Judith McNaugth - Tobula

Užsitraukusi storą pūkinę antklodę ligi pat smakro, apsivertė kniūbsčia ir įsikniaubė į pagalvę. Ji verkė iš gėdos ir pykčio, kad buvo tokia kvaila, patikli ir taip pažeminta. Verkė, kol pritrūko ašarų, tada pasivertė ant šono, aklai įsispoksojusi pro langą į mėnesėtą žiemos peizažą.

Savame miegamajame Žakas nusivilko megztinį, mėgindamas pamiršti sceną svetainėje, tačiau veltui stengėsi. Jos žodžiai it plaktuko dūžiai aidėjo jam galvoje, vis labiau kankindami kiekvieną kartą, kai tik prisimindavo paniekos iškreiptą jos veidą, pavadinus jį bailiu ir žudiku. Per teismą ir įkalinimą jis grūdino save, kad nieko nejaustų, bet Džulė kažkaip sugebėjo prasmukti pro jo barikadas. Nekentė jos dėl to, o savęs dar ir dėlto, kad leido tam įvykti.

Nusviedęs megztinį ant lovos, nusimovė kelnes. Ir tada jam dingtelėjo — vienintelis įtikėtinas paaiškinimas, kodėl ji taip juokingai ir vaikiškai reagavo į tai, ką jis pasakė svetainėje, ir jis sustingęs stabtelėjo, blokšdamas kelnes ant lovos.

Džulė manė esanti jį įsimylėjusi. Štai kodėl ji manė turinti teisių į visa, kas buvo susiję su Žaku. Gal ji manė, kad ir jis ją įsimylėjęs. Ir kad ji jam reikalinga.

— Šunsnukis! — susikeikė jis ir sviedė kelnes ant lovos. Jam nereikėjo Džulės Matison ir jam, po galais, nereikėjo papildomos kaltės ir atsakomybės už naivią mažo miestelio mokytoją, nesugebančią atskirti seksualinio geismo nuo tos miglotos emocijos, vadinamos meile. Jai būtų geriau, jeigu ji nekęstų jo. Jam taip pat būtų geriau, daug geriau. Nieko tarp jų nebuvo, išskyrus seksą, kurio norėjo abu, o ji tai neigė iš kažkokio vaikiško noro keršyti.

Dar ne visai suvokdamas, kaip ketina tai įrodyti jai ir sau pačiam, jis nužirgliojo prie savo miegamojo durų ir jas pravėrė.

Džulė niūriai svarstė, ką reikės veikti rytoj, jeigu jis išsigins savo žodžių ir neleis jai išvykti, kai jos miegamojo durys staigiai atsivėrė ir įžengė Žakas — nuogas.

— Ko nori? — atžariai paklausė ji.

— Šitas klausimas, — šaipėsi jis, nublokšdamas nuo jos šiltą antklodę, — beveik toks pat asiliškas, kaip ir tavo sprendimas miegoti šioje lovoje, nes aš neateisiu tavęs paguosti.

Įsiutusi, kad Žakas akivaizdžiai ketina miegoti drauge su ja, Džulė metėsi į priešingą lovos pusę ir išsiropštė lauk, mėgindama skersomis pribėgti prie durų. Jis nutvėrė ją, kai ji suko aplink lovos koją, ir pritraukė prie nuogos savo krūtinės.

— Paleisk, tegu tave velniai!

— Ko aš noriu? — pradėjo jis, po laiko atsakydamas į jos pirmą klausimą. — To paties, ko nori tu kiekvieną sykį, kai mes pažvelgiame vienas į kitą!

Atmetusi galvą, Džulė nustojo grumtis, kaupdama jėgas kitam ėjimui.

— Tu nevidonas. Jeigu net sugalvosi mane išprievartauti, nužudysiu tave tavo paties ginklu.

— Išprievartauti tave? — nustebo jis su ledine panieka. — Net nesapnuočiau. Po trijų minučių pati maldausi manęs, kad mylėčiausi su tavimi.

Džulė trenkė kaip tik tuo metu, kai jo burna sugavo josios. Keldama aukštyn kelį, ji taikėsi į jo slėpsnas, o nepataikiusi sukliko ir krito aukštielninka po sunkiu jo kūnu.

Užuot atkeršijęs jai už netikslų smūgį į jo slėpsnas, įsiskverbė į ją, ko ji beveik tikėjosi jį darysiant; pajuto, kaip jo pirštai slysta per jos plaukus ten, kur susijungia jos šlaunys, labai atsargiai tirdami, ir pradeda masažuoti bei glostyti įprastu įgudusiu judesiu. Jis neketino jos skubinti, kaip suprato Džulė; norėjo visaverčio bendravimo ir, jeigu tai suteiktų jam, tai daug labiau pakenktų savo išdidumui nei būdama bejėgė auka. Jos kūnas jau atliepė prieš savo pačios valią, ir ji taip siuto ant savęs, kad iš tiesų bandė priversti jį užbaigti aktą prieš jai galutinai kapituliuojant.

— Baik greičiau, tegu tave galas!

Jis atsakė šnabždesiu, taip šaltai, kokia buvo jo širdis:

— Kodėl? Kad galėtum mane pavadinti prievartautoju lygiai kaip žudiku ir bailiu? — Jo pirštai judėdami brovėsi gilyn. — Nė negalvok.

Burna apžiojo jai spenelį, liežuvis sukiojosi, lūpos čiulpė, ir Džulė nurijo įnirtingo protesto riksmą. Ji išrietė klubus po jo delnu, o jis patyliukais susijuokė, kišdamas pirštą gilyn į ją taip, kad ji jojo, apžergusi jį. Ji staigiai sustojo, įtempusi kiekvieną kūno raumenį, kad pasipriešintų tam, ką darė jis, ir tyloje privertė klastingą savo kūną išduoti ją, o jo akys nepaliaujamai stebėjo ją.

— Tu visa šlapia, — pastebėjo jis, ir net apskaičiuotas beširdiškumas to, ką jis darė jai, negalėjo numalšinti greitų persmelkiančių geismo dūrių, kuriais jis jau pradėjo ją trankyti. — Ar tu, Džule, geidi manęs?

Ji norėjo jo savyje, taip norėjo patirti kulminaciją, kurią galėjo jai suteikti, kad manė numirsianti.

— Prasmek pragaran, — žiopčiojo ji.

— Aš ir esu pragare, — sušnibždėjo, kildamas visu kūnu aukštyn per jos kūną ir pirmąsyk ją pabučiavo, priversdamas jos lūpas prasiskirti. Staiga jo bučinys tapo švelnus, lūpos bučiavo ją taip godžiai, kad ji tirpte tirpo jusdama jo erekciją.

— Pasakyk, kad geidi manęs, — įkalbinėjo jis.

Sujaudintas minties, ką žada jai jo nuostabus kūnas, ir atkaklios veržlios burnos, jos pačios kūnas pradėjo drebėti iš nevaldomo geismo ir drauge su iškankinta rauda jai iš burnos išsiveržė žodžiai:

— Geidžiu tavęs.

Kai tik Džulė kapituliavo, Žakas tučtuojau įsiskverbė į ją, smarkiai sukiodamas savo klubus, per kelias akimirkas suteikdamas jai didžiausią malonumą.

Jis išėjo iš jos dar tada, kai jos kūną tebepurtė drebulys, ir pakilo, išsivaduodamas iš jos glėbio.

— Reikėjo tik trijų minučių, — tarstelėjo jis.

Durys jam už nugaros trinktelėjo it mirtinas šūvis.

Džulė, likusi gulėti, neužsiklojusi ir drebanti nuo šoko, nepajėgė suvokti, koks Žakas nedoras, šitaip įrodydamas savo teisumą. Emociškai išsekusi, lėtai nušliaužė ligi lovos galvūgalio, pakėlė nuo žemės šiltą antklodę ir užmerkė akis, tačiau nieko nedarė. Daugiau niekada dėl jo neišlies nė vienos ašaros. Niekada.

Sėdėdamas tamsoje ant šezlongo prie židinio savo miegamajame, Žakas pasilenkė ir padėjo galvą ant rankų, bandydamas nieko negalvoti ir nejausti. Buvo padaręs tai, ką nusprendė, ir dar daugiau, sau ir Džulei įrodė, kad jam ji nereikalinga, net dėl sekso. Ir įrodė jai, kad neverta jį mylėti ir rūpintis juo po to, kai ji rytą išvažiuos.

Puikiai, iškalbingai, neišdildomai pasiekė savo tikslą.

Niekada gyvenime nesijautė vienišesnis ir nepatyrė didesnės gėdos.

Po šios nakties ji nebegalvos, kad jį įsimylėjo, jis tai žinojo. Ims jo nekęsti. Tačiau ne taip, kaip nekentė pats savęs. Žakas niekino save už tai, ką buvo padaręs Džulei, ir už niekada ligi šiol nepatirtą silpnumą, vertusį eiti pas ją ir melsti atleidimo. Atsitiesęs krėsle, skersai kambarį dirstelėjo į lovą, kurioje miegodavo abu, bet žinojo negalėsiąs joje miegoti, tik ne tada, kai gretimame kambary guli ji ir nekenčia jo.

39

Bleizerio raktai gulėjo ant tualetinio stalelio, kai Džulė kitą rytą auštant išlipo iš lovos, o name buvo nykiai tylu. Pereitos nakties kančia virto buku sąstingiu, ir ji apsivilko drabužius, nelabai suvokdama, ką daro. Ji norėjo tik vieno — dingti iš čia ir niekada nebeatsigręžti, niekada nebeprisiminti. Viską užmiršti. Į tai buvo sutelktas visas jos dėmesys: užmiršti, kad kada nors buvo Žaką sutikusi ir buvo tokia kvaila, kad mylėjo. Ji nebenorėjo daugiau nieko mylėti, jei tai reiškė tapti tokiai pažeidžiamai Išsiėmė iš spintos savo tuščią nailoninį kelionmaišį, sugrūdo į jį tualeto reikmenis, užsegė užtrauktuką ir pakėlė nuo grindų.