Judith McNaugth - Tobula

Džulė palengva žengė į priekį, kojos grimzdo į blyškiai žalius kilimo vilnos gaurus. Kairėje ji pamatė dviejų veidrodinių panelių varines rankenėles ir dvejodama stumtelėjo, paskui išgąstingai aiktelėjo, išvydusi didelę vonią marmuro grindimis, apšviestą iš viršaus, kurią per vidurį skyrė į dvi dalis du ilgi marmuriniai praustuvai su dvigubom kriauklėm ir veidrodine pussiene virš jų. Kiekvienoje vonios kambario pusėje buvo po atskirą didžiulę dušo kabiną iš skaidraus stiklo ir po marmuro vonią su auksiniais čiaupais.

Nors likusi namo dalis buvo įrengta taip, kad galėjo tikti ir vyrui, ir moteriai, nebuvo jokios abejonės, kad šitiems apartamentams moteriškos rankos suteikė viliojančios prabangos aurą, leidusią vyrui pasijusti, tarsi pakviestam į privatų moters buduarą. Džulė kažkokiame žurnale buvo skaičiusi, kad vedę vyrai, neabejojantys savo vyriškumu, retai rodydavo nepasitenkinimą savo žmonų norui turėti labai moteriškus miegamuosius, ir iš teisybės jiems net patikdavo tariamas įsibrovimas į anksčiau „uždraustą“ sritį. Ligi šiol jai tai atrodė keista, bet kai pastebėjo visas subtilybes, skirtas vyriškiui, milžinišką lovą ir patogius, pernelyg minkštus krėslus šalia vonios, nusprendė, kad teorija buvo ne iš piršto laužta.

Ji pasuko prie didžiulės spintos-kambario, atsidarančio vonios kambario dešinėje, ir įėjo vidun ieškoti telefono. Nuodugniai viską apieškojusi abiejose spintose ir visuose miegamojo stalčiuose ir nieko neradusi, Džulė neatsispyrė pagundai ir iš moteriškės spintos pasiskolino raudono šilko japonišką kimono, išsiuvinėtą auksiniais siūlais. Išsirinko jį iš dalies dėl to, kad neabejojo, jog jis tiks jai, o iš dalies dėl neįveikiamo noro gražiai atrodyti, jeigu Žakas nubustų prieš rytą. Ji juosėsi diržą per liemenį, spėliodama, kur, po galais, jis paslėpė telefoną, kai prisiminė spintelę hole, tą su užraktu, rakinamu tik iš vienos pusės. Nuėjo tiesiai prie jo ir paėmė už rankenos, ir kai paaiškėjo, kad užrakinta tvirtai, ji nuėjo į savo miegamąjį. Rado raktą ten, kur ir manė jį būsiant — jo permirkusių kelnių kišenėje.

Užrakintoje spintelėje buvo gausios vyno ir likerių atsargos ir keturi telefonai, kuriuos rado už šampano Dom Perignon dėžės, kur Žakas buvo juos paslėpęs.

Slopindama netikėtai apėmusį jaudulį, Džulė nusinešė vieną iš aparatų į svetainę, įjungė į lizdą ir susirangė ant sofos po savimi pasikišusi kojas, o telefoną pasidėjo ant skreito. Jau buvo surinkusi pusę ilgo tolimojo nuotolio numerio, kai suvokė, kad tikriausiai daro didžiulę klaidą, ir tučtuojau padėjo ragelį, nutraukdama ryšį. Kadangi pagrobimas buvo valstybinis nusikaltimas, — o Žakas buvo pabėgęs žudikas, — be jokios abejonės, FTB agentai turbūt yra jos tėvų namuose ir laukia Džulės skambučio, kad galėtų atsekti, iš kur skambinama. Bent šitaip visada būdavo filmuose. Nors mergina ir buvo apsisprendusi pasilikti čia su Žaku ir atsiduoti Dievui į rankas, kad ir kas toliau vyktų, tačiau jai žūtbūt reikėjo pakalbėti su namiškiais ir juos nuraminti. Be tikslo pirštu braukydama ryškų auksinį povą, išsiuvinėtą ant raudono kimono, ji įtemptai galvojo. Kadangi nedrįso skambinti šeimos nariams, pirmiausia reikėjo susisiekti su kuo nors kitu, kuo nors, kuo galėjo besąlygiškai pasitikėti, kuo nors, kas nesutriks ir išpildys jos prašymą.

Apie mokyklos koleges negalėjo būti nė kalbos. Jos buvo šaunios moterys, tačiau greičiau baikščios nei drąsios ir ne tokios pasitikinčios savimi, kad galėtų taip rizikuoti. Staiga jos veidą nušvietė šypsena ir ji pasiėmė mažą adresų knygelę, kurią nešiojosi kišenėje. Atvertusi ties K raide, ji pasidėjo telefoną ant skreito ir susirado Ketrinos Keihil namų numerį, kurį buvo užsirašiusi dar prieš tai, kai Ketrina tapo ponia Matison. Šio mėnesio pradžioje Ketrina buvo atsiuntusi jai laiškutį, klausdama, ar jos negalėtų susitikti, kai ji šią savaitę lankysis Kytone. Smagiai nusijuokė pagalvojusi, kad Tedas užsius ant jos už tai, kad ji sugrąžino Ketriną į patį Matisonų šeimos centrą, kur jis negalėjo jos išvengti arba ją ignoruoti... O Ketrina jai bus už tai dėkinga.

— Ketrina? — skubiai pasakė Džulė, kai toji atsiliepė telefonu iš savo namų. — Čia Džulė. Nieko nesakyk, jei esi ne viena.

— Džule! Dieve mano! Taip, aš viena. Mano... mano tėvai Bahamų salose. Kur tu? Ar viskas gerai?

— Taip. Prisiekiu, viskas gerai. — Ji nutilo, kad nurimtų, o tada paklausė: — Ar mano tėvų namuose yra kas nors — policija ar FTB?

— Jie pas tavo tėvus ir teiraujasi apie tave visame mieste.

— Klausyk, noriu tave paprašyti labai didelės paslaugos. Tu nepažeisi įstatymų, bet turi laikyti paslapty, kad aš tau skambinau.

Ketrinos balsas virto verksmingu kuždesiu:

— Džule, aš bet ką dėl tavęs padarysiu. Jaučiuosi pagerbta, kad man paskambinai, — kad duodi man progą atlyginti už visa, ką padarei, mėgindama sulaikyti Tedą nuo skyrybų su manimi, už tai, kad visada mane palaikei... — Ji staigiai nutilo kaip tik tada, kai Džulė buvo benutraukianti ją. — Ką turėčiau padaryti?

— Norėčiau, kad praneštum mano tėvams ir broliams, jog po valandos vėl tau paskambinsiu ir galėsiu su jais pasikalbėti. Ketrina, nieko nedaryk ir nieko nesakyk, kas sukeltų FTB įtarimą. Elkis natūraliai, pakalbėk su mano šeima be pašalinių. Tavęs neišgąsdins susitikimas su FTB agentais, ar ne?

Ketrina liūdnai sukikeno.

— Kaip Tedas teisingai pabrėždavo — buvau išlepinta maža princesė, kurią tėtis privertė patikėti, kad ji gali daryti viską, kas tik šauna į galvą. Neįmanoma, — tęsė ji linksmiau, — kad keli niekingi FTB agentai sunervintų tokią princesę kaip aš. O jeigu pabandys, — juokavo ji, — prašysiu tėtį, kad paskambintų senatoriui Vilkinsui.

— Puiku, tiesiog nuostabu, — apsidžiaugė Džulė ir nusišypsojo išgirdusi nerūpestingą drąsų Ketrinos toną, paskui atsitokėjo, mėgindama perspėti, kad Ketrina, drauge ir Džulės šeima nenuspręstų pačios Džulės gerovei pranešti FTB apie Džulės skambutį. — Dar vienas dalykas: įtikink, kad mano šeima suprastų, jog dabar esu visiškai saugi, bet jeigu kas nors atseks, kad skambinu, man kils baisus pavojus. Aš... aš negaliu tiksliai paaiškinti, ką turiu omeny, — neturiu laiko, ir net jei paaiškinčiau...

— Tau nereikia man nieko aiškinti. Iš tavo balso suprantu, kad tau nieko nenutiko, o tai visa, kas man rūpi. O dėl to, kur tu esi... ir su kuo... žinau, kad ir ką darytum, elgiesi teisingai. Tu, Džule, geriausias žmogus, kokį man teko pažinti. Verčiau jau eisiu. Po valandos paskambink dar sykį.

Džulė užkūrė svetainėje židinį, paskui ėmė vaikštinėti priešais, nekantriai žvilgčiodama į savo laikroduką, kol prabėgs valanda. Dėl ramios, nesmalsaujančios Ketrinos reakcijos į tai, ką sakė Džulė, ši buvo visai nepasiruošusi tam, kas įvyko, kai paskambino antrąsyk. Paprastai santūrus jos tėvas, vos tik suskambus Keihilų telefonui, čiupo ragelį:

— Taip. Kas čia?

— Čia Džulė, tėti, — pasakė ji, stipriai suspaudusi ragelį. — Man nieko nenutiko. Aš sveika...

— Ačiū Dievui! — atsakė jis, o balsas iš susijaudinimo buvo užkimęs ir gergždė, paskui jis sušuko: — Mere, čia Džulė, ji sveika. Tedai, Karlai, — čia Džulė, ji sveika. Džule, mes padarėm, ką liepei, — mes nepranešėm FTB.

Už tūkstančio mylių Džulė girdėjo, kaip pakėlus kelis telefonų ragelius suaidėjo džiugių bei išgąstingų balsų chaosas, bet visus juos nustelbė Tedo balsas — raminantis, valdingas.