Judith McNaugth - Tobula

— Ir jie pakluso jos įsakymui?

— Žinoma. O ką kita jie galėjo daryti? Jiems ne tik patiko turėti pinigų ir juos leisti, jie nebuvo pasiruošę ką nors dirbti, kad gautų nors vieną centą, ir jie tai žinojo.

— Bet tu nepriėmei jos sąlygų, todėl palikai namus? — spėjo Džulė šyptelėjusi.

Jo veidas vėl tapo panašus į kaukę — visiškai tuščias, bejausmis, ir, kai jis šitaip padarydavo, ji pasijusdavo be galo nesmagiai.

— Senelė man nesiūlė sąlygų.

Ilgokai patylėjęs pridūrė:

— Ji man liepė dingti iš namų ir niekada nebegrįžti. Pasakė mano broliui ir seseriai, kad jeigu jie kada nors pabandys susisiekti su manimi arba leis man tai padaryti, iškart juos išvarys. Nuo tada man visam gyvenimui atimtos teisės į nuosavybę. Jai reikalaujant, aš atidaviau savo automobilio raktelius ir nusileidau alėja žemyn ligi plento. Savo sąskaitoje Konektikute turėjau apie penkiasdešimt dolerių ir drabužius, kuriuos tą dieną vilkėjau. Po kelių valandų susistabdžiau sunkvežimį, pakrautą rekvizitu, kuris važiavo į Empire ir galiausiai atsidūriau Los Andžele. Vairuotojas pasitaikė malonus vyrukas, ir jis užtarė mane studijoje. Ten man pasiūlė dirbti kroviku, ten ir dirbau, kol kažkoks idiotas režisierius per vėlai susigriebė, kad jam reikia kelių statistų scenai, kurią filmavo kino studijoje. Tą dieną įvyko mano debiutas filme, grįžau į koledžą, įgijau laipsnį ir toliau stačiau filmus. Visa istorija.

— Bet kodėl senelė išvarė iš namų tave, o ne tavo brolį ar seserį? — paklausė Džulė, stengdamasi neatrodyti tokia priblokšta, kokia jautėsi.

— Neabejoju, ji manė turinti tam priežasčių, — atsakė jis, gūžtelėjęs pečiais. — Kaip jau sakiau, aš jai per daug priminiau senelį ir visa tai, ką jis buvo jai padaręs.

— Ir tu nieko paskui negirdėjai apie savo seserį ir brolį? Niekada nemėginai slapčia susiekti su jais arba jie su tavimi?

Jai atrodė, kad iš visko, ką Žakas pasakojo, brolio ir sesers tema jam buvo skaudžiausia.

— Kai turėjo pasirodyti pirmasis mano filmas, kiekvienam iš jų pasiunčiau po laišką su atgaliniu adresu, Galvojau, gal jie kartais...

Būk išdidus , pagalvojo Džulė, kai jis nutilo. Būk laimingas dėl savęs. Atsakyk į laišką.

Iš šaltos tuščios jo veido išraiškos ji suprato, kad nieko panašaus neįvyko, bet norėjo tai išgirsti iš jo. Kas akimirką ji vis daugiau jį suprato.

— Ar jie atsakė?

— Ne. Ir niekada daugiau nebemėginau su jais susisiekti.

— O jeigu senelė sučiupo laiškus, ir jie niekada jų negavo?

— Gavo. Tuo metu jie turėjo butą ir lankė vietinį koledžą.

— Ak, bet, Žakai, jie tada buvo jauni ir, pats sakei, kad silpni. Tu buvai vyresnis ir daug išmintingesnis. Ar nebūtum galėjęs palaukti, kol jie kiek suaugs ir suteikti jiems kitą progą?

Išgirdęs šiuos žodžius, Žakas negalėjo susivaldyti ir stingdančiai šaltu, pilnu nepajudinamo ryžto balsu tarė:

— Niekam, Džule, — pasakė jis, — aš nesuteikiau antros progos. Niekada.

— Bet...

— Man jie mirę.

— Tai juokinga. Tu prarandi tiek pat kiek ir jie. Negali eiti per gyvenimą, degindamas tiltus, užuot juos taisęs. Taip save žlugdai ir, šiuo atveju tai visai neteisinga.

— O dabar baikim apie tai.

Balse pasigirdo grėsmingų niuansų, bet Džulė atsisakė trauktis.

— Manau, esi daug panašesnis į savo senelę, nei manai.

— Smarkiai rizikuoji, panele.

Iš teisybės ji net krūptelėjo nuo jo balso kandumo. Tylėdama atsistojo, nurinko tuščias stiklines ir nunešė į virtuvę, išgąsdinta naujo bruožo, negailestingo ryžto, leidusio jam pašalinti žmones iš savo gyvenimo, neatsisukant atgal. Baugino ne tiek tai, ką jis pasakė, o tai, kaip pasakė, kokia veido išraiška! Kai Žakas pirmąsyk pagrobė ją, visi jo veiksmai ir žodžiai buvo motyvuoti būtinybės ir nevilties, nepagrįsto šiurkštumo, ir ji tai suprato. Bet ligi šių paskutinių minučių, — kai ji išgirdo grasinimą jo balse ir pamatė veide, — ji niekada nebūtų supratusi, kaip kas nors galėtų pamanyti, kad Zakaris Benediktas pakankamai šaltakraujiškas įvykdyti žmogžudystei, bet jeigu ir kiti žmonės buvo jį tokį matę, galėjo įsivaizduoti. Daug aiškiau negu seniau Džulė suprato, kad nors lovoje jų santykiai buvo intymūs, iš tikrųjų jie buvo absoliučiai svetimi. Ji įėjo į savo kambarį pasiimti ko nors vietoj naktinių, uždegė palubės lempą ir persirengė vonioje. Buvo taip užsiėmusi, kad, užuot tuojau pat ėjusi į jo kambarį, atsisėdo ant lovos ir susimąstė.

Po kelių minučių pašoko ir staigiai atsigręžė tuo metu, kai jis perspėjo ją:

— Tai labai neprotingas sprendimas, Džule. Siūlau atidžiai jį pergalvoti.

Jis stovėjo tarpduryje, pečiu atsirėmęs į staktą, rankas sukryžiavęs ant krūtinės, abejingas. Džulė neįsivaizdavo, kokį sprendimą jis turėjo omeny ir, nors vis dar buvo atsainus, nebebuvo panašus į pabaisą ir nekalbėjo kaip niūrus vaiduoklis, koks atrodė svetainės prieblandoje. Ji jau beveik suabejojo, ar tai, kas ją išgąsdino, nebuvo vaizduotės ir židinio šviesos vaisius.

Mergina atsistojo ir ėmė palengva artėti prie jo, abejodama, akimis ieškodama jo veido.

— Ar čia turėtų būti tavo atsiprašymas?

— Aš nesuvokiau, už ką turiu atsiprašyti.

Toji arogancija taip buvo jam būdinga, kad Džulė vos nesusijuokė.

— Pabandyk ištarti žodį „šiurkštus“ ir pažiūrėk, ar jis nepalies tau nervų.

— Ar aš buvau šiurkštus? Nenorėjau. Perspėjau tave, kad pokalbis bus itin nemalonus man, bet tu vis tiek norėjai.

Jis atrodė taip, tarsi nuoširdžiai jaustųsi esąs neteisingai apšmeižtas.

— Supratau, — pasakė atsistodama priešais jį. — Vadinasi, tai tik mano kaltė?

— Turėtų būti. Kad ir ką reikštų tas „tai“.

— Tu nežinai, ar ne? Tu visai nesuvoki, kad tavo tonas kalbant su manimi buvo... — ji ieškojo tinkamo žodžio ir pasirinko tokį, kuris nelabai tiko, — šaltas, šiurkštus ir be reikalo žiaurus.

Jis abejingai gūžtelėjo, bet Džulė įtarė, kad jis apsimetinėja.

— Tu ne pirma moteris, kaltinanti mane visais tais dalykais ir daugybe kitų. Sutinku su tavo nuomone. Aš šaltas, šiurkštus ir...

— Žiaurus, — pasufleravo Džulė, palenkdama galvą, stengdamasi nesusijuokti — kokie juokingi jai dabar atrodė tie debatai. Žakas rizikavo gyvybe, kad išgelbėtų ją, ir norėjo mirti tada, kai manė, kad jam nepavyks. Koks jis buvo, toks, bet tik ne šaltas ir šiurkštus. Visos tos moterys klydo. Jos juokas nutilo, ir ji pajuto skaudų sąžinės graužimą dėl to, ką buvo pasakiusi, ir dėl to, ką jos visos buvo sakiusios.

Žakas negalėjo suprasti, ar ji tikrai ketino atsilyginti už kažkokį tariamą jos ignoravimą, miegodama čia viena, kas iš pat pradžių jį suerzino, o gal jos nebuvo galima apkaltinti ta kokčia moteriška gudrybe.

— Šiurkštus, — po minutėlės sutiko jis, trokšdamas, kad ji pakeltų akis, ir jis galėtų gerai įsižiūrėti jai į veidą.

— Žakai, — pasakė ji. — Kai kitą sykį kokia moteris ką nors panašaus tau pasakys, liepk jai geriau pasižiūrėti. — Ji pakėlė akis ir tyliai pridūrė: — Jeigu ji tai padarys, pamatys retą taurumą ir neapsakomą švelnumą.

Žakas nuleido rankas, visiškai apstulbintas, jausdamas, kad širdis jam sudreba taip, kaip ir kiekvieną sykį, kai ji šitaip į jį pasižiūrėdavo.

— Visai neketinau užsiminti, kad esi dar ir autokratiškas, diktatoriškas ir arogantiškas, supranti, — pridūrė ji, tramdydama juoką.

— Bet aš vis tiek tau patinku, — šaipėsi jis, braukdamas krumpliais jai per skruostą, aprimęs, jausdamas palengvėjimą. — Net ir po viso šito.