Judith McNaugth - Tobula

— Kodėl senelis paprasčiausiai neišsiskyrė, jeigu ji jam neberūpėjo?

— To paties paklausiau senelį tą vasarą, prieš išvykdamas į Jeilį. Abu šventėm jo kabinete mano būsimą karjerą koledže ir drauge pasigėrėm. Užuot liepęs man nekišti nosies kur nereikia, jis buvo pakankamai išgėręs, kad pasakytų teisybę, bet ne iki galo. — Jis siekė likusio brendžio ir išgėrė ligi dugno, tarsi norėdamas nuplauti savo žodžių skonį, o paskui atsainiai įsistebeilijo į tuščią stiklinę.

— Ką jis tau pasakė? — nekantriai paklausė ji.

Žakas dirstelėjo į ją, tarytum būtų pamiršęs, kad ji čia.

— Pasakė, kad mano senelė — vienintelė moteris pasaulyje, kurią jis kada nors mylėjęs. Visi manė, kad jis vedė ją, norėdamas sujungti Harisonų turtą su tuo, kas buvo likę iš jo turto, tuo labiau kad senelė anaiptol nebuvo graži, bet senelis sakė, kad tai netiesa, ir aš juo tikiu. Iš tikrųjų, kai mano senelė kiek paseno, ji tapo tokia, kaip sakoma, gerai atrodanti moteris — labai aristokratiška.

Jis vėl nutilo ir Džulė pasidygėdama paklausė:

— Kodėl tu juo tikėjai? Noriu pasakyti, jeigu jis ją mylėjo, man regis, nebūtų jos šitaip apgaudinėjęs.

Pašaipus šypsnys iškreipė jam lūpas.

— Tau reiktų pažinti mano senelį. Niekas negalėjo išpildyti didelių senelės reikalavimų, tuo labiau nutrūktgalvis senelis, ir jis tai žinojo. Kai tik susituokė, jis netrukus liovėsi stengęsis. Vienintelis iš mūsų, kurį iš tiesų senelė pripažino, buvo Džastinas. Ji dievino Džastiną. Matai, — aiškino jis lyg su pasitenkinimu, — Džastinas buvo vienintelis vyras šeimoje, panašus į jos giminę. Kaip ir ji, buvo šviesiaplaukis, neaukštas, vidutinio ūgio, stulbinamai panašus į jos tėvą. Visi kiti, tarp jų ir mano tėvas, buvom Stenhoupams būdingo ūgio ir tų pačių bruožų, ypač aš. Buvau tikra senelio kopija, kas, kaip gali įsivaizduoti, anaiptol nedžiugino senelės.

Džulė pagalvojo, kad tai pats juokingiausias daiktas, kokį tik yra girdėjusi, bet nutylėjo.

— Jeigu senelė taip stipriai mylėjo Džastiną, — pasakė ji, — esu tikra, kad nebūtų jo atstūmusi, jei jis būtų pasisakęs esąs gėjus.

— Niekada gyvenime! Ji niekino silpnumą, bet kokį silpnumą. Jo prisipažinimas būtų papiktinęs ir sukrėtęs ją. — Žakas paskersavo į Džulę ir pridūrė: — Turint visa tai omeny, ji tikrai nutekėjo ne į tą šeimyną. Kaip jau minėjau, Stenhoupams būdingos visokiausios silpnybės. Per daug gėrė, per greitai važinėjo, švaistė pinigus, paskui tuokėsi su tais, kurie turėjo pakankamai pinigų paremti jų žlungančiam turtui. Pramogavimas buvo vienintelis jų užsiėmimas. Jie niekada nesirūpindavo rytojumi ir jiems nusišvilpti į visus, išskyrus juos pačius, pavyzdžiui, mano tėvai, kurie žuvo grįždami namo po išgertuvių, — apsnigtu keliu važiavo daugiau nei šimto mylių per valandą greičiu. Jie turėjo keturis vaikus, kuriems jie buvo reikalingi, bet tai jų nepristabdė.

— Ar Aleksas ir Elizabetė panašūs į tavo tėvus?

Jis atsakė sausu, nesmerkiančiu tonu:

— Aleksui ir Elizabetei buvo būdingos įprastinės Stenhoupų silpnybės ir ekscesai. Kai jiems buvo po šešiolika, abu buvo smarkiai įnikę į narkotikus ir alkoholį. Elizabetė jau turėjo vieną abortą. Aleksas buvo dusyk sulaikytas ir, žinoma, paleistas su švariais dokumentais už narkotikus ir lošimą. Reikia pasakyti teisybę, kas būtų mėginęs juos suimti į rankas. Senelė būtų galėjusi, tačiau senelis net girdėti apie tai nenorėjo. Galų gale mes visi buvom sutverti pagal jo pavyzdį. Net jeigu ji būtų mėginusi, nieko gera iš to nebūtų išėję, nes namie mes būdavome tiktai kelis vasaros mėnesius. Seneliui primygtinai reikalaujant, likusią metų dalį mes praleisdavome išskirtinėse privačiose mokyklose. Tose mokyklose visiems buvo nė motais, ką veiki, kol neįkliūni ir nepridarai jiems bėdų.

— Vadinasi, tavo senelė greičiausiai nepalankiai žiūrėjo į tavo seserį ir brolį, ar ne?

— Taip. Jie taip pat jos nemėgo. Nors senelė manė, kad jie turėjo galimybių, jeigu kas nors juos būtų laiku suėmęs į rankas.

Džulė įsidėmėjo kiekvieną Žako žodį, dar daugiau, nepraleido nė vieno subtilaus jo tono niuanso ir veido išraiškos. Nors jis visą laiką įtraukdavo ir save, kalbėdamas apie Stenhoupų „silpnybes“, ji pajuto panieką, nuspalvinančią jo balsą, kai jis pasakojo apie juos. Ji pati taip pat padarė keletą įdomių išvadų iš to, ko jis nebuvo pasakęs.

— O tu? — atsargiai pasiteiravo. — Ką jai jautei?

Jis provokuojamai atstatė jai kaktą.

— Kas verčia tave manyti, kad kitaip žiūrėjau į ją negu Aleksas ir Elizabetė?

Ji neišsisukinėjo.

— Jaučiu, kad kitaip žiūrėjai.

Jis linktelėjo, tyliai pritardamas jos taikliai pastabai.

— Iš teisybės aš žavėjausi ja. Kaip jau sakiau, mums jos moraliniai reikalavimai buvo neįmanomi. Bet ji bent juos turėjo. Ji norėjo, kad bent pamėgintum būti geresnis negu esi. Ir jos patenkinti negalėjai. Tik Džastinas tai įstengė.

— Sakei, kaip ji žiūrėjo į tavo brolius ir seserį, o kaip ji žiūrėjo į tave?

— Jautė, kad esu iš akies luptas senelis.

— Išvaizda , — patikslino Džulė.

— Koks skirtumas? — trumpai paklausė jis.

Džulė pasijuto žengianti į draudžiamą teritoriją, bet vis tiek nesiliovė. Ramiai ir tvirtai pasakė:

— Manau, turėtum žinoti skirtumą, net jeigu ji to nepripažino. Gal atrodei kaip tavo senelis, bet visai nebuvai toks kaip jis. Buvai toks kaip jinai. Džastinas išoriškai buvo panašus į ją, bet jis nebuvo toks kaip ji. Tu buvai.

Negalėdamas jos priversti pakeisti savo nuomonę, žiūrėdamas pasipiktinusiu rūsčiu žvilgsniu, jis santūriai tarė:

— Kaip dvidešimt šešerių metų vaikas, tu baisiausiai pasitiki savo nuomone.

— Graži taktika, — atsakė ji puikiai prisiderinusi prie jo tono, jo žodžiai, atrodo, paveikė ją. Jei negali manęs apgauti, išsityčiok iš manęs.

— Sujaudintas, — tyliai sušnibždėjo jis, palenkdamas galvą jos pabučiuoti.

— Ir, — tęsė ji, pasukdama galvą taip, kad vienintelis jam prieinamas taikinys būtų jos skruostas, o ne burna, — jeigu nepavyks manęs išjuokti, pamėgink mane išblaškyti.

Jo juokas buvo sodrus ir žemas, kai jis paėmė jos galvą tarp nykščio ir smiliaus ir ryžtingai pakreipė jos burną prie savosios.

— Žinai, — pasakė jis lėtai šypsodamasis, — tu gali tapti tikra rakštimi subinėj.

— Ak, prašau, ne — nepradėk pataikauti, — juokėsi ji, sėkmingai išvengusi jo bučinio. — Tu žinai, kad ištirpstu, kai kalbi man malonius dalykus. Kas įvyko, kad palikai namus?

Jis užčiaupė jos besijuokiančias lūpas savosiomis.

— Pirmos rūšies skausmas subinėj.

Džulė sutriuškinta nusileido. Braukdama ranka aukštyn per jo pečius, ji pasidavė reikliam jo bučiniui, sudėdama į jį visą savo širdį ir sielą, jausdama, kad ir kiek duotų, jis duoda daugiau.

Kai jis galiausiai ją paleido, ji tikėjosi, kad jis pasiūlys jai gultis į lovą.

Tačiau jis pasakė:

— Kadangi negaliu tavęs pergudrauti, manau, kad esu tau skolingas atsakyti, kodėl palikau namus. Paskui norėčiau niekada negrįžti prie šios temos apie mano kilmę, spėdamas, kad tavo smalsumas patenkintas.

Džulė nemanė kada nors sužinosianti apie jį tiek, kad būtų patenkinta, bet puikiai suprato jo norą. Kai ji linktelėjo, Žakas atsakė:

— Mano senelis pasimirė, kai pirmus metus mokiausi koledže, ir savo dvarą paliko absoliučioje senelės valdžioje. Ji parsikvietė Aleksą, kuriam tuo metu buvo šešiolika, Elizabetę, kuriai buvo septyniolika, ir mane per vasaros atostogas į namus ir terasoje surengė nedidelį mūsų keturių susirinkimą. Trumpai tariant, ji pasakė, kad atsiimanti brolį ir seserį iš privačių mokyklų ir siunčianti į vietines mokyklas, pragyvenimui duosianti griežtai ribotą pinigų sumą. Ir dar pasakė, kad jeigu jie sulaužys bent vieną jos nustatytą taisyklę dėl narkotikų, gėrimo, ištvirkavimo ir taip toliau, išvarysianti juos iš namų ir paliksianti be cento. Kad visiškai suprastum, kaip tai veikė, privalai žinoti, kad mes buvom įpratę savo žinioj turėti begalę pinigų. Visi vairavome sportinius automobilius, pirkdavomės tokius drabužius, kokių užsimanydavom. — Nežymiai šypsodamas jis papurtė galvą. — Niekada nepamiršiu Alekso ir Elizabetės veidų tą dieną.