? Kodėl?

— Tikriausiai manė, kad esu jai per žemas.

Džulė nusišypsojo, nes jis tikriausiai buvo maždaug 6 pėdų ir 2 colių, ir pamanė, kad Žakas arba juokauja, arba toji moteris buvo milžinė.

— Tikrai buvai mažesnis už ją?

Jis linkterėjo.

— Kokiom trim pėdom. Tačiau tuomet nelaikiau to rimta kliūtimi, nes buvau baisiausiai ją įsimylėjęs.

Ji pažvelgė į jį, tarytum žinotų, kad tas atstūmimas buvo jį įžeidęs, ir kai dabar apie tai pagalvojo, tikrai taip buvo.

— Aš, Žakai, niekada nebūčiau tavęs atstūmusi.

Nežymi klasta jos balse ir švelnus žvilgsnis beveik nuginklavo Žaką. Pakerėtas atsiskleidusių jausmų, jis ištraukė rankas iš kišenių ir ištiesė jai kairę ranką, o jo akys prikaustė jos žvilgsnį. Mergina įdėjo savo ranką jam į delną, o jis apglėbė ją per liekną liemenį ir priglaudė prie savęs, tuo tarpu stebuklingas Streisand balsas laisvai įsiliejo į pirmuosius dainos People taktus.

Jis netikėtai krūptelėjo pajutęs jos blauzdas ir šlaunis, kai ji be jokių pastangų grakščiai prisiderino prie jo žingsnių, o kai ji švelniai prisiglaudė prie jo krūtinės, širdis jam ėmė per smarkiai plakti. Jis jos dar net nepabučiavo, o geismas jau pulsavo kiekviename nerve, einančiame per jo kūną. Kad apie tai negalvotų, bandė rasti tinkamą temą pokalbiui, kuri priartintų jį prie galutinio tikslo jo dar labiau nestimuliuodama. Prisimindamas, kad visai smagiai juokavo apie padangą, kurią buvo prapjovęs, nusprendė, kad abiem būtų naudinga pajuokauti apie įvykius, kurie tuo metu visai neatrodė juokingi. Sunerdamas savo pirštus su josios, jis priglaudė jos delną sau prie krūtinės ir pasakė jai į plaukus:

— Beje, panele Matison, dėl jūsų neplanuoto skrydžio sniegovežiu šiandien...

Ji tučtuojau pagavo klastingą jo toną, atkragino galvą ir išpūtusi akis suvaidino tokį apstulbimą, kad Žakas vos susivaldė nepradėjęs juoktis.

— Taip? — nustebo ji.

— Kur, po galais, keliavai, kai lyg raketa šovei per kalno briauną ir pradingai?