Judith McNaugth - Tobula

— Man nepatinka Dajana Kouplend, — pradėjo Džulė, žiūrėdama kažkur pro jį tolyn, paskendusi mintyse. — Man atrodo, ji buvo tave įsimylėjusi.

— Dėl Dievo, iš kur tokios mintys? — nustebo Žakas, nebežinodamas, ar jam juoktis, ar pykti.

— Tai gana akivaizdu. — Pasidėjusi alkūnę ant stalo, o smakrą ja — rėmusi ranka, ji aiškino: — Tu sakei, kad ji turėjo išvykti į Los Andželą tą žmogžudystės rytą, kai buvo įvykdyta, tačiau liko Dalase ir atėjo į filmavimo aikštelę. Pati tau sakė likusi todėl, kad išgirdusi, kas įvyko viešbučio kambaryje pereitą naktį, norėjusi būti ten, jeigu tau prireiktų moralinės paramos. Manau, ji buvo tave įsimylėjusi, todėl ir nusprendė nužudyti Reičelę.

— Ir leisti, kad vyras, kurį tariamai mylėjo, už tai atsiimtų? — šaipėsi jis. — Be to, praktiškai nėra jokios galimybės, kad Dajana būtų žinojusi, kad ketinau leisti Toniui, o ne Reičelei, iššauti pirmam. Be to, — kalbėjo jis, — tavo požiūris į meilę ir tarpusavio santykius Holivude absurdiškai naivus. Iš tikrųjų aktorėms labai reikia nuolatinio užtikrinimo, kad jos visų mylimos. Jos neįsimyli ir dėl kokio nors vyro visko neatsižada, tuo labiau dėl jo nieko niekada nežudytų. Joms rūpi, ką kokie nors ryšiai gali joms duoti. Emociškai jos skurdžios, pašėlusiai ambicingos ir perdėm ekscentriškos.

— Turi būti išimčių.

— Nežinau tokių iš savo asmeninės patirties, — sausai pridūrė jis.

— Tu gyvenai dideliame pasaulyje, — paprieštaravo ji, — jeigu jis pavertė tave tokiu ciniku žmonių, o ypač moterų atžvilgiu.

— Aš nesu cinikas, — užsigavo Žakas, aiškiai jai nepritariant. — Aš realistas. O tu, beje, esi absurdiškai naivi dėl santykių tarp skirtingų lyčių.

Užuot įtūžusi ant jo, ji žvelgė į jį akimis, panašiomis į du tamsiai mėlynus kristalus.

— Ar tikrai, Žakai? — tyliai paklausė ji.

Kai tik ištardavo jo vardą, širdis jam tarsi atsimušdavo į šonkaulius ir dar labiau trikdė tai, kad toji „absurdiškai naivi mergaitė“, sėdinti jam prie kojų, galėjo jį priversti gailėtis ir atsižadėti savo žodžių vien žiūrėdama pro blakstienas, ką ji dabar ir darė.

— Vienas iš mūsų toks yra, — irzliai pasakė jis, o kai ji vis dar nenuleido nuo jo akių, jis toliau atgailavo. — Gal buvau cinikas, prieš statydamas savo pirmąjį filmą. — Beviltiškai šypsodamas dėl to, kad nesugebėjo atlaikyti to mielo ir tylaus Džulės spaudimo, pridūrė: — Dabar liaukis šitaip žiūrėjusi į mane, tarsi lauktum, kad prisipažinčiau anksčiau kalbėjęs kaip asilas, ir klausk toliau.

Ji atlygino jam, dovanodama užkrečiamą šypseną, o paskui pakluso jo raginimui tęsti toliau.

— Tomis Niutonas, — pasakė ji, pažiūrėjusi į vieną iš kortelių.

— Kurių galų Tomis užsimanytų žudyti Reičelę arba Ostiną?

— Gal jis norėjo visiems laikams tavimi atsikratyti, o čia tebuvo priemonė jo tikslui pasiekti. Pats sakei, kad kelis filmus jis statė drauge su tavimi kaip antrasis režisierius. Gal jam įkyrėjo griežti antruoju smuiku ir visada likti didžiojo Zakario Benedikto šešėlyje.

— Džule, — kantriai aiškino Žakas, — visų pirma Tomio laukė puiki režisieriaus karjera ir jis tai žinojo. Kaip ir aš. Jis labai norėjo dirbti kartu su manimi statant Lemtį.

— Bet...

— Antra, — sausai ją pertraukė Žakas, — jis taip pat buvo įsimylėjęs potencialią auką, todėl nebūtų keitęs šovinių pistolete.

— Bet čia didelis skirtumas! Tu man nesakei, kad jis buvo įsimylėjęs Reičelę...

— Nebuvo.

— Bet ką tik sakei...

— Jis buvo įsimylėjęs Ostiną.

— Atleisk?

— Tomis — gėjus.

Akimirką ji spoksojo į jį, tada demonstratyviai paėmė kitą kortelę, skirtą trečiam jos įtariamajam, nieko nekomentuodama.

— Emilė Makdenjels. Sako, ji jautėsi labai skolinga tau už tai, kad prikėlei ją karjerai, o vėliau davei vaidmenį Lemtyje. Ji pažįsta tave jau daugelį metų, ir tu sakei, kad judu praleisdavot daug laiko drauge, kai statėte filmą. Vaikai, ypač paauglės, gali aistringai prisiristi prie autoritetingo vyro. Gal ji manė, kad, atsikratęs Reičelės, atsakysi į jos jausmus.

Žakas niekinamai prunkštelėjo, bet kalbant apie mergaitę, jo balsas sušvelnėjo.

— Emilei šešiolika, ir ji labai miela. Greta tavęs maloniausia, pati sveikiausia savo lyties atstovė, kokią kada pažinojau. Neįmanoma, kad šitas vaikas būtų ką nors padaręs, dėl ko turėčiau bėdos. Bet, tarkim, tu teisi — ji buvo įsižiūrėjusi mane ir pavydėjo Reičelei. Jei taip, jai nereikėjo vargti žudant Reičelę, nes filmavimo aikštelėje visi žinojo, kad Reičelė užpildė dokumentus skyryboms ir ketino tekėti už Ostino.

— Bet, tarkim, ji nekentė Reičelės už tai, kad išvakarėse ji taip pažemino tave su Toniu Ostinu, ir nusprendė suvesti sąskaitas su Reičele dėl tavęs.

— Ši teorija griūna. Mat Emilė žinojo, kad Reičelė turi iššauti pirma, kaip buvo parašyta scenarijuje.

— Tada kodėl mes nedarom prielaidos, kad Tonis Ostinas buvo žudiko numatyta auka, ir savo tyrimo nepradedam nuo čia?

— Tokios prielaidos daryti negalima, nes, kaip jau minėjau anksčiau, savo scenarijuje buvau pasižymėjęs pakeitimus ir daugelis galėjo būti matę mano scenarijų, gulintį atverstą, ir perskaityti, ką buvau parašęs. Mano advokatai prieš teismą paėmė parodymus su priesaika iš visų aktorių ir visos komandos, ir visi neigė žinoję, kad ketinau keisti tą sceną.

— Bet, tarkim, Tonis Ostinas tikrai buvo numatytoji auka. Jeigu taip, tada įmanoma, kad žudikė — Emilė. Noriu pasakyti, kad ji buvo taip apsėsta savo jausmų tau, jog niekino Tonį Ostiną už romaną su tavo žmona ir tavo pažeminimą.

— Emilė Makdenjels, — pertraukė ją Žakas, nepalikdamas jai jokios galimybės prieštarauti, — nieko nenužudė. Taškas. Nebūtų galėjusi. Ne daugiau kaip tu. — Per vėlai suvokęs, kad kortelės apatinėje eilėje buvo pagrindiniai jos įtariamieji, Žakas galva mostelėjo į paskutinę kortelę ir nusišypsojo su palengvėjimu, kad diskusija jau beveik baigta. — Kieno pavardė paskutinėje kortelėje apatinėje eilėje?

— Tonio Ostino.

Visas linksmumas iš Žako veido dingo, jis patrynė skruostus delnais, tarsi galėtų nutrinti nuožmią neapykantą, sukilusią, kai tik jis sau leisdavo sau pagalvoti, kad žudikas — Ostinas.

— Manau, kad tai Ostinas, — paskendęs mintyse, jis pažvelgė aukštyn į Džulę. — Ne, aš žinau , kad tai to nevidono darbas, o paskui tyčia leido man už tai įkliūti. Kada nors, jeigu gyvensiu pakankamai ilgai...

Džulė staigiai atšoko, išgirdusi žiaurų jo balsą.

— Bet tu sakei, kad Ostinas neturi nė cento, — skubiai pertraukė jį. — Nužudęs Reičelę, kuri turėjo gauti daug pinigų iš tavęs per skyrybas, jis būtų praradęs galimybę savo nagus prikišti prie tavo pinigų.

— Jis buvo narkomanas. Ką gali žinoti, kokios mintys sukasi narkomano galvoje?

— Tu sakei, kad jis buvo įjunkęs į labai brangius narkotikus. Tada jam pirmiausia galėjo rūpėti prikišti nagus prie tavo pinigų, kad galėtų tenkinti savo įpročius?

— Aš jau turėjau viską, ką iš viso to galima išspausti, — kandžiai pasakė Žakas. — Aš kalbu rimtai!

Jis pamatė, kaip blykšta jos veidas, ir tučtuojau ėmė apgailestauti, kad pratrūko. Sušvelninęs toną, jis atsistojo ir ištiesė ranką, kad padėtų jai atsikelti.

— Atidėkim visa tai į šalį ir pagalvokim, ką veiksim likusią vakaro dalį.

Džulė susitvardė ir nepuolė atsakyti į jo pykčio proveržį ir prisivertė atsiminti, kad tai, kas nutiko vakar vakare, niekada nebepasikartos.