Judith McNaugth - Tobula

Здесь есть возможность читать онлайн «Judith McNaugth - Tobula» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Tobula: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Tobula»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Judith McNaugth - viena populiariausių Amerikos dabartinių rašytojų, puikiai įvaldžiusių pasakojimo meną. Jos gyvenimiškose istorijose rasi visko: ir neįtikėtinų nuotykių, ir nuostabiausių meilės akimirkų, ir detektyvo elementų. Jos veikėjai originalūs, spalvingi, neužmirštami. Rašytoja savo knygose įtikina, kad kilnūs, romantiški jausmai ir beprotiškos aistros tebėra būdingi ir šiuolaikiškoms moterims, o pakylėtos erotinės scenos tiesiog keri grožiu. Gal todėl jos knygos taip mėgstamos, jų tiražai jau siekia 20 milijonų egzempliorių, o iš 11 jos sukurtų romanų 8 yra tapę New York Times išrinktais bestseleriais. Judith McNaugth gyvena ir kuria Houstone, Teksase.

Tobula — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Tobula», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Plynaukštė buvo daug siauresnė, negu atrodė, ir kelias sekundes ji lėkė oru, skriedama tankiai suaugusių pušų viršūnių link, paskui sniegovežio nosis smigo žemyn kaip nevaldoma raketa, pasukusi tiesiai į medžių guotą ir už kelių pėdų tekantį upelį. Klykdama Džulė pajuto, kaip žemės trauka plėšia iš po jos sniegovežį kaip tik tuo metu, kai vidurinės pušies šakos iškilo priešais ją, atverdamos jai savo glėbį. Sniegovežis nėrė žemyn krantu, persivertė, nuslydo ledu, susidariusiu prie kranto, ir galiausiai sustojo pavirtęs ant šono, rankenoms pakibus virš tekančio vandens, pavažoms įstrigus pusiau panirusios epušės šakose.

Apkvaitusi nuo atlėgio ir praradusi nuovoką, Džulė gulėjo šalia pušies, į kurią atsitrenkė, ir stebėjo, kaip sniegovežis nėrė per pakrantės kraštą. Vydamasis ją... Versdama savo kūną judėti, ji apsivertė, pakilo keturpėsčia ir nuropojo po medžiu. Žako sniegovežio pavažos pralėkė oru pro jos slėptuvę, ir Džulė nušliaužė giliau tarp šakų, bet jai nebuvo ko nerimauti, nes jis net nedirstelėjo į jos pusę.

Jis buvo pastebėjęs jos sniegovežį, apvirtusį ant ledo ir jau traukiamą į srauniai tekantį upelio vandenį, visas jo dėmesys buvo sutelktas tik į jį.

Negalėdama aiškiai suvokti visko, kas dedasi, ar patikėti savo sėkme, ji žiūrėjo, kaip jis iššoka iš sniegovežio, dar jam nesustojus, ir bėga prie upelio.

— DŽULE! — šaukė jis be perstojo į kaukiantį vėją ir, negalėdama patikėti savo akimis, ji pamatė, kaip jis žengia per ploną ledą. Tikriausiai pamanė, kad ji bus įlūžusi, ir tikriausiai bus nudžiugęs, kad nebeliko kliūties, su kuria jam reikėjo taikstytis.

Džulė manė, kad Žakas tenorėjo atgauti sniegovežį, ir jos žvilgsnis nukrypo į sniegovežį, kurį jis buvo palikęs. Dabar sniegovežis buvo kur kas arčiau jos nei jo; Džulė galėjo pasiekti jį anksčiau ir nebent jam pavyktų jos sniegovežį nutempti į saugią vietą, ji dar puikiausiai galėjo pabėgti. Įsmeigusi žvilgsnį į jo nugarą, ji iššliaužė iš po medžio, atsitiesė ir vogčia žengė vieną žingsnį nuo savo slėptuvės, o paskui dar vieną, ir dar vieną, ketindama šonu tykinti nuo medžio prie medžio.

— DŽULE, ATSILIEPK, DĖL DIEVO! — šaukė jis, nusiplėšdamas švarką. Aplink jį ledas ėmė traškėti ir jos sniegovežio užpakalis iškilo į orą, o paskui mašina įvirto į upelį ir dingo. Užuot bandęs išsikapstyti, jis stvėrėsi nukritusios epušės šakų, ir ji negalėjo patikėti savo akimis, matydama, kaip jis palengva leidžiasi į ledinį vandenį.

Dingo jo pečiai, paskui galva, ir Džulė nudūmė pasislėpti už gretimo medžio. Gaudydamas orą, jis vėl iškilo į paviršių, šaukdamas ją vardu, paskui paniro po vandeniu, o Džulė nulėkė prie kito medžio. Arčiau nei per tris jardus nuo jo sniegovežio ir nuo laisvės ji sustojo, o jos žvilgsnį bejėgiškai prikaustė upokšnis, kur Žakas buvo dingęs. Protas jai šaukte šaukė, kad Zakaris Benediktas — pabėgęs kalinys, kuris dar labiau prasikalto, paimdamas įkaitę, ir ji privalėjo jį palikti, kol dar galėjo. Sąžinė jai klykė, kad jeigu ji dabar jį paliktų ir paimtų jo sniegovežį, jis mirtinai sušaltų dėl to, kad bandė ją išgelbėti.

Staiga tamsi jo galva ir pečiai išniro iš vandens greta nuskendusio medžio kamieno ir pajutusi palengvėjimą ji sukūkčiojo, matydama, kaip jis pasikelia ant ledo briaunos. Apstulbinta Žako valios ir kūno jėgos, Džulė stebėjo, kaip jis rankomis remiasi į ledą, pasikelia ir nusverdėja ligi švarko, kurį buvo numetęs. Užuot apsivilkęs, susmuko greta apsnigto riedulio šalia upelio.

Vidinė kova tarp Džulės proto ir širdies virto neįmanoma. Jis nenuskendo; jis sveikas; jeigu ji ketina palikti jį, tą reikia daryti dabar, kol jis nepakėlė akių ir nepamatė jos.

Vis dar nesiryždama Džulė stebėjo, kaip Žakas kelia aukštyn rankoje laikomą švarką. Kvaila, bet palengvėjo, kai pamanė, kad jis ketina jį apsivilkti, tačiau netrukus ji apmirė iš siaubo, kai pamatė Žaką darant tai, kas buvo klaiki priešingybė: jis sviedė švarką šalin, iškėlė rankas ir palengva ėmė atsagstinėti marškinius, o paskui atrėmė galvą į riedulį ir užmerkė akis. Sniegas sūkuriavo, kibdamas prie šlapių plaukų, veido ir kūno, o tuo metu jai ėmė aiškėti, kad Žakas net neketina gelbėtis. Tikriausiai jis pamanė, kad ji nuskendo, mėgindama pabėgti nuo jo, ir jis pasmerkė save myriop.

Pasakyk , kad tiki, jog aš nekaltas“ paliepė jai pereitą vakarą, ir Džulė, be jokios abejonės, suprato, kad žmogus, norėjęs numirti dėl to, kad tapo „jos mirties“ priežastimi, tikrai buvo nekaltas.

Nesuvokdama verkianti ar pradėjusi bėgti, Džulė tyliai nusileido žemyn šlaitu ligi tos vietos, kur sėdėjo Žakas. Kai atsidūrė taip arti, kad galėjo matyti jo veidą, savigrauža ir švelnumas beveik parklupdė ją. Atkraginta galva ir užmerktos akys, gražus jo veidas virto širdgėlos suniokota kauke.

Užmiršusi šaltį, Džulė pakėlė jo švarką ir ištiesė jam. Pro baisų gumulą, įstrigusį jai gerklėje, Džulė skausmingai sukuždėjo:

— Tu laimėjai. Grįžkim dabar namo.

Kai jis nereagavo, mergina parpuolė ant kelių ir pamėgino suglebusią jo ranką įkišti į rankovę.

— Žakai, nubusk! — šaukė ji. Nuo tramdomos raudos jai drebėjo pečiai, Džulė apglėbė vyrą, priglaudė sau prie krūtinės jo galvą, mėgindama šiek tiek sušildyti, ir ėmė sūpuoti. — Maldauju! — vapėjo ji, kone isterijos apimta. — Maldauju, stokis. Aš negaliu tavęs pakelti. Privalai man padėti. Žakai, meldžiu. Prisimink, kaip sakei, kad nori, jog kas nors patikėtų tavo nekaltumu? Tada aš ne visai tavimi patikėjau, bet dabar tikiu. Prisiekiu. Žinau, kad tu nieko nenužudei. Tikiu viskuo, ką sakei. Kelkis! Prašau, prašau, kelkis! — Atrodė, kad jis vis labiau sunkėja, tarytum visai prarastų sąmonę, ir Džulę apėmė siaubas. — Žakai, neužmik, — vos ne klykdama ragino ji. Čiupusi už riešo, ėmė grūsti į švarko rankovę jo bejėgę ranką, o tuo pat metu griebėsi kvailo papirkinėjimo, stengdamasi priversti jį atsitokėti. — Mes grįšim namo. Mes kartu atsigulsim į lovą. Aš vakar to norėjau, tačiau bijojau. Padėk man, Žakai, pargabenti tave namo, — maldavo ji, kišdama į švarką antrą jo ranką ir mėgindama užsegti užtrauktuką. — Mes mylėsimės priešais židinį. Tu šito norėtum, ar ne?

Užvilkusi jam švarką, Džulė atsistojo, čiupo jam už riešų ir patraukė iš visų jėgų, bet, užuot jį pajudinusi kojos jai paslydo ir ji nugriuvo šalia jo. Vėl atsistojusi ant kojų, Džulė nuskubėjo prie jo sniegovežio ir pristūmė ten, kur jis gulėjo. Palinkusi prie Žako, papurtė jį, o tada, kai negalėjo pabudinti, užsimerkė, kad būtų drąsiau, atsivedėjo ir smarkiai trenkė jam per veidą. Žakas atsimerkė, paskui vėl užsimerkė. Nepaisydama aštraus skausmo, pervėrusio jai visą ranką nuo sušalusių pirštų, mergina pagriebė vyrą už riešų ir truktelėjo, bandydama jam pasakyti kažką kita, kas gal priverstų jį atsikelti. — Be tavęs negaliu rasti kelio namo, — melavo ji, tąsydama Žaką už riešų. — Jei nepadėsi man grįžti namo, mirsiu čia drauge su tavimi. Ar tu šito nori? Žakai, meldžiu, padėk man! — šaukė ji. — Neleisk man numirti!

Prabėgo sekundė, kol suprato, kad jis jau šiek tiek reaguoja į jos žodžius ir bando iš paskutiniųjų pastovėti.

— Gerai, — dusdama gyrė jį Džulė. — Atsistok. Padėk man grįžti namo, kad sušilčiau.

Žakas judėjo labai lėtai, o kai atsimerkė, akys klydinėjo, tačiau dabar jis instinktyviai bandė jai padėti. Ne iškart, bet po kelių mėginimų, Džulei pavyko pastatyti jį ant kojų, apkabinti jo ranka sau pečius ir nuvesti ligi sniegovežio, kur jis užsikniaubė ant vairo.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Tobula»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Tobula» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Judith Hermann - Where Love Begins
Judith Hermann
Judith McNaught - Raj
Judith McNaught
Judith McNaught - Doskonałość
Judith McNaught
Judith McNaught - Remember When
Judith McNaught
Judith McNaught - A Kingdom of Dreams
Judith McNaught
Ребекка Джеймс - Tobula klasta
Ребекка Джеймс
Сара Шепард - Viskas tobula
Сара Шепард
Judith Mcwilliams - Dr. Charming
Judith Mcwilliams
Judith McWilliams - Anything's Possible!
Judith McWilliams
Kat Cantrell - Tobula pora
Kat Cantrell
Отзывы о книге «Tobula»

Обсуждение, отзывы о книге «Tobula» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x