Judith McNaugth - Tobula

Jis neįsimylės jos ir neprisieks jai amžinos meilės. Paprasčiausiai dabar ji buvo jam reikalinga, ir Dievas skyrė jai būti čia su Žaku. Visa, ką ji galėjo padaryti — buvo išgyventi kiekvieną akimirką tokią, kokia ji ateis, mėgautis ja ir įsiminti. Tai reiškė niekada neprašyti jo daugiau negu jis gali duoti, niekada neužkrauti jam savo jausmų ir kiek įmanoma ilgiau savo širdį išsaugoti nepaliestą. Tai reiškė rasti būdą į viską žiūrėti kiek įmanoma lengviau ir lengvabūdiškiau. Ji norėjo būti rafinuota, patyrusi su vyrais: dabar tai būtų nepaprastai padėję jai atliekant tai ir daug ką kita.

— Apie ką galvoji? — pasiteiravo Žakas.

Mergina pasuko galvą ir pamatė, kad jis iš susirūpinimo suraukta kakta stebi ją.

— Apie nieką, — išsisukinėdama atsakė ji, linksmai ir nenatūraliai šypsodama. — Apie gyvenimą apskritai.

— Papasakok man.

Mėgindama išvengti tiek ir tiriančio jo žvilgsnio, tiek ir visos diskusijos, Džulė išlindo iš po jo rankos ir prisitraukė aukštyn kelius, rankomis apglėbdama juos.

— Tikrai neverta viso to svarstyti.

— Kodėl neleidi nuspręsti man?

Ji sviedė į jį rūstų žvilgsnį.

— Ar visada buvai toks atkaklus?

— Tai vienas iš pačių nemaloniausių mano bruožų, — atsakė jis ramiai, visai neatgailaudamas. — Tai ką galvojai?

Išpūtusi akis, tariamai rūsčiai pažvelgė į jį, bet kai jis ir toliau tylėdamas ir laukdamas žiūrėjo į ją, Džulė nusileido ir atskleidė jam dalį tiesos. Padėjusi smakrą ant kelių, kad išvengtų jo žvilgsnio, tarė:

— Galvojau, koks keistas tas gyvenimas. Viskas gali atrodyti nuspėjama, o paskui staiga, — per tiek laiko, kiek reikia išsukti iš greitkelio kavos išgerti, — viskas gali pasikeisti.

Žakas atlošė galvą į pagalves, užsimerkė ir pajutęs palengvėjimą nurijo seiles. Buvo manęs, kad ji mąsto apie tai, kaip jis griauna jai gyvenimą.

Akies kampučiu Džulė vogčia dirstelėjo į įsitempusį jo veidą, ir širdis jai apmirė. Juokas, lengvumas ir juslingumas buvo tai, ko jam reikėjo ir ko norėjo, ne filosofijos ar ko nors emociškai sekinančio, ir ji nusprendė neleisti jam vėl pasinerti į tokią diskusiją.

Jis giliai atsiduso, neatmerkdamas akių, ir abejingai paklausė:

— Džule, ar tu nori likti čia su manimi?

— Ar leidi man rinktis? — erzino ji, stengdamasi nekomplikuoti situacijos.

Vos tik ištarusi šiuos žodžius, pamatė, kaip nepastebimai įsitempė jo žandikaulis, ir ją apėmė keistas jausmas, kad ir šį kartą ji atsakė jam ne taip, kaip jis norėjo.

— Ne, — atsakė jis po ilgos pauzės. — Bijau, kad ne.

— Ar manai, kad pasakysiu valdžiai, kur esi, jei leisi man išvažiuoti? Ar dėl to?

— Ne. Jeigu davei man žodį šito nedaryti, aš jį priėmiau.

— Tai kodėl?

— Nes nemanau, kad galėtum ištverti tą žiaurų tardymą, kurį jie surengs. Net jei pasakytum, kad buvau užrišęs tau akis, kol atkakom čia, jie tolydžio kamuos tave, mėgindami „padėti“ prisiminti ką nors svarbaus, ir anksčiau ar vėliau tu paslysi, net nenorėdama ar nesuprasdama, ką padarei.

Džulė šį sykį stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp nuoširdumo ir humoro.

— Gerai. Spėju, kad man teks pasilikti čia, šioje sumautoje trobelėje, ir praleisti keletą dienų su šiuo irzliu, diktatorišku, surūgusiu vyriškiu, kuris turi nepasotinamą seksualinį apetitą. Matyt, iškeliausiu iš čia, negalėdama be tavo žinios nei vaikščioti, nei stovėti.

Akys tebebuvo užmerktos, tačiau lūpos virptelėjo nuo tramdomos šypsenos.

— Nesu aš surūgęs.

— Tačiau irzlus, diktatoriškas ir nepasotinamas, — atkirto Džulė kikendama, pasijutusi geriau, kai suvokė galinti valdyti situaciją ir pati save. — Klausyk, einam į lauką.

Raukšlės prie jo burnos įsirėžė ir virto netramdoma šypsena — tingia, patenkinta savimi ir pasipūtusia.

— Apie tai negali būti nė kalbos. Nušalsi savo subinę.

— Ketinu pirmiausia apsirengti, — nusimaivydama pareiškė Džulė, o Žakas neteko žado, pamatęs, kaip paprastai ji reagavo į nešvankią pastabą. — Grynas oras ir fizinis aktyvumas, — skubiai pridūrė ji, kai jo pečiai ėmė kretėti iš juoko akivaizdžiai suglumus, — išgydo beveik viską.

— Išskyrus nušalimus.

Ji vožė jam pagalve, juokdamasi, painiodama kojas iš patalų, kai jis buvo užsimerkęs.

— Ar tu visada tari paskutinį žodį?

— Matyt.

— Tada tau teks kalbėtis pačiam su savimi, nes aš ketinu eiti laukan, — pareiškė ji, vilkdamasi chalatą. — Nors, jei liksiu su tavimi, manęs ir laukia sibaritiški malonumai, privalau gauti nors kiek saulės šviesos ir gryno oro. Namie šiuo metu būčiau lauke su savo klase, nes dabar pietų pertrauka.

— Sibaritiški malonumai, — pakartojo Žakas kikendamas. — Labai graži frazė. Man patinka.

— Patiktų, — atšovė Džulė šypsodama ir pasuko į savo kambario vonią nusiprausti po dušu ir apsirengti.

Jai už nugaros jis pasakė:

— Pasinaudok šia vonia, ji daug gražesnė.

33

Džulė stovėjo vienoje milžiniško drabužinės veidrodžio pusėje apšviesta tviskančių varinių lempų, kurios įrėmino veidrodį, ir džiovinosi plaukus, o Žakas tuo tarpu skutosi kitoje veidrodžio pusėje. Užuot pasinaudojęs mažesniu jos vonios kambariu, kaip ji manė jį darysiant, jis taip pat prausėsi čia. Džulė manė, kad dalytis vonia su vyru — keistas intymumas, net jeigu vonios kambarys didumo kaip pusė jos namo ir teikė visišką privatumą tol, kol esi savoje veidrodžių pusėje. Tačiau buvo girdėti garsai — kaip Žakas atsuko dušo čiaupą, tuo metu, kai ji prausėsi po savuoju, o dabar — į kriauklę tekančio vandens čiurlenimas, jam skutantis barzdą. Kai Džulė įėjo į dušo kabiną, stropiai uždengė vienu iš didžiulių minkštų rankšluosčių perregimas stiklines duris, kad būtų nematoma, jeigu jis eitų pro šalį — išmintinga atsargumo priemonė, kaip jai rodėsi.

Įsisupusi į kitą žalią rankšluostį, ji buvo beeinanti į savo miegamąjį pasiimti džinsų, kai jai už nugaros Žakas šūktelėjo:

— Apsivilk ką nors iš šitos spintos.

Krūptelėjusi nuo jo balso, nes jie nebuvo kalbėjęsi nuo tada, kai abu prausėsi vonios kambaryje, ji apsisuko ir pamatė jį, stovintį prie kriauklės, toks pat kaip ir jos rankšluostis buvo sumegztas ant siaurų jo klubų, pusė veido — ištepta skutimosi kremu.

— Ne, — paprieštaravo ji. — Aš tai dariau vakar vakare ir man nepatiko.

Prieš savo valią žavėdamasi ji stebėjo, kaip jis atlošė galvą ir braukė skustuvu aukštyn per kaklą ir skruostą, sakydamas:

— Kažkodėl nujaučiau, kad imsi ginčytis.

Džulė nusišypsojo patenkinta savimi.

— Malonu kartais laimėti debatus su tavimi.

Ji nuėjo į miegamąjį prie kėdės, kur vakar buvo palikusi savo drabužius. Jų nebebuvo. Sekundėlę ji kvailai spoksojo į išmargintą audeklą ant kėdės, tarsi ten galėtų atsirasti jos drabužiai, o paskui susizgribo ir, apsisukusi ant vieno kulno, nužygiavo atgal į vonią karingai žybčiojant akims.

— Nesivilksiu jokių drabužių iš tos spintos.

Jis, smagiai nusiteikęs, šnairai dirstelėjo į ją, prieš pradėdamas vėl skustuvu braukti sau per skruostą.

— Tokį nepasotinamą vyrą kaip aš gundo viena mintis — tu gali čia būti kiaurą dieną visai be drabužių.

Ji panaudojo savo mokytojišką balsą — šaltą, įspėjantį:

— Tu per daug sau leidi, jaunuoli. Žakai, aš labai stengiuosi neprarasti kantrybės...

Žakas susilaikė nepradėjęs kvatoti, ji pasirodė jam nepaprastai žavi, ir nieko neatsakė.