Judith McNaugth - Tobula

— Vadinkit mane Polu, — paprašė jis.

— Polai, — pasitaisė ji.

Jam tikrai patiko jo vardo skambesys jos lūpose.

— Taip?

— Kodėl jūs stebeilijat į mane?

Polas kaltai susvyravo ir pasakė tai, kas jam pirmiausia šovė į galvą.

— Bandžiau spėti, ką jūs ten smulkinat?

Jis stebėjo, kaip vienas ilgas smailėjantis pirštas rodo tai, kas pasirodė esanti paprasčiausia česnako skiltelė.

— Ar šitą? — paklausė ji, pakeldama galvą ir smagiai žvelgdama tiesiai į jį, ir jis pasijuto nevikriu mokinuku, kuris buvo nutvertas akivaizdžiai meluojant.

— Taip, — bandė išsisukti jis. — Tas. Kas tai?

Jis stebėjo, kaip jos lūpos šypsodamos taria žodžius, ir išgirdo ją taip maloniai sakant:

— Čia nuokana.

— Ačiū Dievui. Bijojau, kad česnakas.

Stulbinantis jos juokas nuskambėjo tarsi muzika, o kai nutilo, abu šypsojosi vienas antram.

— Jūsų graži šypsena, — ramiai pasakė jis, kai ji grįžo prie savo darbo.

Ji pažvelgė iš po blakstienų ir kandžiai tarė:

— Kad išsiskirčiau iš FTB nusikaltėlių sąrašo.

Polo šypsena beregint išblėso.

— Ar Benediktas susisiekė su jumis? Ar dėl to jūs išvykot vakar, man nepasakiusi nė žodžio, ir atvažiavot čia? Ar dėl to šįryt du kartus užsiminėt, kad jus suims?

Išpūtusi akis, Džulė pažvelgė į jį ir ėmė juoktis.

— Jūsų vaizduotė pernelyg laki.

— Po velnių! — nusikeikė jis, atsistodamas ir eidamas artyn prie jos, dar nesuvokdamas, ką daro. — Nežaiskit su manimi, Džule! Kai jūsų klausiu, noriu tiesaus atsakymo. — Per jos petį Polas pažiūrėjo į Ketriną. — Ar neprieštarautumėt, jeigu paprašyčiau palikti mus vienus, — piktokai paprašė jis.

— Žinoma. Nejau jūs iš tiesų manot, kad Džulė padėjo tam vyrui pabėgti iš kalėjimo? — pasipiktinusi paklausė ji.

— Ne, — atšovė jis, — ne, nemanau, nebent nurodytų man priežastį persigalvoti. Vis dėlto nesu tikras, kad ji negintų Benedikto nuo mūsų, jeigu tik galėtų.

— Negalit jos suimti dėl to, ko ji nepadarė, — logiškai nurodė Ketrina.

— Aš visai neketinu jos suimti! Iš teisybės pasistengiau, kad kas nors kitas neužsimanytų to padaryti.

Išgąstingas Džulės balsas privertė jį atsigręžti.

— Ar tikrai? — paklausė ji, nustebusiu ir dėkingumo kupinu balsu.

Polas dvejojo — jis jautė, kad šių akių išraiška nuginklavo ir numaldė jį, tada linkterėjo.

— Taip.

Akimirką jos šypsena buvo skirta jam, ir jis šildėsi jos šilumoje, tada Džulė nusišypsojo Ketrinai ir kandžiai pasakė:

— Išmesk tą nuokaną! — kas jį prajuokino.

Pusryčiai buvo labai smagūs, patenkintas pagalvojo Polas, kai pakilęs nuo stalo prisipylė puodelį kavos, o tuo tarpu Džulė ir Ketrina sudėjo indus į plovyklę. Nepaprastai maloniai praleistas laikas — ir jis puikiai žinojo kodėl. Kaip jis ką tik suprato, savo begaliniam susižavėjimui, kai Džulė galiausiai nuspręsdavo, kad jai kas nors patinka, ji tą žmogų pamėgdavo iš visos širdies ir be jokių išlygų. Nuo tos akimirkos, kai jis pasisakė bandęs užtikrinti, kad jos niekas nesuimtų, ji bendravo su juo nuoširdžiai ir šiltai, šypsojosi jam kalbant, erzino jį, kai jis sustingdavo ir imdavo elgtis kaip FTB agentas. Jis mąstė apie visa tai, supratęs, kad ji prašo jo patarimo, ir tai jam taip pat pasirodė labai malonu.

— Vakar, — aiškino ji, valydama omleto keptuvę, — kalbėjausi su ponu Dankanu, mūsų mokyklos direktoriumi, ir jis sutiko, kad rytoj grįžčiau į darbą, bet tik tuo atveju, jeigu spauda netrukdys pamokoms, mėgindama pasiekti mane. Ketrina mano, kad vienintelis būdas juos nuo to sulaikyti ir jais galutinai atsikratyti — surengti spaudos konferenciją ir perskaityti oficialų pareiškimą apie tai, kas įvyko, o paskui atsakyti į kitus klausimus, jeigu jų bus. Ką manot jūs?

— Manau, ji visiškai teisi. Iš tiesų kaip tik tai ir ketinau jums pasiūlyti, kai šįryt pas jus atvykau.

Nusiminusi, kad privalės gintis, Džulė atidarė spintelę ir padėjo ten omleto keptuvę.

— Negaliu jums apsakyti, kaip man atgrasu, kad visas pasaulis, pilnas svetimų žmonių, mano turįs teisę gauti paaiškinimą dėl to, kas jų visiškai neliečia.

— Suprantu, bet jūs turit rinktis vieną iš dviejų galimybių: susitikti su spauda dabar ir bendrauti su jais pagal savo sąlygas ar leisti jiems spausdinti bjaurias spėliones ir vaikytis jus visur, kur tik eitumėt.

Džulė padvejojo, o paskui atsiduso.

— Gerai, aš sutinku, bet man būtų daug lengviau stoti prieš šaudymui išsirikiavusį kareivių dalinį.

— Ar norėtumėt, kad ten dalyvaučiau ir palaikyčiau jus?

— Ar iš tiesų padarytumėt tai dėl manęs?

Ar jis padarytų tai dėl jos, kreivai šyptelėjęs pagalvojo Polas. Dėl jos jis padarytų ne tik tai, gal net nudėtų drakoną... pasipriešintų liūtui... pajudintų kalną. Dievaži... net iššluostytų keptuvę!

— Kadangi iš dalies FTB kaltas, kad spauda jus taip persekioja, — pripažino jis, eidamas prie kriauklės ir imdamas pašluostę, kurią buvo padėjusi Ketrina, skubėdama atsiliepti telefonu, — tai mažiausia, ką dėl jūsų galiu padaryti.

— Aš... aš nežinau, kaip jums atsidėkoti, — santūriai pasakė ji, stengdamasi nepastebėti, kaip jis jai priminė Žaką, kai tas būdavo malonus.

— O gal atsidėkotumėt trečiadienį drauge pavakarieniaudama?

— Trečiadienį? — sušuko ji išsigandusi. — Ar jūs dar būsit čia ir trečiadienį?

Drakonas, kurį jis ketino nugalabyti, atsistojo piestu ir suleido dantis Polui į subinę, liūtas riaumojo kvatodamas iš jo kvailumo, o kalnas iškilo priešais, milžiniškas ir nepajudinamas.

— Taip nedžiūgaukit, — perspėjo jis.

— Aš ne tai turėjau omeny, — pasitaisė ji, uždedama delną jam ant rankovės — atrodė nelaiminga ir bandė teisintis. — Iš tikrųjų. Aš tiktai... negaliu pakęsti, kai mane seka ir kamantinėja, net ir jūs.

— Ar jums nedingtelėjo mintis, kad Benediktas galėjo atvykti čia įkandin jūsų ar kad jūsų gyvybei gali grėsti pavojus, — pasakė jis, truputį nuramintas nuoširdaus jos atsiprašymo, o dar daugiau nesąmoningo jos gesto. — Benediktas — žudikas ir, pagal jus, jūs jam nepridarėt jokios bėdos po to, kai jis bandė gelbėti jūsų gyvybę. Tarkim, jis pasigenda malonumo būti su jumis? Ar malonaus saugumo, kurį jūs teikėt jam, būdama jo įkaitė? Tarkim, jis staiga nusprendžia, kad jūs nebesat jam lojali, ir nutaria atkeršyti tokiu pat būdu kaip savo žmonai?

— Tarkim, keptuvė, kurią jūs blizginat, nusprendžia tapti veidrodžiu ir pasikaria ant svetainės sienos, — atkirto ji, purtydama galvą dėl to, kas jai atrodė visiškas absurdas.

Tą akimirką Polas labai nuoširdžiai troško, kad Benediktas paskubėtų ir ką nors padarytų jai, kad jis, Polas, galėtų išgelbėti ją nuo to šunsnukio ir tuo pat metu įrodyti buvęs teisus. Dėl priežasčių, kurių Polas negalėjo nei paaiškinti, nei suprasti, visi jo instinktai šaukte šaukė, kad Žakas atvyks jos. Ar mėgins su ja susisiekti. Deja, Deivas Ingremas visai su tuo nesutiko ir turėjo pašaipų paaiškinimą Polo „instinktams“, kurie velnioniškai jį glumino. Deivas sakė, kad Polas taip beviltiškai įklimpęs, kad negali patikėti , jog Benediktas taip pat įsispitrėjo į ją.

— Tai kaip dėl vakarienės trečiadienį? — paklausė jis, imdamas menteles ir šluostydamas jas.

— Negaliu, — atsakė Džulė, — trečiadienio ir penktadienio vakarais mokau suaugusiuosius skaityti.

— Gerai, o kaip ketvirtadienis?

— Atrodo, tinka, — atsakė Džulė, užgniauždama nusiminimą, kad FTB agentas dar taip ilgai ją seks. — Ar norėtumėt, kad pakviesčiau Ketriną prisidėti prie mūsų?