Judith McNaugth - Tobula

— Tedas dirba su vaikais dusyk per savaitę, kartais dažniau. O man tikrai praverstų tavo pagalba mokant mano moteris skaityti. Nepatikėsi , kokį malonumą patirsi.

Didžiulėje virtuvėje Džulė padėjo padėklą ant nerūdijančio plieno bufeto viršaus, tada pasisuko pažiūrėti į milžiniškas virimo plokštes ir orkaites, naudojamas garsiosioms vyresniųjų Keihilų puotoms. Užsižiūrėjusi ji nepastebėjo, kad Ketrina stovi čia pat jai už nugaros, kol ji tyliai nepašaukė:

— Džule? — Atsisukusi pasijuto tvirtai apglėbta. — Man taip trūko tavęs, — susijaudinusi kuždėjo Ketrina, dar tvirčiau spausdama ją glėbyje. — Ačiū, kad išsaugojai mūsų draugystę laiškais, pokalbiais telefonu ir aplankydavai mane Dalase. Aš taip norėjau pasakyti tau teisybę apie mano santuoką su Tedu, bet visada bijojau, kad sužinojusi imsi manęs nekęsti.

— Niekada negalėčiau tavęs nekęsti, — atsakė Džulė, glėbesčiuodama ją.

— Tu geriausias, mieliausias žmogus, kokį esu kada pažinojusi.

Džulė atsitraukė ir išpūtė akis.

— Tikra teisybė, — erzino ji.

— Iš tiesų, — neatlyžo Ketrina. — Aš norėdavau būti tokia kaip tu.

— Tu laiminga, kad tau nepavyko, — pasakė Džulė ir, pagalvojus apie Žaką, jos veidas pragiedrėjo. — Jeigu būtum tokia kaip aš, šį vakarą būtum užpylusi Tedą savo kalbom, kaip stipriai jį myli, o tada jis būtų sutrypęs tau širdį ir pasiuntęs tave namo. — Ketrina jau buvo besakanti kažkokius užuojautos žodžius, tačiau Džulė, pajutusi, kad tuoj tuoj pravirks, papurtė galvą, kad ją sulaikytų. — Po kelių dienų atsitokėsiu. Dabar esu pavargusi ir mano gynyba menka, bet aš užmiršiu jį ir puikiai jausiuosi, pamatysi. Na, tarkim, kad vakaras buvo neprastas.

48

Ketrina įkišo skardą su kildinama tešla sausainiams į orkaitę ir nustebusi pakėlė akis, kai ant virtuvės sienos įkyriai suzvimbė vidinis telefonas, prijungtas prie vartų. Šluostydamasi rankas į pašluostę, ji nuspaudė mygtuką.

— Taip?

— Ar čia panelė Keihil?

Pabrėžtinai ignoruodama klausimą, ji pasiteiravo:

— Kas čia?

— Polas Ričardsonas, — atsakė nekantrus balsas. — Ar Džulė Matison pas jus?

— Pone Ričardsonai, — rūsčiai tarė Ketrina. — Dabar rytas, tik septynios trisdešimt. Mes su Džule dar su chalatais. Eikit sau ir grįžkit padoresniu laiku, tarkim, vienuoliktą. Manyčiau, kad FTB turėtų savo agentus pamokyti geresnių manierų, — pridūrė ji, o paskui įsistebeilijo į kalbantįjį telefonu prie vartų, nes pamanė, kad iš tikrųjų jis šaiposi iš jos priekaišto.

— Padorus tai laikas, ar ne, bet aš primygtinai reikalauju pasimatyti su Džule — panele Matison.

— O jeigu aš neatidarysiu vartų? — atkakliai spyriojosi Ketrina.

— Tokiu atveju, — atsakė agentas linksmai, — bijau, kad man teks peršauti užraktą tarnybiniu revolveriu.

— Jeigu ketinat tai daryti, — pasakė Ketrina ir suirzusi paspaudė mygtuką vartams atidaryti, — verčiau taisykit tą savo revolverį, nes du tėvo šautuvai bus nutaikyti tiesiai į jus, kai čia atsidursit.

Nelaukdama atsakymo, ji atleido telefono mygtuką ir skubiai nužingsniavo holu ligi bibliotekos, kur rado Džulę, susirangiusią krėsle ir žiūrinčią ryto žinias. Ekrane buvo Žako Benedikto atvaizdas, ir neslepiamas švelnumas bei ilgesys Džulės veide, kai ji šypsojo jam, sugildė Ketrinai širdį.

— Ar jis sveikas? — paklausė ji.

— Jie net nenutuokia, kur jis galėtų būti, — paskelbė Džulė neslėpdama pasitenkinimo, o paskui, perkreipusi lūpą, pridūrė: — Be to, jie neturi jokio supratimo, ar aš vis dar esu įtariama bendrininkė. Jie elgiasi taip, lyg mano tylėjimas ir FTB tyla reikštų kaltės pripažinimą. Ar pagelbėsi man kepti omletą?

— Taip, — linksmai sutiko Ketrina, — tačiau mes turim vieną nekviestą svečią, kuris galbūt pusryčiaus drauge su mumis. Toks nemandagus elgesys kaip jo leidžia mums priimti jį nesišukavus ir nepersirengus padoresniais drabužiais, — pasakė ji, kai Džulė pažvairavo į jos ilgą geltoną chalatą.

— Kas tai?

— Polas Ričardsonas. Beje, jis apie tave kalba kaip apie Džulę. Kalbant vidaus telefonu, jam tai išsprūdo, ir jis mėgino paslėpti.

Po ilgo vakarykščio pokalbio Džulė gerai išsimiegojo ir atgavo didžiumą jėgų ir dvasios stiprybę.

— Vadinasi, jis neketina manęs suimti, — juokavo ji, kai ėmė skalambyti varpelis prie durų. — Aš atidarysiu, — pasakė ji, tvirčiau susijuosdama chalato diržą.

Nesivaržydama Džulė atplėšė paradines duris, o paskui priblokšta žingtelėjo atgal, kai Polas Ričardsonas iškėlė aukštyn rankas ir komišku balsu paprašė:

— Nešaukit. Meldžiu.

— Kokia puiki mintis, — atsakė Džulė, tačiau susitvardė ir nenusišypsojo iš jo sąmojo. — Ar galiu pasiskolinti jūsų ginklą?

Jis išsišiepė, jo žvilgsnis klaidžiojo ant jos spindinčių kaštoninių plaukų, paskui nukrypo prie šviesių akių ir švelnaus šypsnio.

— Nakties tyla ir ramybė, atrodo, jums nepaprastai daug davė, — pastebėjo jis, o paskui suraukė antakius ir griežtai tarė: — Daugiau taip nedinkit. Aš jau anksčiau jums sakiau, kad noriu visą laiką žinoti, kur esat!

Padrąsinta per televiziją gautos žinios, kad Žakas dar saugus, Džulė neprotestuodama priėmė jo priekaištą.

— Ar atėjot man skaityti paskaitos, ar suimti? — linksmai pasiteiravo ji, instinktyviai jausdama, kad jis čia bus dėl pirmosios priežasties, ir apsigręžusi drauge su juo nužingsniavo per holą.

— Ar nusižengėt kokiam nors įstatymui? — paklausė jis, kai jie įėjo į virtuvę.

— Ar žadat pasilikti pusryčių? — išsisuko nuo atsakymo Džulė, eidama prie trinkos mėsai kapoti virtuvės viduryje.

Polas Ričardsonas nuo Ketrinos, kuri įmušė kiaušinius į dubenį, nukreipė žvilgsnį į Džulę, kuri, paėmusi peilį, ruošėsi pjaustyti papriką. Abi moterys buvo nepasidažiusios, su chalatais ir pižamomis, po miego dar suveltais plaukais, jos atrodė mielos, nekaltos ir be galo žavios.

— Ar aš kviečiamas? — šiepdamasis paklausė jis Džulę.

Pakėlusi akis, ji pažvelgė į jį, tamsiai mėlynos jos akys tyrinėjo jo veidą, tarsi bandytų pamatyti, kas slypi anapus jo odos, ir galėtų įsiskverbti į jo sielą, ir staiga jis panoro, kad ten ji pamatytų daugiau gerumo ir švelnumo.

— O norit būti pakviestas?

— Taip.

Tada ji nusišypsojo, pirmąsyk jis sulaukė nuoširdaus, nesukaustyto šypsnio, o jis buvo toks spinduliuojantis, kad Polui širdis ėmė plakti greičiau.

— Tai sėskit už stalo, kol iškepsim jums vieną iš mūsų ypatingųjų omletų. Mes ištisus metus nesam jų kepusios kaip komanda, todėl kažin ko nesitikėkit.

Polas nusivilko švarką, nusirišo kaklaraištį, atsisegė viršutinę marškinių sagą ir įsitaisė prie stalo; Džulė atnešė jam puodelį kavos, o paskui grįžo prie kapojimo trinkos. Tylėdamas jis stebėjo jas, klausydamas linksmo jų juokavimo, jausdamasis taip, tarytum jam būtų leista įžengti į ramią karalystę, valdomą gražių fėjų, pasišiaušusiais plaukais ir ilgomis pastelinių spalvų suknelėmis, jos juokaudamos kalbėjo apie taip jį intriguojančius buvusius įvykius. Ketrina Keihil neapsakomai graži, pamanė jis, o Džulė Matison tiktai graži — jis negalėjo atitraukti nuo jos akių, it būtų prikaustytas magnetas. Jis stebėjo, kaip pro langą šviečianti saulė spindi ant jos plaukų, žiūrėjo į kerinčią jos šypseną, švelnią odą, stebinantį jos riestų blakstienų tankumą.

— Pone Ričardsonai? — tyliai kreipėsi ji, nepakeldama akių nuo mažo balto daikto, kurį kapojo į smulkius gabaliukus.