Judith McNaugth - Tobula

Eidama artyn, ji nerūpestingai pasakė:

— Ar tu šį vakarą kepsi pjausnius ant to prašmatnaus grilio, o gal visą maisto gaminimą nori palikti man?

Jis pasigręžė ir įsispitrėjo į ją kelias sekundes susikaupusiu ir akmeniniu veidu.

— Atleisk. Ką sakei?

— Svarsčiau, kas ką turi gaminti.

Užsikišusi delnus už kelnių juosmens, erzino jį:

— Tu nusižengi įkaitų teisių biliui.

— Ką čia kalbi? — paklausė Žakas, iš visų jėgų stengdamasis patikėti, kad jai bus saugu, jei ji liks čia, mėgindamas užmiršti, kaip ji atrodė susigūžusi po medžiu — visa drebanti, gniauždama striukę sau prie krūtinės, bandydamas save įtikinti, kad tai daugiau nebepasikartos.

Ji pasiuntė jam vieną iš kvapą gniaužiančių šypsnių.

— Aš kalbu apie maisto gaminimą, pone Benediktai! Pagal Ženevos konvenciją, su belaisviu negalima elgtis žiauriai arba neteisingai, o versti mane virti dvi dienas iš eilės kaip tik tai ir yra. Nesutinki?

Žakas įstengė išspausti dirbtinę šypseną ir linktelėjo. Šiuo metu jis nieko daugiau netroško, tik pasiguldyti ją į lovą ir joje paskęsti, vieną palaimingą valandą pamiršti, kas buvo atsitikę ir kas, kaip jis dabar žinojo, vėl atsitiks, ir daug greičiau, nei manė.

38

Džulės viltis, kad Žakas išnirs iš niūrios nuotaikos, šį sykį pasirodė esanti per daug optimistiška. Buvo mandagus, tačiau susimąstęs per visą vakarienę ir dabar, nunešusi indus, ji ketino griebtis klastingo, bet puikaus triuko — atpalaiduoti jį vynu. Jai reikėjo daug ko jį paklausti, ir ji jautė turėsianti geresnę galimybę sulaukti tiesių, išsamių atsakymų, jeigu jis bus atsipalaidavęs ir ne toks budrus.

Palinkusi į priekį, pakėlė butelį ir jau ketvirtą kartą pripildė taurę, o paskui padavė jam, džiaugdamasi, kad kol kas viskas puikiai sekasi.

Žakas pakėlė akis nuo vyno taurės į ją.

— Tikiuosi, nebandai manęs nugirdyti, — sausai konstatavo jis, — nes, jei ir ketini, vynas tam netinka.

— Tai gal atnešti škotiško viskio? — paklausė Džulė, slopindama nervingą juoką.

Žakas stabtelėjo, nebaigęs kelti taurės prie lūpų, per vėlai suprasdamas, kad ji tyčia stengiasi pilti jam vyno tiek, kiek jis spėja išgerti, ir keistai stebi jį beveik per visą vakarienę.

— Ar man šito reikės?

— Nežinau.

Kažką negera nujausdamas jis stebėjo, kaip ji traukiasi ant sofos taip, kad jos nugara būtų prie sofos ranktūrio, o pati sėdėtų veidu į jį. Pirmasis jos klausimas atrodė kaip pajuokavimas, netgi nepiktas.

— Žakai, ar nesutinki, kad aš pavyzdinga įkaitė?

— Pavyzdinga, — pritarė jis, šyptelėjęs iš jos užkrečiančio humoro ir bandydamas prisiderinti prie jos nuotaikos.

— Ar tu taip pat nesutiktum, kad buvau klusni, paslaugi, maloni, tvarkinga ir... kad talkinau gaminant maistą?

— Viskas, išskyrus „klusni“.

Mergina nusišypsojo.

— Ir kaip pavyzdinga kalinė, ar nemanai, kad turiu teisę į kai kurias... ypatingas privilegijas?

— Ką turi omeny?

— Atsakymus į kai kuriuos klausimus.

Džulė atsargiai stebėjo, kaip keičiasi Žako veido išraiška.

— Galbūt. Priklausys nuo klausimo.

Truputį sutrikusi, nesulaukusi jo pritarimo, ji vis tiek ėjo tolyn.

— Ar ketini sužinoti, kas iš tiesų nužudė tavo žmoną?

— Kitas klausimas, — abejingai atsakė jis.

— Gerai. Ar turi kokių nors spėjimų, kas tikrasis žudikas?

— Kita tema.

Tas nereikalingas atžarumas žeidė ją ne vien dėl to, kad įsimylėjusi jį tapo itin jautri, bet dar ir dėl to, kad nuoširdžiai jautė turinti teisę gauti atsakymus. Išlaikydama savo balsą lygų ir nuoširdų, ji tarė:

— Prašau, nenuvyk manęs šalin.

— Tada prašau kalbėti apie ką nors kita.

— Ar liausies buvęs įžūlus ir paklausysi manęs? Pasistenk suprasti — kai įvyko tavo teismas, buvau išvykusi pagal koledžų mainų programą. Net tiksliai nežinau, kas nutiko, ir labai norėčiau sužinoti.

— Viską rasi vietinėje bibliotekoje senuose laikraščiuose. Pažiūrėk, kai grįši namo.

Sarkazmas visada suerzindavo Džulę.

— Nenoriu skaityti žiniasklaidos versijos, velniop ją! Noriu išgirsti tavąją. Iš tavęs privalau išgirsti, kas nutiko.

— Tau nepasisekė.

Žakas atsistojo, pastatė ant stalo savo taurę ir ištiesė jai ranką.

Džulė taip pat atsistojo, kad nesijaustų labai maža prieš jį, ir jau buvo automatiškai bededanti plaštaką jam į delną, manydama, kad tai susitaikymo mostas.

— Eime gulti.

Ji staigiai patraukė ranką, įžeista ir įskaudinta jo elgesio.

— Neisiu. Tai, ko prašau, labai maža, palyginti su tuo, ko reikalavai iš manęs nuo tada, kai mes susitikom.

— Neketinu dar sykį smulkiai aprašinėti tos dienos nei tau, nei kam nors kitam, — atšovė jis. — Aš šimtą kartų tą dariau teisme policininkams ir advokatams. Viskas baigta. Galutinai.

— Bet aš noriu padėti. Prabėgo penkeri metai. Tavo požiūris ir prisiminimai gali būti pasikeitę. Pamaniau, gal mes galėtume iš pradžių sudaryti sąrašą tų, kurie ten buvo tą dieną, kai tai įvyko, ir tu galėtum papasakoti man apie kiekvieną iš jų. Esu visiškai nešališka. Gal galėčiau atkreipti dėmesį į ką nors, ko nepastebėjai?

Pašaipus jo juokas pataikė į pačią jautriausią vietą.

— Kaip galėtum man padėti?

— Galėčiau pabandyti.

— Tai juokinga. Aš išleidau daugiau negu du milijonus dolerių advokatams ir tardytojams, ir jie nerado kito įtariamojo, išskyrus mane.

— Bet...

— Liaukis, Džule!

— Nesiliausiu. Turiu teisę gauti paaiškinimą!

— Tu neturi jokių teisių, — atkirto Žakas. — Aš nenoriu tavo pagalbos ir man jos nereikia.

Džulė sustingo, tarsi jis būtų smogęs jai, bet susivaldė, tad įniršio ir pažeminimo nebesigirdėjo jos balse.

— Suprantu.

Ir ji suprato — dabar ji pamatė esanti jam visai nereikalinga, išskyrus jos kūną. Ji neturėjo galvoti, ji neturėjo jausti, ji turėjo linksminti, kai jis nuobodžiavo, ir išskėsti kojas, kai jam to norėjosi.

Jis siekė jos ir uždėjo plaštakas ant jos pečių, kad prisitrauktų ją artyn.

— Eime į lovą.

— Patrauk rankas! — sušnypštė Džulė ir atšoko tolyn, kad jis nepasiektų.

Drebėdama iš įsiūčio ir širdgėlos dėl savo patiklumo, ji rankomis apglėbė savo pilvą ir atbula slinko aplink sofą ir stalelį, kol netrukdoma galėjo įeiti į savo miegamąjį.

— Ką, po velnių, nori pasiekti?

— Nieko nesiekiu, aš ką tik supratau, koks tu esi beširdis šunsnukis. — Stingdantis žvilgsnis, stebintis ją tolstant, buvo vieni niekai, palyginti su merginos įsiūčiu. — Tu bėgsi, išvažiavęs iš čia, ar ne? Tu visai nežadi pamėginti surasti tikrąjį žudiką, ar ne?

— Ne, — atkirto jis.

— Tikriausiai esi didžiausias bailys žemėje! — tyčiojosi Džulė, pernelyg įširdusi, kad išsigąstų žudikiškos, žiaurios išraiškos, iškreipusios jam veidą.

— Šiaip arba taip, tu pats ją nužudei! — Ji atidarė duris į savo kambarį, atsisuko ir kandžiai pareiškė: — Rytą išvažiuoju iš čia, o jeigu ketini mane sulaikyti, verčiau būk pasirengęs pasinaudoti šiuo ginklu.

Jis perskrodė ją paniekinamai.

— Sulaikyti tave? — nusišaipė jis. — Nunešiu tavo krepšį į automobilį!

Džulė trenkė miegamojo duris, jam tariant paskutinius žodžius. Tramdydama ašaras ir maudamasi kelnes, tempdamasi sportinius marškinėlius, kuriuos rado komodos stalčiuje, girdėjo, kaip jis įėjo į savo kambarį. Tik tada, kai užgesino lempą ir įlipo į lovą, atsileido.