Judith McNaugth - Tobula

Mėgindamas atsikratyti niūrios nuotaikos, apėmusios jį, Žakas tarė:

— Kad ir ką šiandien darytume, tegu tai būna kažkas ypatinga. Šventiška.

Prireikė sutelkti visas pastangas, kad nesiliautų šypsojęsis, kad ji nesuprastų, jog rytą jis išsiųs ją iš čia.

Džulė akimirką pagalvojo ir staiga nusišypsojo.

— O jeigu tai bus vakarienė prie žvakių su šokiais — pasimatymas, jeigu nepaisysim to, kad puotausime čia? Aš pasipuošiu, — pridūrė, norėdama paskatinti Žaką sutikti, bet jam jokio paskatinimo nereikėjo. Jis su tokiu palengvėjimu ir pasitenkinimu linksėjo galvą, kad Džulė negalėjo patikėti, kaip entuziastingai priėmė jos kuklų sumanymą.

— Nuostabu, — tučtuojau pritarė jis. Dirstelėjo į savo laikrodį. — Pasinaudosiu tavo kambario vonia ir „pasiimsiu“ tave už pusantros valandos. Ar užteks laiko?

Džulė nusijuokė.

— Man regis, valandos iki valiai bet kokiai transformacijai, kokios tik imčiausi.

42

Ir Džulė nusprendė jį priblokšti ir sužavėti, todėl besiruošdama sugaišo daugiau nei valandą. Didžiuotis ji galėjo vešliais plaukais, o kadangi Žakas aiškiai kreipė į juos ypatingą dėmesį, ji išsitrinko juos ir išdžiovino, tada sutvarkė juos taip, kad jie nerūpestingomis bangomis ir garbanomis kristų iš šonų apie veidą ir vilnytų jai per nugarą. Patenkinta padariusi su plaukais geriausia, kas įmanoma, nusivilko chalatą ir apsivilko minkštą megztą suknelę, besikeičiančio kobalto atspalvio, kuri ant pakabos atrodė veikiau kaip megztinis ligi žemės, palaidinės tipo liemeniu ir plačiomis rankovėmis, balto atlaso rankogaliais ir spindinčiomis mėlynomis krištolinėmis sagomis. Tik tada, kai Džulė siekė sau už nugaros užsagstyti suknelės, suprato, kad nėra užtrauktuko. Nors suknelė buvo su plačia į gobtuvą panašia apykakle iš priekio, ant pečių apykaklė buvo drapiruota, o nugaroje liko gili ovalinė iškirptė, pro kurią buvo matyti nuogas kūnas. Apgaulingas modelio paprastumas kartu su kukliu priekiu ir įspūdinga nugara buvo neapsakomai gražus ir leido jai pasijusti gražiai, bet Džulė pasitraukė nuo veidrodžio, dvejodama, ar ji gali vilkėti tokią gražią ir, be abejonės, brangią suknelę, priklausiusią kažkam kitam.

Kita vertus, ji žinojo neturinti didelio pasirinkimo. Jai reikėjo vilkėti kažką ilga, nes neturėjo kojinių, ir pagalvojo, ar jai nepasiskolinus šeimininkės baltinių. Išskyrus šitą poilsiui skirtą suknelę, visa kita spintoje, kas siekė kulkšnis, atrodė arba labai prašmatniai, arba buvo kelnės. Maža to, šių drabužių savininkė akivaizdžiai buvo aukštesnė, o tai mažino pasirinkimo galimybę. Kramtydama lūpą, Džulė nusprendė vilkėti šią nuostabią mėlyną suknelę ir tylomis atsiprašė nepažįstamos moters, prašmatnių drabužių spintos savininkės.

Pasiraususi antroje spintoje rado porą derėsiančių jai prie suknelės mėlynų baleto batelių, kurie buvo puse numerio per dideli, tačiau labai patogūs. Patenkinta padariusi absoliučiai visa, kas įmanoma, iš to, ką rado, ji pašiaušė plaukus ir paskutinį kartą žvilgtelėjo į veidrodį. Džulė užtruko kur kas ilgiau, ruošdamasi šiandieniniam „pasimatymui“, negu buvo praleidusi pamergės vaidmeniui Karlo ir Saros vestuvėse, bet ji visai dėl to nesigailėjo, pamanė ji. Kosmetika su užsienietiškais pavadinimais, kurią ji pavartojo šiandien, labai skyrėsi nuo tos pigios, kurią buvo pirkusi kosmetikos parduotuvėje Kytone, o paskui išmetusi — šita buvo daug švelnesnė ir subtilesnė. Prislopinti šešėliai akims ir blakstienų tušas pagražino jos akis, nors atrodė neįprastai, o nuo trupučio skaistalų ant skruostų jos skruostikauliai atrodė aukštesni ir ryškesni, bet jos akys spinduliavo ir oda kaito nuo minties pamatyti Žaką ir praleisti su juo nerūpestingą vakarą. Apskritai, nutarė Džulė, ji beveik niekada neatrodė gražiau negu dabar. Pasilenkusi į priekį, pasidažė savu lūpdažiu, tada žengė atbula, nusišypsojo savo atspindžiui ir pasuko miegamojo durų link. Ji sužinos šitos vietovės adresą, o tada atsiųs čekį, kad atsilygintų už čia suvartotą kosmetiką ir valyklos išlaidas už drabužius, kuriuos buvo pasiskolinusi.

Žvakės ant mažojo stalelio jau buvo uždegtos, kai ji įžengė į svetainę; židinyje skaisčiai liepsnojo ugnis, o Žakas stovėjo prie bufeto, atkimšdamas šampano butelį. Jai užgniaužė kvapą — kaip gražiai jis atrodė skolinta tamsiai mėlyna eilute, dailiai apgulančia jo plačius pečius ir puikiai kontrastuojančia su sniego baltumo marškiniais ir išmargintu kaklaraiščiu. Jau buvo kažką besakanti, kai staiga prisiminė jau sykį ir anksčiau mačiusi jį tokį išsipusčiusį — tik savais drabužiais, — ir pajuto, kaip skaudžiai jai sudiegė širdį dėl to, ką jis buvo praradęs. Tas kitas kartas buvo tada, kai matė jį televizijoje per Akademijos apdovanojimų ceremoniją, ir dar sykį, kai jis teikė Oskarą, ir paskui, kai jis žingsniavo į sceną atsiimti savo Oskaro už Geriausią aktorių. Tą vakarą jis vilkėjo juodą smokingą su baltais klostytais marškiniais ir juoda peteliške, ir ji prisiminė pagalvojusi, koks puikus, elegantiškas vyras, toks aukštas ir rafinuotas. Nebeprisiminė, ką jis pasakė dėkodamas, tik kad kalba buvo trumpa ir labai sąmojinga, nes visa salė plyšo juokais ir dar tebesijuokė, jam nuėjus nuo scenos.

Tai, kad jis dabar ištremtas ir turi slapstytis kaip medžiojamas žvėris ir vilki skolintais drabužiais, jos vos nepravirkdė.

Džulė pagalvojo, kad jis niekada nesiskųsdavo ir nepriimdavo nei jos užuojautos, nei pasigailėjimo. Kadangi tai turėjo būti šventinis nerūpestingas vakaras, Džulė nusprendė pasistengti, kad toks jis ir būtų. Jausdamasi truputį nedrąsi ir varžydamasi, ji sukišo rankas į kišenes, paslėptas suknelės šoninėse siūlėse, ir žengė į priekį:

— Labas, — pasisveikino linksmai šypsodama.

Žakas pakėlė akis ir negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jos, o šampanas, kurį pylė, ėmė lietis per taurės kraštus.

— Dieve mano, — sušnibždėjo jis kimiai ir pagarbiai, žvilgsniu palengva apvesdamas jos veidą, plaukus ir kūną. — Kaip galėjai pavydėti Glenai Klouz?

Ir tik tada Džulė tikrai suprato, kad kaip tik dėl to ji norėjo išsipuošti, pasidažyti ir sutvarkyti plaukus. Ji mėgino varžytis su tomis garsiomis moterimis, kurias Žakas pažinojo, kiek lygesnėmis sąlygomis.

— Tu išliejai šampaną, — tyliai tarė ji, tokia patenkinta, kad beveik nežinojo, kaip elgtis.

Jis tyliai susikeikė, kilsterėjo butelį aukštyn ir siekė pašluostės.

— Žakai?

— Ką, — paklausė jis gailiai, neatsigręždamas ir pakeldamas taures.

— Kaip tu galėjai pavydėti Patrikui Sveizui?

Staigus baltas jo šypsenos žavesys išdavė, kad jis patenkintas jos komplimentu taip pat, kaip ir jinai jo.

— Garbės žodis, nežinau, — nusijuokė jis.

— Kokius dainininkus išrinkai? — nusijuokė Džulė po vakarienės žvakių šviesoje. — Jei išrinkai Peliuką Mikį, aš su tavimi nešoksiu.

— Šoksi.

— Kodėl esi toks tikras?

— Tau patinka šokti su manimi.

Nors jie ir žaismingai apsižodžiavo, Džulė suvokė, kad per vakarienę Žako nuotaika subjuro. Nors jis pabrėžtinai paprašė ją vakarienę laikyti šventiška proga, jo veide radosi kažkokia neaiški įtampa ir niūrumas, kuris vakarui bėgant vis labiau ryškėjo. Ji manė, kad tai pokalbis apie nužudymą bus sukėlęs šią keistą nuotaiką, nes vienintelis paaiškinimas, atėjęs jai į galvą, buvo tai, kad Žakas mąsto apie jos išsiuntimą namo, o ji to neištvers. Nors ir labai troško likti su juo, Džulė puikiausiai žinojo, kad spręs ne ji. Nors ir buvo jį įsimylėjusi, neįsivaizdavo, ką jis iš tiesų jaučia jai, išskyrus tai, kad jam labai patinka turėti ją prie savęs. Čia.