Judith McNaugth - Tobula

— Kas yra, Džule?

— Ką turi omeny? — tarė ji lyg niekuo dėta ir padidino garsą, neatitraukdama žvilgsnio nuo televizoriaus ekrano.

— Kodėl visa tai žiūri?

— Ką žiūriu? — paklausė Džulė taip abejingai, kad visai užgniaužė skausmą, sukilusį skrandyje, matant Žako rankas ant Glenos Klouz kūno, jo burną ant josios, aistringą bučinį, kokio sulaukdavo Džulė; nuogas įdegęs jo liemuo švytėjo ant akinamai baltos paklodės, kuri vos dengė jo klubą.

— Tu puikiausiai žinai, ką turiu galvoje. Iš pradžių vaidinai, tarsi toje spintelėje niekada nebūtum mačiusi nė vieno mano filmo, o paskui, kai vis dėlto nusprendei vieną pasižiūrėti, eini tiesiai prie šitos scenos.

— Mačiau visus tavo filmus, — pareiškė ji, žiūrėdama į televizorių ir nenorėdama dirstelėti į jį, kai jis prisėdo šalia. — Daugumą jų turiu vaizdajuostėse, taip pat šį esu žiūrėjusi kokį pustuzinį kartų. — Ji galva mostelėjo į ekraną. — O kaip čia apšvietimas?

Žakas nusuko žvilgsnį nuo sustingusio jos veido ir paskubomis žvilgterėjo į televizorių.

— Neblogas.

— O vaidyba?

— Nebloga.

— Taip, bet ar tas bučinys pakankamai geras? Noriu pasakyti, ar negalėjai bučiuoti giliau ir stipriau? Veikiausiai ne, — su kartėliu atsakė pati sau. — Tavo liežuvis jau buvo jos burnoje.

Ji iškalbingai pabrėžė savo poziciją, ir dabar, kai jis suprato, kas ją graužė, apgailestavo dėl visko, ką buvo sakęs, ir kas galiausiai privertė ją taip elgtis. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad Džulė taip nusimins žiūrėdama į jį ką nors veikiant ten, kas jam buvo tiktai filmas, vaidinimas, dalyvaujant daugybei žmonių.

— Kaip jauteisi , kai ji šitaip bučiavo tave?

— Buvo karšta, — atsakė jis. Kai ji krūptelėjo nuo jo pavartoto žodžio, jis patikslino: — Šviesos buvo per stiprios. Per ryškios — mačiau tai ir labai dėl to nerimavau.

— O, bet aš tikra, kad apie šviesas tuo metu negalvojai, — mostelėjo ji galvą į televizorių, lyg būtų pakerėta, — kai savo delną laikei ant jos krūtų.

— Kiek prisimenu, galvojau, kad noriu pasmaugti tą režisierių už tai, kad jis užsimanė dar vieno dublio.

Ji visiškai ignoravo šią tiesą ir su nuoskauda, kurią vargiai slėpė sarkazmas, pasakė:

— Įdomu, ką galvojo Glena Klouz, kai bučiavai jai krūtis?

— Ji norėjo nužudyti režisierių dėl tos pačios priežasties.

— Iš tiesų? — sarkastiškai nustebo ji. — Kaip manai, o ką galvojo, kai šitaip ant jos užvirtai?

Žakas ištiesė ranką, pačiupo Džulės smakrą ir švelniai atgręžė jos veidą į save.

— Žinau , ką galvojo. Meldėsi, kad nukelčiau savo alkūnę jai nuo pilvo, kol ji vėl nepradėjo kikenti ir nesugadino kito kadro.

Jam taip ramiai, nuoširdžiai ir dalykiškai laikantis, Džulė staiga pasijuto kvaila ir visai nerafinuota. Su neviltimi atsidusdama ji atsiprašė:

— Atleisk, elgiausi kaip kvailė. Priežastis, kodėl apsimečiau, kad man neįdomu žiūrėti tavo filmus, buvo ta, kad bijojau pamatyti meilės sceną su tavimi. Žinau, tai kvaila, bet verčia mane jausti... — Ji nutilo, nenorėdama pasakyti — pavydą, nes žinojo neturinti tam jokios teisės.

— Pavydą? — pasufleravo jis, o garsiai ištartas žodis atrodė dar labiau atstumiantis.

— Pavydas — destruktyvus ir nebrandus jausmas, — vengdama tiesioginio atsakymo, paaiškino ji.

— Toks, kuris žmogų paverčia iracionalia ir nesugyvenama būtybe, — sutiko jis.

Džulė bežode malda padėkojo Dievui pati nepavartojusi šio žodžio ir linktelėjo.

— Taip, na, matant tave tuose filmuose, man norisi... Galėtume žiūrėti kitokį filmą.

— Puiku. Kokį filmą norėtum žiūrėti? Pasakyk bet kokį aktorių. — Ji išsižiojo atsakyti, o jis tiesmukai pridūrė: — Jeigu tai nėra Sveizas, Kostneris, Kruzas, Redfordas, Niumenas, Makvynas, Fordas, Duglasas arba Giras.

Džulė išsižiojusi dėbsojo į jį.

— Kas beliko?

Apkabinęs merginą per pečius, prisitraukė artyn ir pašnibždėjo jai į plaukus:

— Peliukas Mikis.

Džulė nežinojo, ar juoktis, ar pareikalauti paaiškinimo.

— Peliukas Mikis! Bet kodėl?

— Todėl, — kuždėjo jis, braukydamas lūpomis jai smilkinį, — kad manau galįs tavęs klausytis klejojant apie Mikį, vėl netapdamas iracionaliu ar nesugyvenamu.

Stengdamasi paslėpti begalinį malonumą, užplūdusį dėl to, ką jis ką tik prisipažino, Džulė pakėlė savo veidą artyn prie jo ir erzindama pasakė:

— Visada dar lieka Šonas Koneris. Jis puikiai suvaidino Raudonojo spalio medžioklėje.

Žakas pašaipiai išprovokuodamas kilsterėjo antakius:

— Toje spintelėje dar lieka kiti šeši mano filmai.

Dabar, kai juokais pavertė jo prisipažinimą ir sėkmingai išvengė būtinybės pripažinti, kad pavydi, Džulė tuojau pat pasigailėjo savo bailumo ir to, kad ji sumenkino ypatingą momentą. Atsitokėjusi pažvelgė jam į akis ir netvirtai pasakė:

— Negalėjau žiūrėti, kaip mylėjaisi Su Glena Klouz.

Atlyginimas jai už drąsą buvo ilgų jo pirštų brūkštelėjimas jai per skruostą ir švelniai šiurkštus bučinys, užgniaužęs kvapą.

37

Džulė pažvelgė pro virtuvės langą į besileidžiančią saulę, padėjo į šalį didelį virtuvinį peilį ir nuėjo į svetainę įjungti televizoriaus. Palydovinė lėkštė buvo kažkur aukštai ant kalno, dėl to jie galėjo žiūrėti CNN laidas, o šį rytą ji dar negirdėjo žinių.

Žakas visą dieną valė įvažiavimą prie tilto, naudodamasis didžiuliu traktoriumi iš garažo, kuris spjaudė sniegą per septyniasdešimt pėdų nuo orapūtės, o dabar prausėsi po dušu. Šįryt, kai pirmąsyk jai pasakė, ką planuoja, ji pamanė, kad jie drauge šiandien arba rytoj iš čia išvyks, ir ją apėmė tokia panika, kad vos neužduso. Tarsi skaitytų jos mintis, Žakas tarė:

— Kai ateis laikas išvažiuoti, pasakysiu iš vakaro.

Kai bandė iškvosti, ar jis žinąs, kokia tai būsianti diena, jis miglotai atsakė nesąs tikras, kas Džulei sukėlė įspūdį, kad Žakas laukia kažko nutinkant... arba ko nors užmezgant ryšį su juo.

Žinoma, jis buvo teisus, kad kuo mažiau ji žinojo, tuo saugesni abu buvo. Kaip ir teisus dėl to, kad primygtinai reikalavo mėgautis kiekviena akimirka likusio jiems laiko būti kartu ir negalvoti, kas bus. Dėl visko buvo teisus, tačiau neįmanoma nespėlioti ir nesirūpinti, kas jo laukia. Džulė negalėjo įsivaizduoti, kaip jis tikėjosi išsiaiškinti, kas nužudė jo žmoną, kai jo veidas buvo puikiai žinomas ir, kad ir kur jis eitų, visur jį atpažintų.

Vis dėlto Žakas buvo aktorius, todėl užsimaskuoti jam būtų nesunku. Ji tuo pasikliovė, manydama, kad tai jį išsaugos. Ir šiurpo nuo minties, o jei neišsaugos.

Televizoriaus ekranas nušvito, ir Džulė atsainiai ėmė klausytis kažkokio psichologo, matyt, CNN svečio, kai pasuko atgal į virtuvę. Jau buvo beveik nuėjusi, kai suvokė, kad psichologas kalba apie ją. Negalėdama patikėti, išpūtusi akis priėjo prie televizoriaus ir įsistebeilijo į titrus ekrane, kalbėjo filosofijos daktaras Viljamas Everhartas.

— Atlikta daug tyrimų su įkaitais, tokiais kaip panelė Matison, — dėstė jis. — Aš pats esu knygos apie tai bendraautoris ir tvirtai galiu pareikšti , kad jaunoji panelė patiria didelį stresą, tačiau jo baigtį galima numatyti.

Džulė pakreipė galvą, suintriguota, kas šio nepažįstamo eksperto nuomone dedasi jos galvoje.

— Pirmą ir antrą dieną baimė, paralyžiuojanti sąmonę, yra pagrindinė. Įkaitas jaučiasi bejėgis, per daug įbaugintas, kad galėtų galvoti ar veikti, tačiau tiki būsiąs išgelbėtas. Vėliau , paprastai trečią dieną, įsisiautėja įniršis. Įniršis dėl padarytos skriaudos ir aukos vaidmens, kurį įkaitas priverstas pakęsti.