Judith McNaugth - Tobula

— Tedas puikiai sugeba pravirkdyti moteris, kurios jį myli. Jis to nenori daryti, tik negali mums atleisti, kai mes laužom jo taisykles. Štai kodėl jis policininkas, štai kodėl jis bus advokatas. Jam patinka taisyklės, — kalbėjo ji, imdama Džulę už parankės. — Eikš drauge su manimi į biblioteką. Tu išvargusi, o šito, kaip atrodo, nesupranta nė vienas iš tavo brolių.

Eidamas įkandin, Tedas piktai pažvelgė į Karlą ir pasiteisino:

— Aš neketinau nuliūdinti jos, paprasčiausiai paprašiau nieko neslėpti nuo manęs.

— Galėjai pasistengti būti kiek taktiškesnis, užuot reikalavęs atsakymų ir vertęs ją jaustis lyg kokią valkatą! — priekaištavo Karlas, kartu su Tedu įeidamas į biblioteką.

Džulė nugrimzdo į krėslą ir kaltai nustebusi spoksojo, kai visa jėga įsiliepsnojo dar negirdėtas šeimyninis vaidas, vadovaujant Ketrinai.

— Judu abu turit pakankamai įžūlumo brautis į asmeninį Džulės gyvenimą ir teisti ją, — piktai pareiškė ji ir, nuėjusi prie raudonmedžio baro, įpylė raudono vyno į kelias taures. — Kokia didinga veidmainystė! Ji galėtų pagalvoti, kad judu abu šventieji, nes jūs visada stengėtės, kad ji taip galvotų, bet aš geriau žinau. — Ji paėmė Džulės ir savo taures, o kitas paliko ant baro. — Tedai, tu šitam pačiam kambary nuvilkai man drabužius dar prieš pirmą oficialų mūsų susitikimą, o man buvo tiktai devyniolika.

Džulė automatiškai paėmė vyną, o Ketrina tuo metu ranka parodė sėstis ant tamsiai raudonos sofos ir piktai priminė jam:

— Nuvilkai man drabužius ir mylėjaisi su manimi štai ant tos pačios sofos! Kaip prisimenu, buvai labai patenkintas ir nustebęs, kai supratai, kad aš dar mergaitė. Po valandos vėl mylėjaisi su manimi plaukimo baseine ir vėl...

— Prisimenu! — piktai atkirto Tedas, žirgliodamas prie baro ir imdamas likusias dvi vyno taures. Vieną įbruko į ranką Karlui ir pasakė: — Nebent aš klystu, bet po dešimties sekundžių tau jos prireiks.

Kaip tik tuo metu, Ketrina patvirtino jo spėjimą ir užsipuolė nelaimėlį vyresnįjį brolį:

— Ir tu, Karlai, toli gražu nesi šventas! Prieš vesdamas tu miegojai su...

— Nepainiok mano žmonos! — griežtai įspėjo Karlas.

— Aš neketinau minėti Saros, — šaltai ir pašaipiai pasakė Ketrina. — Turėjau omeny Eleną Richter ir Lisą Bartlesman, kai buvai vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje, o dar buvo Kaja Somerfyld, kai buvai devyniolikos, ir...

Pašiurpusi Džulė juokdamasi puolė maldauti, ir visi atsisuko į ją:

— Liaukitės! Prašau! — kalbėjo ji, atsidūrusi kažkur tarp linksmybės ir glebaus nuovargio. — Tik liaukitės. Šį vakarą mes jau sugriovėm pakankamai iliuzijų vienas apie kitą.

Tedas atsisuko į Ketriną ir pakėlė savo taurę, pašaipiai sveikindamas:

— Kaip ir visados, Ketrina, tu sugebėjai sukritikuoti ir pašėlusiai sugluminti kiekvieną iš mūsų, pati likdama be priekaištų.

Atrodė, kad priešiškumas dingsta.

— Iš teisybės man reiktų daugiausia gėdintis.

— Spėju dėl to, kad taip nupuolei miegodama su manimi, — pasakė jis nuolaidžiai ir abejingai.

— Ne, — ramiai atsakė ji.

— Tada kodėl? — neatlyžo jis.

— Tu žinai atsakymą.

— Žinoma, ne dėl to, kad mūsų santuoka nepavyko? — tyčiojosi jis.

— Ne, dėl to, kad aš ją sužlugdžiau.

Jis sukando dantis, kai piktai atmetė jos tyliai ištartą stulbinantį prisipažinimą:

— Beje, kurių velnių neišvažiuoji iš Kytono? — piktai paklausė jis.

Ketrina vėl grįžo prie padėklo su gėrimais ir įkišo kamščiatraukį į antrąjį butelį.

— Spenseris tvirtina, kad mano pasąmonėje glūdi noras grįžti čia prieš vestuves. Man reikia susidurti akis į akį su vietinių žmonių pasmerkimu už pabėgimą mūsų santuokai sudužus. Jis sako, kad tai vienintelis būdas man atgauti savigarbą.

— Spenseris, — ištarė Tedas, paniekinamai žvilgterėjęs, — skamba taip, lyg tai būtų skylė šiknoje.

Jo nuostabai, temperamentingoji jo buvusi žmona užkrečiamai nusikvatojo, kai atsigręžė ir pakėlė taurę į jo sveikatą.

— Kas čia juokinga? — pasiteiravo jis.

— Spenseris, — neryžtingai paaiškino Ketrina, — visada man primena tave...

Džulė pastatė savo vyno taurę ir atsistojo.

— Turėsite ginčytis man neteisėjaujant. Einu gulti. Privalau nors kiek numigti.

46

Apsivilkusi chalatą, kurį jai buvo paskolinusi Ketrina, Džulė neskubėdama nulipo laiptais žemyn ir rado Ketriną bibliotekoje, žiūrinčią 10 valandos vakaro žinias.

— Nesitikėjau pamatyti tavęs čia, apačioje, ligi ryto, — atsistodama su nustebusia šypsena tarė Ketrina. — Paruošiau tau padėklą su vakariene, jeigu kartais atsikeltum. Tuojau atnešiu.

— Ar per žinias buvo kas nors svarbaus? — paklausė Džulė, negalėdama paslėpti baimės savo balse.

— Nieko apie Zakarį Benediktą, — užtikrino ją Ketrina. — Tačiau tu buvai pagrindinė valstijos ir šalies naujienų tema — apie tai, kad grįžai iš nelaisvės ir, kaip atrodo, esi sveika ir nenukentėjusi.

Kai Džulė tik gūžtelėjo pečiais, neteikdama jos žodžiams didesnės reikšmės, Ketrina įsisprendė į šonus ir paerzino:

— Ar įsivaizduoji, kaip išgarsėjai?

— Nori pasakyti, kokia žinoma tapau? — juokavo Džulė, pereidama į įprastinį draugišką jų pasižodžiavimą ir jausdamasi nepalyginamai geriau nei per pastarąsias dvi dienas.

Mostelėjusi galva į šūsnį laikraščių ir žurnalų ant lempos stalelio greta Džulės kėdės, Ketrina pasakė:

— Išsaugojau juos tam atvejui, jeigu jų norėtum iškarpų albumui ar šiaip kam. Peržiūrėk juos, kol atnešiu vakarienę, o gal jau juos matei?

— Visą savaitę nemačiau jokio laikraščio ar žurnalo, — prisipažino Džulė, siekdama viršuje gulinčio žurnalo ir versdama jį nuo pirmo ligi paskutinio puslapio. — O Dieve šventas! — pratrūko ji, nežinodama ar pykti, ar juoktis, kai pamatė savo veidą ant žurnalo Newsweek viršelio ir sensacingą pavadinimą: „Džulė Matison — bendrininkė ar įkaitė?“ Bloškė žurnalą į šalį ir pervertė likusius šūsnyje, nustebinta pamačiusi savo nuotraukas daugybės šalies žurnalų ir laikraščių pirmuose puslapiuose.

Grįžo Ketrina, nešina padėklu, ir pastatė jį priešais Džulę.

— Visas miestas susibūrė aplink tave, — tarė Ketrina, dirstelėjusi į Newsweek viršelį. — Meras Adelsonas parašė vedamąjį Keaton Crier, visiems primindamas, kad nesvarbu, ką apie tave sako didmiesčių spauda, mes čia tave pažįstam ir žinom, kad niekada „nesusidėsi“ su nusikaltėliu, tokiu kaip Zakaris Benediktas. Man regis, tiksliai taip ir pasakė.

Džulės šypsena virptelėjo, ir ji padėjo į šalį laikraštį.

— Bet tu žinai geriau. Kaip girdėjai mane sakant Karlui ir Tedui, aš „susidėjau“ su juo.

— Tuomet Adelsonas norėjo atsikirsti to sunkvežimio vairuotojo kaltinimams, kad, rodos, noriai padėjai Benediktui pabėgti — dūkai sniege ir taip toliau. Džule, — dvejodama pasakė ji, — ar nori su manimi apie tai kalbėti, apie jį?

Žiūrėdama į draugę, Džulė prisiminė, kaip daugelį metų jos viena kitai patikėdavo savo paslaptis. Jos buvo vieno amžiaus ir beregint susidraugavo beveik iškart, kai Tedas jas supažindino. Kai iširo Tedo ir Ketrinos santuoka, Ketrina grįžo į koledžą, o paskui persikėlė į Dalasą. Ligi šiol ji atkakliai atsisakinėjo grįžti į Kytoną, tačiau Džulė, Ketrinos primygtinai prašoma, dažnai ją lankydavo Dalase. Tos ypatingos draugystės, užsimezgusios iš karto, nepaveikė nei laikas, nei išsiskyrimas, ir ji buvo tokia pat gyva ir natūrali kaip visada.