Judith McNaugth - Tobula

Kadangi tai atsitiko vos keli mėnesiai prieš įteikiant dokumentus skyryboms, Džulė, be abejonės, manė, kad Tedas, atsisakydamas priimti namą, sudavė mirtiną smūgį jų santuokai.

— Ir tai vedė prie naujų konfliktų, kurie galų gale nutraukė jūsų santuoką? — nusprendė Džulė.

— Ne. Tai vedė prie to, kad ištrėmiau Tedą iš mūsų lovos, bet buvo jau per vėlu.

— Ką turi omeny?

Ketrina prikando lūpą ir nudelbė akis. Balsas jai truputį drebėjo, kai pasakė:

— Po kelių dienų — prieš pat mudviejų su Tedu išsiskyrimą — aš smarkiai susitrenkiau, krisdama nuo vieno iš savo tėvo žirgų, prisimeni?

— Žinoma, prisimenu, — atsakė Džulė. — Tu susilaužei ranką.

— Tą dieną sulaužiau ir santuoką kartu su savo vyro širdimi. — Ji giliai įkvėpė, pažvelgė į Džulę, o akyse sublizgo ašaros... — Aš, Džule, buvau nėščia. Tai sužinojau vėliau, po to, kai Tedas atsisakė rakto nuo namo ant Vilsono gūbrio. Buvau antrą mėnesį nėščia ir supykau, kad Tedas atsisakė namo, kuriame buvo įrengtas žavus vaikų kambarys, bet dar labiau užsiutau dėl to, kad jis gaus tai, ko labai troško — kūdikį. Kitą dieną išjojau jodinėti, nors Tedas primygtinai prašė mane to nedaryti, bet aš žirgą paėmiau ne tam, kad jočiau atsargia ristele. Lėkiau išilgai upelio, verčiau šokinėti per gyvatvores, kol jis numetė mane.

Kai jau atrodė, kad ji toliau nebetęs, Džulė tyliai baigė už ją:

— Ir tu praradai savo kūdikį.

Ketrina linktelėjo.

— Tedas ne tik sielvartavo, jis buvo užsiutęs. Manė, kad tyčia stengiausi sukelti persileidimą, kas nenuostabu, turint omeny mano elgesį po to, kai sužinojau esanti nėščia. Ir juokingiausia, — kalbėjo ji, o jos balsas buvo sklidinas ašarų, kurias sulaikyti ji bandė mirksėdama, — kad tai vienintelis nelemtas daiktas mūsų santuokoje, dėl kurio nebuvau kalta, bent tyčia to nedariau. Visada jodinėdavau kaip pašėlusi, kai kas nors mane jaudindavo, ir kaskart pasijusdavau geriau. Tą dieną, kai išsivedžiau Perkūną, nė akimirkos nepagalvojau, kad rizikuoju persileisti. Daugelį metų šokinėjau su juo per tas pačias kliūtis ir niekada neturėjau nė menkiausios bėdos. Vienintelis skirtumas, kad, man nežinant, veterinaras gydė patemptą jo koją, ir ji dar nebuvo visai sveika. Matai, — pridūrė ji neryžtingai, — Perkūnas dėl manęs būtų šokęs nuo kalno, ir jis neparodė jokio ženklo, kad jam skauda priekinę koją, kol šoko per paskutinę gyvatvorę ir suklupo. Aš atsidūriau pusiau jo prislėgta. Mudu su tėvu bandėm Tedui tai paaiškinti, bet jis mumis netikėjo, ir, prisimenant mūsų apgaulę dėl namo, kas galėjo laukti, kad patikės? Be to, kokia protinga moteris, verta žmonos vardo, būtų šitaip rizikavusi savo vyro kūdikiu? — Jos balsas buvo pilnas gėdos ir ašarų, kai ji baigė: — Ne aš nusprendžiau išsiskirti su Tedu, Džule. Kai grįžau namo iš ligoninės, jis jau buvo susikrovęs savo krepšius. Bet, — pridūrė ji gailiai šypsodama, — išliko galantiškas ligi pat pabaigos, net prislėgtas sielvarto, įniršęs ir visiškai nusivylęs. Leido man išsiskirti su juo. Ir niekada niekam neprasitarė apie kūdikį, kurį, kaip jis ligi šiol tebegalvoja, aš tyčia praradau. Aš suaugau tą dieną, kai pamačiau hole lagaminus ir supratau, ko netenku, bet buvo jau vėlu. Likusią šios istorijos dalį tu žinai — aš grįžau į Rytus, į koledžą, gavau savo laipsnį, paskui išvykau į Dalasą dirbti muziejuje.

Džulė atsistojo, skubiai perėjo per holą ir grįžo su sauja popierinių servetėlių iš tualeto kambario.

— Aš pamaniau, — pasakė Ketrina uždususi, siekdama popierinės servetėlės ir šluostydamasi ašaromis pasruvusias akis, — tu užlipai į viršų supakuoti savo krepšio, kad galėtum palikti mane — juk aš tau atgrasi.

Pagriebusi ją karštai į savo glėbį, Džulė sušnibždėjo:

— Tu vis dar tebesi mano geriausia draugė.

Tada paleido ją, perėjo į kitą sofos galą, šniurkšdama nosį.

Po kelių minučių merginos jau sėdėjo viena priešais kitą, kvailokai šypsodamos ir šluostydamos paskutines ašaras, neištekėjusias joms iš akių.

— Kaip nemalonu! — pasakė Džulė.

Ketrina nusišnypštė nosį.

— Koks pažeminimas! — su drebančia šypsena pridūrė ji. — Manau, kad mudviem reikia dviejų savaičių mano tėvų namuose Santa Bartse. Ar gali pasakyti esanti išsekusi nuo savo kankynių ir pasistengti, kad Dankanas duotų tau trumpas atostogas? Mes pamiršim vyrus ir pasikaitinsim saulėje. Kaip manai?

Pritraukusi kelius prie krūtinės, Džulė apglėbė juos rankomis ir padėjo smakrą ant kelių.

— Sakau, — tarė ji, — verčiau lik čia, jeigu nori atgauti Tedą, kol dar nevėlu. Jis dažnai susitikinėja su Greise Halvers, ar žinai?

Ketrina linktelėjo, paminėjus gražiąją raudonplaukę.

— Sužinojau iš pono Kylingo, kai nunešiau ten skalbinius pereitą savaitę, nes mano tėvų skalbimo mašina sugedusi. Ar gali atspėti, ką jis pasakė, pamatęs mane? — Kai Džulė papurtė galvą, Ketrina gailiai tarė: — Pažiūrėjo į mane, tarsi būčiau niekam tikęs vaikas, ir paklausė: „Kiek vyrų žadi turėti prieš tai, kol pagaliau suprasi, kaip naudotis skalbimo mašina?“ O paskui pasakė: „Galiu kirsti lažybų, kad Greisė Halvers nevers Tedo Matisono skalbti, vaikščioti į parduotuves ir gaminti maistą, jeigu tik jai pasiseks jį suvystyti. Ir Sju Elen Džuri to nedarys, jeigu nukonkuruos Greisę“.

Džulė susimąsčiusi susiraukė, paskui papurtė galvą.

— Kad ir ką prieš minutę sakiau apie Tedą ir Greisę, nemanau, kad jis kada nors dar sykį vestų.

Užuot pasijutusi užtikrinta, Ketrina tarytum nugeibo, prislėgta kaltės.

— Tedas turėtų ką nors vesti, net jeigu tai būsiu ne aš, jis iš tų patrauklių, švelnių vyrų, apie kuriuos svajoja dauguma moterų. Būtų tikras nusikaltimas, jeigu jis daugiau niekada nevestų. Jo negalima valdyti ar stengtis juo manipuliuoti, tai siutino mane, kai buvau jauna, tačiau buvo neįtikėtinai švelnus ir tais atvejais, kai man užtekdavo proto paprasčiausiai paprašyti to, ko norėjau, Užuot mėginusi reikalauti ar gauti meilikavimu, jis stebinamai noriai leisdavosi palenkiamas ir pasiduodavo. — Nustebimo gaidelė atsirado jos balse, kai ji pakėlė akis į Džulę ir baigė kalbėti: — Gal mes baisiai netikom vienas kitam dėl daugelio dalykų, bet susitikę įsimylėjom vienas kitą per kelias valandas. Tai buvo tarytum... tarytum koks savaiminis užsidegimas.

— Judu dar tebeturit progą, — juokavo Džulė, bandydama pralinksminti savo draugę. — Po to, kai šį vakarą jus stebėjau, pamaniau, kad drąsiai galima sakyti, kad judu labai nepastovus derinys. Vargšas Karlas, — kikeno jinai, — atrodė, lyg norėtų kuo greičiau šokti ir pasislėpti, kai judu pradėjot ginčytis vienas su kitu. Ir žinai ką? — baigė ji jau visai rimtai. — Jeigu Tedas taip reaguoja į tave, tegu ir neigiamai, jis tikriausiai dar kažką tau jaučia.

— Jaučia. Panieką, — pasufleravo Ketrina. Ir liūdnai pridūrė: — Jeigu Tedas man nieko daugiau nepasakys, kol viską mesiu ir grįšiu į Dalasą, man teks rasti kokį būdą užsitarnauti jo atleidimą. Nežinau, kaip tai padarysiu. Visų pirma jis vengia manęs kaip maro.

Džulė nusišypsojo jai atsistodama ir ėmė krauti indus ant padėklų.

— Manau, galiu padėti. Gal norėtum pagelbėti man po pamokų mūsų neįgalių vaikų programoje? Man reikia savanorių, kurie sutiktų būti partrenkti invalidų vežimėlių ir parklupdyti švaistomų ramentų futbolo aikštėje ir ant sporto salės grindų.

— Tai ne visai atitinka mano mokslinį laipsnį iš menų srities, bet skamba nuostabiai, — juokavo Ketrina, imdama vieną iš padėklų ir drauge su Džule eidama į virtuvę. — Aš sutinku. Na, o ką sugalvojai, kad sukliudytum Tedui vengti manęs?