— Ar tai ketina daryti Benediktas? — paklausė jis, pasilenkdamas į priekį.
— Aš padaryčiau, — išsisuko ji nuo atsakymo, — o jūs man neatsakėt. Ar po to, kai sužinojot, kad bandžiau išgelbėti jums gyvybę ir pati norėjau numirti, kai maniau, kad man nepavyko, — mėgintumėt išgauti iš manęs informaciją, kad galėtumėt mane sugauti ir galbūt per gaudynes nužudyti?
— Aš jausčiausi priverstas, — atšovė Ričardsonas, — atlikti savo pareigą ir padėti įvykdyti teisingumą nuteistam žudikui, kuris, be to, dabar dar yra ir grobikas.
Džulė ilgai žiūrėjo į jį, o paskui ramiai tarė:
— Tokiu atveju man belieka tikėtis, kad koks nors donoras atiduos jums savo širdį, nes pats jūs tikriausiai neturit.
— Manau, šiandien pakaks, — įsiterpė agentas Ingremas, jo balsas, kaip ir šypsena, buvo malonus. — Mes visi buvom ant kojų nuo vakar vakaro, kai jūs paskambinot.
Matisonų šeima atsistojo — po bemiegės nakties visi buvo pavargę, tik kiek skirtingai.
— Džule, — kreipėsi į ją ponia Matison, užgniauždama užklupusį žiovulį, — tu miegosi senajam savo kambary. Judu taip pat, Karlai ir Tedai, — pridūrė ji. — Nėra prasmės mėginti prasibrauti pro visus tuos reporterius, o be to, gal šiandien kiek vėliau Džulei jūsų prireiks.
Agentai Ingremas ir Ričardsonas gyveno tame pačiame daugiabučių namų Dalaso rajone, jie buvo draugai ir bendradarbiai. Paskendę mintyse, jie važiavo į motelį už miesto, kur buvo apsistoję jau visą savaitę. Tik tada, kai pastatė sedaną priešais savo butą, Deividas Ingremas galiausiai išdrįso pasakyti savo nuomonę. Pareiškė ją tuo pačiu maloniu, neagresyviu tonu, kuriuo pavyko apgauti Džulę, priversdamas galvoti, kad tiki viskuo, ką ji sakė.
— Polai, ji kažką slepia.
Ričardsonas susiraukęs pažiūrėjo į apsilaupiusius baltus numerius ant savo kambario durų ir paprieštaravo:
— Nesąmonė. Ji sąžininga. Nemanau, kad ji ką nors slėptų.
— Tada, — sarkastiškai pastebėjo Ingremas, — verčiau pradėk mąstyti smegenimis, o ne tuo organu, vos tik ji pažvelgia į tave tom didžiulėm mėlynom akim.
Jis staigiai atsigręžė.
— Po velnių, ką tai turi reikšti?
— Tai reiškia, — pasidygėjęs atsakė Ingremas, — kad tave apsėdo mintys apie tą moterį nuo tada, kai čia atvykome, ir tu pradėjai domėtis ja, kaip ir visi kiti vietiniai gyventojai. Kiekvieną kartą, kai sužinodavai apie kokį jos atliktą gerą darbą, susileisdavai; kiekvieną kartą pakalbėjęs vis su kitu iš tų invalidų vaikų, kuriuos ji moko ir kurių tėvai garbina ją, grimzdai vis gilyn. O kai sužinojai, kad ji dar moko beraštes moteris ir gieda bažnyčios chore, vos nepasiūlei paskelbti ją šventąja. Šįvakar kiekvieną sykį, kai ji atrodė nepatenkinta tavo balsu ar tavo klausimu, tu prarasdavai ryžtą. Buvai šališkas jos atžvilgiu, dar tada, kai turėjai tik jos nuotrauką, o kai pamatei ją gyvą, tavo objektyvumas nugarmėjo tiesiai pragaran.
— Nesąmonė.
— Tikrai? Tada pasakyk man, kodėl taip norėjai sužinoti, ar ji miegojo su Benediktu? Dusyk ji tau pasakė, kad jis jos neprievartavo ir jokiu būdu nevertė lytiškai santykiauti su juo, bet šito tau neužteko. Kokio velnio neišėjai ir paprasčiausiai jos nepaklausei, ar ji leidosi jo dulkinama? Jėzau, — pasidygėdamas kalbėjo jis, — negalėjau patikėti, kai tu ją paklausei, ar ji mums negalėtų nupasakoti, kokie jo lovos patalai, kad mes galėtume atsekti manufaktūrininką ir tokiu būdu nustatyti jo slėptuvės vietą!
Ričardsonas sviedė į jį nesmagų žvilgsnį.
— Ar buvo taip akivaizdu? — paklausė jis, atidarydamas savo automobilio dureles. — Manai, šeima pastebėjo?
Ingremas taip pat išlipo.
— Žinoma, pastebėjo! — suprunkštė jis. — Simpatingoji mažytė ponia Matison susigalvojo užkimšti tave sausainiais. Polai, judink savo smegeninę. Džulė Matison — ne angelas, ji įrašyta nepilnamečių nusikaltėlių įskaitoje...
— To mes nebūtume žinoję, jeigu vienas egzempliorius nebūtų likęs Ilinojaus globos valdybos bylose, užuot buvęs sunaikintas prieš daugelį metų, kas ir turėjo būti padaryta, — pertraukė jį Polas. — Dar daugiau, jei nori išgirsti teisybę, slypinčią už Džulės smulkių nusikaltimų sąrašo, tada paskambink daktarei Terezai Vilmer iš Čikagos. Tai užčiaups tavo srėbtuvę. Ji manė ir ligi šiol tebemano, kad Džulė dora ir puiki, ir visada tokia buvo. Būk sąžiningas, Deivai, — pasakė jis, kai juodu vienas šalia kito žingsniavo į savo gretimus kambarius. — Ar esi kada gyvenime matęs tokias akis kaip Džulės Matison?
— Taip, — atsakė tas, pašaipiai prunkštelėjęs. — Bembis turėjo tokias akis.
— Bembis buvo elniukas. Ir jo akys buvo rudos. Jos mėlynos, tarsi perregimi tamsiai mėlyni kristalai. Mano mažoji sesutė kadaise turėjo lėlę tokiomis akimis.
— Netikiu šitom kalbom! — tyliai pratrūko Ingremas. — Tik paklausyk savęs, dievaži!
— Nurimk, — atsiduso Polas, išskėstais pirštais braukdamas sau per plaukus. — Jeigu tu teisus — jeigu ji padėjo Benediktui pabėgti arba jeigu ji duos mums kokią dingstį tikėti, kad slepia nuo mūsų informaciją aš pirmas perskaitysiu jai Mirandą [7], juk tu žinai.
— Žinau, — atsakė Ingremas, kišdamas raktą į spyną ir atidarydamas savo duris tuo metu, kai Ričardsonas darė tą patį. — Bet, Polai?
— Taip?
— Ką tu darysi, jeigu vienintelis jos nusikaltimas tas, kad ji miegojo su Benediktu?
— Surasiu tą šunsnukį ir pats jį nušausiu už tai, kad ją suvedžiojo.
— O jeigu ji dėl to nekalta, kaip ir dėl bendrininkavimo su juo, kas tada?
Polas linksmai nusišypsojo.
— Tada verčiau susirasiu širdį, kuri jai bus priimtina, ir ją persisodinsiu. Ar matei, kaip ji šį vakarą žiūrėjo į mane, Deivai? Atrodė, tarsi ji mane pažinotų, tarytum būtume pažįstami. Ir vienas kitam patiktume.
— Visame Dalase yra moterų, kurios pažįsta tave bibline to žodžio prasme, ir joms patinka tavo didžiulis...
— Tu paprasčiausiai pavydi man dėl to, kad ta žavi blondinė, buvusi Džulės brolio žmona, įėjusi į namą, net nepažvelgė į tave, — šiepdamasis pertraukė jį Ričardsonas.
— Kaip tokiam dailiam miesteliui, čia labai daug neprastų moterų. Kaip gaila, kad jie neturi padoraus motelio.
45
— Netikiu, kad mums reikia visa tai iškęsti vien tam, kad turėtume kiek ramybės ir vienumos! — sušuko Džulė, apimta bejėgio pykčio tą pavakarę, kai Tedas, įjungęs besisukantį švyturėlį ir sireną ant savo patrulinio automobilio, įlipo į jį ir nulėkė tolyn nuo tėvų namų pro transparantą, ištemptą skersai Didžiosios gatvės, ant kurio buvo užrašyta SVEIKA PARVYKUSI NAMO, DŽULE, ant kulnų lipant besivejantiems reporteriams. — Kaip aš mokysiu savo vaikus, kai pirmadienį grįšiu į darbą? Kai šiandien parvažiavau namo, reporteriai apspito mane, dar nespėjus įeiti į vidų. Kol buvau ten, telefonas skambėjo be perstogės. Flosė ir Ada Eldridž jaučiasi devintame danguje, galėdamos iš gretimo namo stebėti visą sujudimą ir apšnekėti, — pridūrė ji išvargusi.
— Jau daugiau kaip dvylika valandų esi grįžusi ir dar nepadarei pareiškimo, — pasakė Tedas, savo užpakaliniame veidrodėlyje stebėdamas įkandin lekiančius automobilius.
Dvylika valandų, mąstė Džulė, ir nė vienos laisvos akimirkos pagalvoti apie Žaką, peržvelgti karčiai saldiems prisiminimams, atgauti jėgoms, pabandyti kaip nors sutvarkyti savo mintis. Ji prastai miegojo, o kai išlipo iš lovos, FTB agentai svetainėje jau laukė jos apklausti, ir baigė tik prieš dvi valandas. Ketrina skambino, siūlydama Džulei pas ją nuvažiuoti, ir dabar jie jau buvo pakeliui, bet ji įtarė, kad Tedas ir Karlas, abu, ketino pas Ketriną kai ko jos paklausti, ko nedrįso teirautis prie tėvų.
Читать дальше