Judith McNaugth - Tobula

Baisu įsivaizduoti, kokio masto turėjo būti, jų abiejų medžioklė, ir Džulė nuoširdžiai piktinosi oficialia palyda, kol įvažiavo į Kytoną ir priartėjo prie savo tėvų namo. Nors buvo antra valanda nakties, reporterių spiečius apgulė kiemą ir gatvę, o fotoaparatų blykstės švysčiojo priešais, kai ji lipo iš automobilio. Prireikė trijų Teksaso policininkų ir abiejų jos brolių pagalbos, kad mergina galėtų prasibrauti pro minią reporterių, vienas per kitą rėkiančių jai klausimus, ir patekti į priebutį.

Namo viduje laukė dar du FTB agentai, bet jos tėvai atskubėjo pro juos ir apgaubė ją saugia savo šiluma ir meile.

— Džule, — kartojo motina, glėbesčiuodama ją verkdama ir kartu šypsodama. — Mano Džule, mažyte mano Džule.

Tėvas suspaudė ją savo lokio glėbyje ir vis kartojo ir kartojo:

— Ačiū Dievui, ačiū Dievui!

Ir Džulė pajuto, kaip ašaros užtvindė jai akis, nes ji niekada tikrai nebuvo suvokusi, kaip stipriai jie ją myli.

Tedas ir Karlas glėbesčiavo ją ir bandė juokauti apie jos „nuotykį“, tačiau abu atrodė smarkiai sulysę, o ašaros, kurias ji tramdė ilgiau nei dvidešimt keturias valandas, riedėjo jai skruostais. Per pastaruosius dešimt metų ji buvo išvarvinusi tik keletą ašarų, ir tos pačios buvo dėl liūdnų filmų, — bet per pastarąją savaitę ji jautė priverkusi ištisą vandenyną. Tai, ryžtingai nutarė ji, turi tučtuojau baigtis, ir visiems laikams. Netrukus įsibrovė šviesiaplaukis FTB agentas, jis išėjo į priekį ir ramiai, bet valdingai pareiškė:

— Atleiskit, kad trukdau, panele Matison, tačiau laikas dabar svarbiausia, ir mes turim klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Aš esu Deividas Ingremas, mes kalbėjomės telefonu. — Jis ranka parodė į aukštą tamsiaplaukį agentą šalia savęs ir pasakė: — Čia agentas Polas Ričardsonas, kurio žinioje yra Benedikto byla.

Prašneko ponia Matison:

— Verčiau eime į valgomąjį, ten, prie stalo, visiems užteks vietos. — Ji pasiūlė savo seną universalų vaistą, kuris pagydydavo visus Džulės vaikystės negalavimus. — Atnešiu pieno, sausainių ir kavos, — pridūrė ji.

— Ne, atleiskit, ponia Matison, — ryžtingai atsisakė Polas Ričardsonas. — Manau, šis pokalbis turėtų būti privatus. Jūsų duktė galės jus painformuoti iš ryto.

Džulė ėjo į valgomąjį tarp Tedo ir Karlo, tačiau, išgirdusi tai, sustojo ir atsisuko. Primindama sau, kad šie vyrai — tikrai ne priešai, o tik atlieka savo darbą, ji ramiai, bet tvirtai pasakė:

— Pone Ričardsonai, suprantu, kaip jums rūpi pateikti klausimus, bet mano šeima ne mažiau nekantrauja išklausyti mane, ir jie turi didesnę teisę negu jūs. Norėčiau, kad jie šiandien dalyvautų, jeigu jūs neprieštarausit.

— O jeigu prieštarausiu?

Ūgiu ir veido spalva jis skausmingai priminė jai Žaką, ir po varginančios kelionės ji visai nebuvo pasiruošusi gintis. Todėl iškankintas jos šypsnys, skirtas jam, buvo kartu ir labai, asmeniškas.

— Prašau, pasistenkit neprieštarauti. Aš išvargusi ir tikrai nenoriu su jumis ginčytis.

— Manau, kad jūsų šeima gali dalyvauti, — nusileido jis, — paskui sviedė į savo susiraukusį bendrą keistą, raminantį žvilgsnį.

Džulė visai nepastebėjo šito susižvalgymo, bet Tedas pamatė, Karlas taip pat.

— Gerai, panele Matison, — staiga pasakė Ingremas, pradėdamas vadovauti pokalbiui, vos tik jiems susėdus. — Pradėkim nuo pat pradžių.

Džulė pajuto nežymų baimės virpulį, kai Ričardsonas įkišo ranką į savo kišenę, išsitraukė magnetofoną ir padėjo jį ant stalo priešais ją, tačiau prisiminė, kad Žakas buvo sakęs, kad šito jai ir reikia laukti.

— Nuo ko turėčiau pradėti? — paklausė ji, dėkingai šypsodama motinai, kai toji padavė Džulei stiklinę pieno.

— Mes jau žinom, kad manoma, jog jūs važiavot į Amarilą susitikti su vienu jūsų mokinio seneliu, — pradėjo Ričardsonas.

Džulė staigiai atsisuko:

— Ką reiškia — manoma?

— Nereikia gintis, — skubiai įsiterpė Ingremas raminamai. — Papasakokit mums, kas nutiko. Pradėkim nuo to, kai jūs pirmąsyk sutikot Zakarį Benediktą.

Džulė sukryžiavo rankas ant stalo ir pamėgino visai nesijaudinti.

— Sustojau išgerti kavos restorane prie autostrados. Nebeprisimenu, kaip vadinosi ta vieta, bet pamačiusi atpažinčiau. Kai išėjau į lauką, snigo, ir aukštas tamsiaplaukis vyras pasilenkęs kiūtojo prie subliūškusios mano automobilio padangos. Ir pasisiūlė sutvarkyti.

— Gal pastebėjot, ar jis buvo ginkluotas?

— Jei būčiau pastebėjusi, kad turi ginklą, be jokios abejonės, nebūčiau siūliusi jį pavėžėti.

— Ką jis vilkėjo?

Klausimai sparčiai vijo vienas kitą, valanda po valandos.

— Panele Matison, privalot prisiminti kai ką daugiau apie tai, kur stovi tas namas, kuriame jis slapstosi!

Tai buvo Polas Ričardsonas, kuris stebėjo ją, tarsi Džulė būtų vabzdys po mikroskopu, ir kalbėjo valdingai, jai truputį primindamas Žako toną, kai tas supykdavo. Ji buvo tokia išvargusi, kad tai jos neerzino, ir veikiau pasirodė malonu.

— Sakiau jums, man buvo užrištos akys. Ir prašau mane vadinti Džule — tai trumpiau ir užima mažiau laiko negu panelė Matison.

— Ar, būdama kartu su Benediktu, galėjot sužinoti, kur jis vyksta?

Jau apie tai jie buvo kalbėję.

— Jis man pasakė, kuo mažiau žinosiu, tuo jis bus saugesnis.

— Ar bandėt sužinoti, kur jis vyksta?

Džulė papurtė galvą. Tai buvo kitas klausimas.

— Prašom atsakinėti garsiai į magnetofoną.

— Gerai! — atkirto ji, staiga nusprendusi, kad jis visai nepanašus į Žaką — buvo jaunesnis ir malonesnis, ir iš teisybės neturėjo Žako šilumos. — Aš jo neklausiau, kur jis važiuoja, nes jau buvo sakęs, kad kuo mažiau aš žinosianti, tuo saugesnis jis būsiąs.

— O jūs norit, kad jis būtų saugus, ar ne? — paklausė jis, savo rašiklio galu barškindamas į stalą. — Nenorit, kad jį sugautų, ar ne?

Atsiskaitymo valanda atėjo. Ričardsonas laukė, ir Džulė dirstelėjo pro valgomojo langą į reporterius, knibždėte knibždančius kieme ir išsirikiavusius palei gatvę, o nuovargis bangomis apėmė ją.

— Jau sakiau jums, jis mėgino išgelbėti man gyvybę.

— Nesuprantu, kodėl tai turėtų paneigti faktą, kad jis yra nuteistas žmogžudys ir kad paėmė jus įkaite.

Atsilošdama kėdėje, Džulė žiūrėjo į jį vienu metu niekinamai ir neviltingai.

— Aš nė vieną minutę netikėsiu, kad jis ką nors nužudė. O dabar, pone Ričardsonai, leiskit man kai ko jus paklausti.

Ignoruodama Tedo mėginimą ją perspėti, spūstelint jai kelį, dėl karingo jos tono, ji tarė:

— Įsivaizduokit esąs mano vietoje, kad aš jus paėmiau įkaitu, o jūs sugebėjot nuo manęs pabėgti. Jūs slepiatės nuo manęs, bet aš galvoju, kad jūs įkritot į gilų ledinį upelį. Iš savo slėptuvės jūs stebit, kaip aš bėgu prie upelio ir neriu į ledinį vandenį. Aš vis neriu ir neriu, šaukdama jus vardu, o kai negaliu jūsų rasti, jūs stebit, kaip aš sverdėdama išlipu iš upelio ir sukniumbu sniege. Tačiau aš negrįžtu į savo sniegovežį ir nevažiuoju namo. Aš kapituliuoju. Atsisagstau permirkusius marškinius, kad šaltis greičiau mane nužudytų, atkraginu galvą, užmerkiu akis ir lieku ten, leisdama krintančiam sniegui užkloti man galvą ir veidą.

Kai Džulė nutilo, Ričardsonas pakėlė antakius.

— Ką norit įrodyti?

— Noriu įrodyti, — atsakė ji, — ar jūs, tai matydamas, patikėtumėt, kad iš tiesų galėjau šaltakraujiškai ką nors nužudyti? Ar bandytumėt išgauti iš manęs informaciją, kuri tiktai leistų mane nušauti, man nespėjus įrodyti, kad nieko nenužudžiau?