Judith McNaugth - Tobula

Prie miegamojo durų stabtelėjo apsidairyti po kambarį, norėdama įsitikinti nieko nepalikusi, tada užgesino šviesas. Ramiai pasuko durų rankeną ir išėjo į pritemdytą svetainę, paskui trumpam sustojo, o širdis iš jaudulio ir baimės daužėsi. Praskydusioje pilkoje ankstyvos aušros šviesoje ji matė Žako siluetą languose kitoje kambario pusėje, nugara į ją, kairė ranka įkišta į kelnių kišenę. Staigiai nukreipusi žvilgsnį, Džulė pasisuko ir ėmė tyliai eiti per holą, bet nespėjus jai žengti antro žingsnio, neatsisukdamas jis tarė:

— Sąrašas visų, kurie buvo kompanijoje žmogžudystės dieną, ant mažojo stalelio.

Nepaisydama staigaus spazmo krūtinėje, supratusi, kad jis galų gale nusileido, ji prisivertė eiti holu pro spintą.

— Neišvažiuok, — kimiai šūktelėjo jis. — Prašau.

Širdis jai susigniaužė, išgirdus skaudžią neviltį, tačiau sutryptas merginos išdidumas klykte klykė, kad tik kvailė, neturinti savigarbos ir nuovokos, prisileistų jį artyn po vakarykštės nakties, ir ėjo toliau. Ji siekė laukinių durų rankenos, o Žako balsas atskriejo iš kažkur arčiau jai už nugaros, kupinas neslepiamo jausmo:

— Džule, prašau, neišvažiuok!

Jos ranka atsisakė spausti durų rankeną, pečiai ėmė drebėti nuo tylios raudos, ir Džulė atrėmė kaktą į duris, ašaros tekėjo jos skruostais, kelionės krepšys slydo iš rankos. Ji verkė iš gėdos, kad jai stinga valios, ir iš baimės, kad myli, o nemylėti ji negalėjo. Ir kai ji verkė dėl savęs, leido jam paimti ją į glėbį ir prisitraukti prie krūtinės.

— Atleisk, — susijaudinęs kuždėjo Žakas, bejėgiškai mėgindamas ją paguosti, rankomis glostydamas jai pečius, spausdamas arčiau savęs. — Prašau, atleisk man.

— Kaip tu galėjai taip su manimi pasielgti vakar naktį! — raudojo ji. — Kaip galėjai!

Jis atgręžė jos drėgną veidą į save, nes manė, kad neturi teisės slėptis, kai pripažino:

— Padariau tai dėl to, kad išvadinai mane žudiku ir bailiu, o aš negalėjau šito pakęsti, tik ne iš tavęs. Ir dar dėl to, kad esu beširdis nevidonas, kaip sakei.

— Taip, tu teisus, — springdama ašaromis kalbėjo Džulė, — ir visų blogiausia, kad aš vis tiek tave myliu.

Žakas vėl suspaudė ją savo glėbyje ir užgniaužė žodžius, kuriuos žinojo ją norint išgirsti, žodžius, kuriuos jautė. Jis tiktai stipriai ją apglėbė, bučiuodamas jai kaktą ir skruostą, paskui atsirėmė skruostu į kvapnius jos plaukus, leisdamas jos žodžiams panardinti jį į savo saldybę. Būdamas trisdešimt penkerių, jis galiausiai suprato, kaip jautiesi mylimas be jokios priežasties, tik toks, koks esi... mylimas, nors neturi nei turtų, nei garbės, net orumo, kuriais gali patraukti... mylimas be jokių išlygų nepaprastai drąsios ir ištikimos moters. Dabar jis žinojo taip pat tvirtai, kad jeigu pasakytų, ką jai jaučia, daugelį metų priverstų ją laukti, kol jis grįš. Netgi jei ir taip, jis negalėjo jos mielo prisipažinimo palikti be komentarų, todėl patrynė skruostą jai į plaukus ir švelniai tarė:

— Aš to nenusipelniau, brangioji.

— Žinau, kad nenusipelnei, — pro ašaras juokavo ji, nenusimindama, kad jis nepasakė taip pat ją mylįs. Džulė išgirdo skausmo ir kančios iškreiptą balsą nuo minties, kad ji išvažiuoja. Pajuto, kaip nevalingai įsitempė jo rankos ir kaip smarkiai ėmė plakti jo širdis šalia jos veido, ištarus šiuos žodžius. To jau buvo gana. Turėjo būti. Ji užsimerkė, kai jo delnas nuslydo po jos plaukais ant sprando, ilgi jo pirštai juslingai glostė, tačiau kai jis prašneko, jo balsas atrodė neįtikėtinai išvargęs:

— Gal galėtum grįžti atgal į lovą su manimi kelioms valandoms ir mūsų pokalbį apie nužudymą atidėti, kol kiek numigsiu? Visą naktį bluosto nesudėjau.

Džulė linktelėjo ir drauge su juo įėjo į kambarį, kurio jau niekada nesitikėjo išvysti.

Žakas užmigo, rankomis apsivijęs aplinkui ją ir savo skruostą priglaudęs jai prie krūtinės.

Neįstengdama miegoti, Džulė stebėjo jo veidą, o pirštai žaidė su švelniais plaukais jam prie smilkinio. Miegas nesušvelnino šiurkščių jo bruožų, pastebėjo ji, gal todėl, kad net ir tada jis nerado tikros ramybės. Jo antakiai buvo tamsūs ir tankūs, tokios buvo ir blakstienos, ji staiga pastebėjo — nusmailintos blakstienos, tokios tamsios, kad atrodė juodos. Ji truputėlį pasitraukė, kad jam būtų patogiau, tačiau tą pačią akimirką jo ranka įsitempė, be abejo, tam, kad sukliudytų jai išeiti. Nesąmoningas savininko judesys privertė ją nusišypsoti, nes buvo nereikalingas. Ji visai neketino pasprukti.

Prieš daugelį metų ji rado Šekspyro citatą, kad gyvenimas — scena, kurioje kiekvienas žmogus turi atlikti savo vaidmenį. Nuo tada, kai baigė koledžą, ji jautėsi taip, lyg stovėtų už scenos, kurioje turėtų vykti jos gyvenimas, laukdama užkulisiuose, laukdama, kol kas nors duos ženklą, kad jau metas žengti į sceną ir daryti tai, kas skirta. Džulė drebėdama įkvėpė ir kiek ašaringai nusišypsojo, nes galiausiai jai buvo duotas ženklas. Dabar ji žinojo, ko laukė visus šiuos metus, kodėl buvo sutverta ir kam buvo skirta. Nors ir uoliai stengėsi perdirbti save, būti tobula, kai atėjo meilė, ji atmetė visas taisykles ir pamilo vyrą, kuris buvo renegatas, juoda avelė, įžūlus, ciniškas, kietas, visuomenės atmata, kuris kai kuriais atžvilgiais priminė jai berniukus, kuriuos pažinojo Čikagos gatvėse. Ji mylėjo jį nuožmiai ir globėjiškai, tai leido jai jaustis stipriai, išmintingai ir moteriškai, mylėjo jį su neviltim, vertusia ją jaustis bejėge, gležna ir jo valdoma.

Ir ji mylėjo tuos jausmus, kiekvieną jų, draskančius jai nervus.

Ateitis buvo nenubrėžtas takas, pilnas pavojų ir pasmerkimo. Džulė jautė visišką ramybę ir harmoniją su visa visata.

Uždėjusi delną jam ant veido, ji kaip globėja priglaudė jį prie savo širdies ir palietė lūpomis tamsius jo plaukus.

— Myliu tave, — sukuždėjo.

40

Atsisėdusi ant grindų šalia mažojo stalelio, pasėdusi kojas, su pieštuku rankoje ir krūvele kortelių, kurias rado stale prie savo šono, Džulė nagrinėjo sąrašą, į kurį Žakas įtraukė visus tą dieną buvusius Lemties grupėje, kai buvo nužudyta jo žmona. Šalia kiekvienos pavardės jis buvo užrašęs jo pareigas filmo statytojų grupėje, o ji užrašinėjo kiekvieną pavardę ir žmogaus pareigas ant atskirų kortelių, kad galėtų pažymėti pastabas apie kiekvieną asmenį, kai Žakas pradės kalbėti.

Žakas sėdėjo ant sofos greta Džulės, stebėdamas ją ir atkakliai tramdydamas šypseną, šaipydamasis iš absurdiško sumanymo, kad Džulei pasisektų tai, kas nepavyko jo brangiai apmokamų kriminalinių advokatų ir profesionalių tardytojų komandai. Apsimovusi vyšninės spalvos vilnones kelnes ir priderintą storą nertinį, ilgus plaukus ant sprando surišusi prašmatnia raudona ir geltona skarute, ji atrodė veikiau kaip žavi vidurinės mokyklos moksleivė nei mokytoja ir buvo absoliučiai nepanaši į jokį detektyvą — realų ar tariamą. Jai už nugaros tiesiai į kambarį pro langus plūdo saulės šviesa, spindinčius jos plaukus nudažydama rausvai ruda ir auksine spalvomis, išryškindama jos skaisčią odą ir rausvus skruostus. Džulė nutraukė jam malonumą stebėti jos profilį, pakeldama į jį savo akis tarsi du safyrus ir sutrikusiu balsu pareikšdama:

— Aš mačiau Lemtį , tik jie iš naujo nufilmavo pabaigą su dubleriais. Kažkodėl maniau, kad, statant tokį filmą, dalyvauja daug daugiau žmonių.

— Dalyvavo žymiai daugiau, tačiau jų nebuvo Dalase, — paaiškino Žakas, nenorom atkreipdamas dėmesį į tai, ką ji darė. — Kai ruošiamasi filmuoti didelio biudžeto filmą įvairiose skirtingose vietovėse, daug efektyviau padalyti visą statytojų komandą į keletą grupių, kurios dirbtų konkrečiose vietose. Taip jie jau būna atlikę visus reikalingus paruošiamuosius darbus, prieš atvykstant aktoriams ir pagrindinei komandai. Žmonės, surašyti lape, sudarė dalį Dalaso grupės. Buvo ir kitų, kurie buvo Dalase filmuojant ankstesnę dalį. Jų nėra sąraše, nes jau buvau išsiuntęs juos namo.