Judith McNaugth - Tobula

— Nurimkit visi, — paliepė jis. — Džule, ar tu viena? Ar gali kalbėti? — Nespėjus jai atsakyti, pridūrė: — Tas tavo mokinys storu balsu — Džo Bonas Artis — iš galvos kraustosi.

Kiek suglumusi Džulė išsižiojo, išgirdusi, ką Tedas kalba ir kokį vardą mini, paskui užslopino nervingą juoką, supratusi, kad jis tyčia pasakė ne tą vardą.

— Turi omeny Vilį, — pataisė ji. — Aš iš tiesų viena, bent kol kas.

— Ačiū Dievui! Kur tu, mieloji?

Džulė išsižiojo, tačiau neištarė nė garso. Pirmą sykį nuo tada, kai apsigyveno pas Matisonus, ketino jiems pameluoti ir, kad ir kokia rimta priežastis, ji vis dar šito bijojo ir jai buvo gėda.

— Nesu visai tikra, — bandė išsisukti taip nevykusiai, kad jie galėjo suprasti ją meluojant. — Tačiau... čia šalta, — pridūrė ji vangiai.

— Kokioje valstijoje esi? Gal tu Kanadoje?

— Aš... aš negaliu pasakyti.

— Benediktas ten, ar ne?! — spėjo Tedas, ir tramdomas pyktis prasiveržė: — Todėl negali pasakyti, kur esi. Tučtuojau paduok ragelį tam šunsnukiui!

— Negaliu. Klausykit visi, aš negaliu ilgai kalbėti, bet noriu, kad patikėtumėt manimi, kai sakau, kad niekas su manimi blogai nesielgia. Tedai, — pridūrė ji, mėgindama kaip nors susišnekėti su žmogumi, išmanančiu įstatymus, ir vildamasi, kad galėjo būti padaryta teisinių klaidų, — jis nieko nenužudė. Prisiekusieji suklydo, ir todėl tu negali — mes negalim — smerkti jo už bandymą pabėgti.

— Suklydo! — pratrūko Tedas. — Džule, netikėk šitom nesąmonėm! Jis nuteistas žudikas ir pagrobėjas !

— Ne! Jis neketino pagrobti manęs. Jam reikėjo tik automobilio, supranti, kad išvažiuotų iš Amarilo, ir jis sutvarkė mano bleizerio prakiurusią padangą, todėl, savaime aišku, aš ir pasiūliau jį pavėžėti. Būtų mane paleidęs, tačiau negalėjo, nes pamačiau jo žemėlapį...

— Kokį žemėlapį tu pamatei, Džule? Kieno žemėlapį? Kur?

— Jau turiu eiti, — pasakė ji graudžiai.

— Džule! — įsiterpė tėvo Matisono balsas. — Kada sugrįši?

— Kai tik mane paleis, kai tik galėsiu. Aš... aš turiu eiti. Pažadėkit, jog niekam nepasakysit, kad skambinau.

— Pažadam ir mylim tave, Džule, — ramino ją tėvas Matisonas, besąlygiškai ja pasitikėdamas. — Visas miestas meldžiasi, kad tau nieko nenutiktų.

— Tėti, — paprašė ji, nes nepajėgė susilaikyti, — ar negalėtum paprašyti, kad jie pasimelstų ir už jį?

— Ar tu proto netekai! — pratrūko Tedas. — Tas žmogus nuteistas... — Džulė nebegirdėjo, ką jis dar sakė. Ji jau padėjo ragelį ir mirksėdama bandė sulaikyti sielvarto ašaras. Prašydama juos melstis už savo pagrobėją, ji netyčia leido namiškiams spėti esanti arba Zakario Benedikto apgaulės auka, ar jo bendrininkė. Ir viena, ir kita buvo išdavystė to, kuo jie tikėjo, ir to, kuo jie patikėjo ją esant. Nusikratydama apimančia neviltimi, Džulė priminė sau, kad Zakaris Benediktas buvo nekaltas, ir tik tai buvo dabar svarbu. Padėti nekaltam žmogui ištrūkti iš kalėjimo nebuvo nei nemoralu, nei nelegalu, dėl to ji nepamynė savo šeimos pasitikėjimo.

Atsistojusi ji prikrovė malkų į abu židinius, padėjo telefoną atgal į spintą, tada nuėjo į virtuvę ir ėmė tvarkytis, o paskui ruošti troškinį, kad turėtų kuo sušildyti savo pacientą, kai jis nubus. Pjaustydama bulves, suprato, kad jeigu Žakas sužinotų, kad ji skambino telefonu, sunkiai, gal net visai nepavyktų įtikinti jo, kad jos artimieji ir buvusi svainė patikimi ir nepraneš valdžios atstovams, kad ji skambino. Kadangi jis ir šiaip turėjo pakankamai rūpesčių, nusprendė jam nesakyti.

Baigusi nuėjo į svetainę ir atsisėdo ant sofos, neišjungusi radijo virtuvėje, kad galėtų išgirsti, jei būtų daugiau naujienų, kurios rūpėtų Žakui.

Keista gyvenimo ironija, pamanė Džulė graudžiai šypsodama, kai išsitiesė ant sofos ir įsistebeilijo į lubas: ji tiek metų elgėsi kaip Merė Popins ir niekada nė sykio neišklydo iš tiesaus kelio, o štai ėmė ir atsidūrė čia.

Vidurinėje mokykloje ji turėjo daug draugų berniukų, bet niekada jiems neleido būti daugiau negu draugais, o jie, kaip atrodė, mielai su tuo sutiko. Jie vesdavosi merginą į futbolo rungtynes, paveždavo į mokyklą ir kviesdavo į triukšmingus, linksmus susiėjimus. Abitūros metais Robas Kyferis, mokyklos „šaunuolis“, įstūmė ją į keblią padėtį, kai pakvietė vykti kartu į išleistuvių pobūvį. Nors ne vienerius metus buvo slapčia įsimylėjusi Robą Kyferį, nors ir labai troško sutikti, ji atsisakė, nes visi kalbėjo, kad Robas Kyferis greičiau nuvilktų mergaitei baltinius, negu Merė Kostler galėtų nurengti Kostlerio drabužių parduotuvės vitrinos manekenus.

Džulė netikėjo, kad Robas galėtų jai ką nors padaryti, juk jie buvo draugai. Be to, ji buvo tėvo Matisono duktė, kas jai teikė tam tikrą „imunitetą“ nuo nepageidautinų priekabiavimų, bet eiti su Robu į išleistuves ji negalėjo. Nors ji be galo troško sakyti taip, nors jis ir buvo iškilmingai pažadėjęs gerai elgtis išleistuvių vakarą, ji žinojo, kad visa mokykla ir galiausiai visas miestas manys, kad tėvo Matisono duktė tapo dar vienu numeriu ilgame Robo seksualinių pergalių sąraše. Užuot ėjusi su Robu, ji nuėjo į išleistuves su simpatinguoju Bilu Svensenu, kurio tėvas buvo mokyklos orkestro vadovas, o Robas lydėjo Denisę Porter, vieną iš šokėjų, kurios žygiuodavo su orkestru. Tą vakarą, be galo nelaiminga, ji stebėjo, kaip Robas, kuris buvo vainikuotas išleistuvių karaliumi, pasilenkė ir pabučiavo savo karalienę, Denisę Porter.

Denisė tą naktį pastojo. Kai po trijų mėnesių pora susituokė ir išsinuomojo nešvarų vieno kambario butą, užuot stoję į koledžą, kaip buvo planavę, visas Kytono miestas žinojo kodėl. Kai kurie Kytono piliečiai gailėjo Denisės, bet dauguma elgėsi taip, lyg ji pati būtų prisišaukusi bėdą lįsdama prie Robo Kyferio.

Džulė jautė keistą atsakomybę už visą tą košmarą. Toji patirtis sustiprino jos ryžtą visomis išgalėmis vengti bėdų ir skandalų. Koledže ji atkakliai išsisukinėdavo iš pasimatymų su Styvu Baksteriu, nors jis ir patiko jai, nes gražuolis futbolininkas buvo žinomas mergišius, pagarsėjęs nuopelnais miegamuosiuose, daug dažnesniais negu futbolo stadione. Styvas, dėl jai nesuprantamų priežasčių, beveik dvejus metus sekiojo paskui ją, pasirodydavo vienas vakarėliuose, jeigu žinojo ją ten būsiant, būdavo šalia, nuoširdumu ir žavesiu stengdamasis ją įtikinti, kad ji jam ypatinga, jie drauge kvatojo, valandų valandas kalbėdavosi, bet tik būreliuose, nes Džulė atkakliai vengė likti su juo viena.

Dabar, kai Džulė palygino savo nuosaikią praeitį su chaotiška dabartimi ir miglota ateitimi, nežinojo, verkti ar juoktis: per šitiek metų ji nė karto nebuvo išklydusi iš kelio, nes nenorėjo, kad jos šeima ir žmonės Kytone blogai apie ją galvotų. Dabar, kai buvo beišklystanti iš „tiesaus ir siauro kelio“, ji nenorėjo, kad miestelyje kiltų paskalų dėl to, kad ji nepaiso moralinių ir socialinių taisyklių. Ne, iš tiesų tik ne ji, nesmagiai pagalvojo Džulė. Ką ji ketino daryti, buvo ne tik moralinių principų, bet gal ir Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymų laužymas, ir žiniasklaida netruks paskleisti per pasaulį gandus — ką jie jau ir dabar darė.

Nuotaika iškart subjuro ir Džulė rūškana pažiūrėjo į savo rankas. Nuo tada, kai apsigyveno su Matisonais, ji nusprendė kai ką „paaukoti“, užuot pasirinkus kitokį, pelningesnį profesinį kelią, tapo mokytoja. Ir vis dėlto kiekviena auka paprastai atnešdavo tokį gausų atlyginimą, kad ji visada jausdavosi gavusi žymiai daugiau, negu buvo davusi.