Judith McNaugth - Tobula

— Kurių velnių turėčiau norėti?

— Pradedu jausti, — juokdamasi tarė Ketrina iš tarpdurio, — kad esu čia baisiai nepageidaujama.

Išgirdęs jos balsą, Polas atkragino galvą, užsimerkė ir žaibiškai pasiteisino dėl savo netakto:

— Aš ne visada būnu toks bjaurus ir netašytas. Žinau, kad Deivas Ingremas primygtinai reikalaus, kad mes būtume keturiese, jeigu jūs, Ketrina, eisit drauge, o man nelabai norisi praleisti dar vieną vakarą su juo, dėl to šitaip ir pasakiau.

Jis atmerkė akis ir pamatė tapęs abiejų moterų linksmo pasigailėjimo objektu — jos akivaizdžiai šaipėsi iš jo padėties.

— Man regis, mes turėtume jam atleisti, — pasiūlė Ketrina.

— Ir man taip pat, — pritarė Džulė.

Polas tylomis kalbėjo trumpą dėkingumo maldelę dėl jų abiejų patiklumo, kai Ketrina ironiškai pridūrė:

— Be abejonės, jis meluoja.

Džulė supratingai jam šyptelėjo.

— Žinoma, — pritarė ji.

— Dėl spaudos konferencijos, — pradėjo Ketrina surimtėjusi ir pažvelgė į Polą ieškodama pritarimo, — kur ji įvyks, kam turėtume apie tai pranešti?

— Koks artimiausias pastatas, sutalpinsiantis daugiausia žmonių? — paklausė Polas, jo mintys vėl nukrypo į svarbiausią reikalą.

— Vidurinės mokyklos salė, — įsiterpė Džulė.

Po trumpų diskusijų buvo nutarta surengti spaudos konferenciją trečią valandą. Ketrina pasisiūlė paskambinti vidurinės mokyklos direktoriui ir pranešti merui, kuris susitars su spauda ir sutvarkys visa kita.

— Paskambinkit Džulės broliui Tedui, — pridūrė Polas, vilkdamasis švarką. — Paprašykit, kad jis praneštų šerifo būstinei, kad jie galėtų ten būti ir sulaikyti spaudą nuo spūsties prie Džulės, jeigu vienas nepajėgčiau su jais susitvarkyti. — Džulei jis pasakė: — Kodėl tau neapsirengus, parvežčiau tave namo ir turėtum pakankamai laiko pasižymėti tai, ko tau prireiks susiduriant su žiniasklaida.

— Kaip šiurpiai kalbat, — šaipėsi Ketrina.

— Visai nešiurpiai, — Džulė nustebino visus ir pati save. — Tai siutina ir yra absurdiška, bet ne šiurpu. Neleisiu, kad jie mane šiurpintų ar baugintų.

Polas pritariamai šypsojo, bet pasakė tik tiek:

— Einu pašildyti automobilio, kol jūs apsirengsit. Ketrina, — pridūrė jis vangiai šypsodamas, — ačiū už žavų rytmetį ir puikius pusryčius. Susitiksim spaudos konferencijoje.

Kai jam už nugaros užsidarė laukujės durys, Ketrina atsigręžė į Džulę ir atvirai pasakė:

— Jeigu tu nepastebėjai, tai labai ypatingas vyras. Ir dėl tavęs, Džule, jis kraustosi iš proto. Tai aišku kiekvienam, kas tik atidžiau pažiūri. — Ji mirktelėjo, o tada pridūrė: — Beje, jis taip pat aukštas, tamsiaplaukis, gražus ir labai seksualus...

— Liaukis, — pertraukė ją Džulė. — Nenoriu viso to girdėti.

— Kodėl ne?

— Dėl to, kad jis man primena Žaką, — atvirai prisipažino ji. — Visada primena.

Ji nusirišo prijuostę ir pasuko į fojė.

— Tiedu vyrai labai skiriasi dviem atžvilgiais, — tarė Ketrina, lipdama laiptais įkandin jos. — Polas Ričardsonas nėra nusikaltėlis, nėra pabėgęs kalinys ir, užuot stengęsis užgauti tau širdį, viską daro, kad apsaugotų ir padėtų.

— Žinau, — atsiduso Džulė. — Tu teisi dėl visko, ką sakei, išskyrus viena: Žakas nėra nusikaltėlis. Ir nors rytoj visiems laikams išmesiu jį iš galvos, pasistengsiu kai ką nuveikti jo labui šiandien per spaudos konferenciją.

— Ką? — susirūpinusi paklausė Ketrina pusiaukelėje į svečių miegamąjį, kur pereitą naktį miegojo Džulė.

— Noriu visiškai įtikinti likusią pasaulio dalį, kad aš nemanau, jog jis ką nors nužudė. Jei man pavyks, gal visuomenės nuomonė privers valdžią atnaujinti jo bylą!

Ketrina stebėjo, kaip ji nusivelka chalatą.

— Tu vis dar dėl jo tai padarytum, nors jis ir blogai elgėsi su tavimi ir taip žiauriai įskaudino?

Džulė linksmai šyptelėjo ir pritariamai palingavo galvą.

Ketrina jau buvo beišeinanti, bet apsisuko ir atsidususi patarė:

— Jeigu esi pasiryžusi šiandien tapti Zakario Benedikto atstove, patarčiau tau atrodyti kuo gražiau. Tai neteisinga, bet daugumą žmonių labiau veikia moters išvaizda nei tai, ką ji sako.

— Ačiū, — padėkojo Džulė dabar tokia pilna ryžto, kad visai nustojo jaudintis, ir mintyse jau peržiūrinėjo savo drabužių spintą, galvodama, ką labiausiai tiktų apsivilkti. — Kas dar?

Ketrina papurtė galvą:

— Tu būsi nuostabi, nes esi nuoširdi ir neabejinga, o tai bus matyti iš visko, ką šiandien kalbėsi ir darysi. Visada taip būna.

Džulė beveik jos negirdėjo, ji galvojo, kaip geriausiai galėtų pasiekti savo tikslą. Jai dingtelėjo mintis šitą įvykį — ir žiniasklaidą — traktuoti nerūpestingai, ir ji stabtelėjo, valandėlę užmiršusi drabužius savo rankoje. Rimtas, formalus pasakojimas apie tai, kas atsitiko, ji pabandys sušvelninti jų požiūrį į Žaką, būtų geriausia, nusprendė ji, kad nesiliautų šypsojusi ir ramiai laikytųsi, kai pasipils klausimai.

Šypsena. Nerūpestingumas. Ramumas.

Aktorius buvo Žakas, ne ji, ir ji nežinojo, kaip jai pavyks, bet kaip nors įstengs.

49

Čikagoje, paskutinio aukšto bute langais į Paežerės alėją, buvęs Žako kaimynas ir pajaunys Metjus Farelas pakėlė akis, kai maža dukrytė įpuolė į kambarį, lydima motinos, ir užšoko jam ant kelių. Šilkiniais šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis Marisa buvo tokia panaši į savo motiną Meredit, kad Metas išsišiepė, žiūrėdamas į abi mergaites.

— Maniau, dabar pogulio metas, — tarė jis dukrai.

Ji pažiūrėjo į blizgantį akcijų prospektą, kurį jis skaitė ir, matyt, palaikė jį viena iš savo pasakų knygų.

— Pasaką, tėti. Pirmiausia. Prašau.

Prieš atsakydamas jis klausiamai pažvelgė į Meredit, kuri buvo Bancroft & Company , daugybės puikių universalinių parduotuvių tinklo, įsteigto jos protėvių, prezidentė, ir bejėgiškai jam nusišypsojo:

— Sekmadienis, — priminė ji. — Sekmadienis — ypatinga diena. Manau, pogulis gali palaukti kelias minutes.

— Mamytė sutiko, — pasakė Metas ir, pasisodinęs dukrą ant kelių, sugalvojo pasaką.

Meredit pamatė linksmus žiburiukus įsižiebiant jo akyse, kai susirangė ant kėdės priešais tuodu, ir suprato jų priežastį iškart, kai tik Metas ėmė sekti pasaką.

— Seniai seniai, — pradėjo jis labai rimtai, — gyveno labai graži princesė, kuri sėdėjo soste Bancroft & Company.

— Mamytė? — sučirpsėjo Marisa.

— Mamytė, — patvirtino jis. — Ta princesė buvo ne tik graži ir nuostabi, bet ir labai protinga. Bet vieną dieną, — pasakė jis be galo rimtai, — ji leido piktam bankininkui prikalbinti ją investuoti šiek tiek pinigų į bendrovę, kuri...

— Dėdei Parkeriui? — šiepdamasi paklausė Marisa.

Meredit susivaldė nesusijuokusi, girdėdama, kaip Metas apibūdino jos buvusį sužadėtinį, ir skubiai įsiterpė:

— Tėtukas juokauja. Dėdė Parkeris visai nepiktas.

— Čia mano pasaka, — šypsodamas nenusileido Metas ir tęsė toliau: — Atsitiko taip, kad princesės vyras, kuris, beje, daug žinojo apie pinigų investavimą, perspėjo princesę neklausyti piktojo bankininko, bet ji jo nepaisė. Iš teisybės, — pridūrė jis žemu įspūdingu balsu, — princesė buvo tokia tikra, kad sukirto lažybų su savo vyru, jog akcijų kaina pakils, bet ji nepakilo. Penktadienį krito dviem punktais. Ar žinai, kas atsitiks dabar, kai princesė pralaimėjo lažybas savo vyrui?