Judith McNaugth - Tobula

Ji papurtė galvą šypsodama, nes ir jis šypsojo.

Iškalbingu žvilgsniu dirstelėjęs į žmoną, Metas reikšmingai baigė:

— Jai teks užmokėti. Tai reiškia, kad princesė turės šiandien ilgai ilgai miegoti su savo vyru.

— Mamytei reikės eiti pogulio! — suprunkštė Marisa, plodama delnais.

— Kaip tik šito aš ir noriu, — pasakė Metas.

Atsistodama Meredit siekė Marisos rankos, tačiau šilta jos šypsena buvo skirta Metui.

— Išmintinga mamytė kerta tik tokių lažybų, kurias pralaimėti malonu, — paaiškino dukrai.

Jaukią atmosferą sudrumstė tik įėjęs Džo O’Hara, šeimos apsauginis ir vairuotojas, kuris laikė save — ir buvo laikomas — šeimos nariu.

— Metai, — tarė jis susirūpinęs, — ką tik savo kambaryje per televiziją mačiau, kad Džulė Matison, toji moteris, kurią Žakas buvo paėmęs įkaite, surengė spaudos konferenciją. Tuojau pat prasideda.

Meredit niekada nebuvo susitikusi su Zakariu Benediktu, jis jau buvo uždarytas į kalėjimą, kai juodu su Metu pradėjo gyventi kartu, bet žinojo, kad abu vyrai buvo labai geri draugai. Dabar ji tik žvilgterėjo į Meto apniukusį veidą, kai jis įjungė televizorių, ir skubiai pasakė:

— Džo, gal nuvestum Marisą į jos kambarį pogulio?

— Žinoma. Eikš, širdele, — pakvietė jis, ir abu susitvėrę už rankų išėjo — milžinas vyras ir maža mergytė, kuri laikė jį savo asmeniniu meškučiu.

Per daug susijaudinęs, kad sėstų, Metas susikišo rankas į kelnių kišenes ir įtemptoj tyloj žiūrėjo, kaip graži jauna moteris priėjo prie mikrofonų, vilkėdama paprastą baltą vilnonę suknelę su aukso spalvos sagomis prie apykaklės ir rankogaliuose, ilgi vešlūs plaukai ant sprando buvo surišti klostytu kaspinu.

— Dieve, padėk jam, — pasakė Metas, turėdamas omeny Žaką. — Ji atrodo kaip snieguole, o tai privers visą pasaulį klykti reikalaujant Žako kraujo už jos pagrobimą.

Bet kai Kytono meras baigė skaityti įspėjimą, kad spaudos darbuotojai elgtųsi mandagiai, ypač su mergina, Džulė Matison ėmė pasakoti, kas jai nutiko pagrobėjo rankose, raukšlė Meto kaktoje ėmė nykti ir palengva veide pasirodė nustebęs šypsnys. Priešingai negu jis tikėjosi, Žako belaisvė sugebėjo pavaizduoti su juo praleistą savaitę tarsi tai būtų buvęs nuotykis, kurį ji patyrė, malonus poelgis žmogaus, kurį ji pasauliui charakterizavo kaip „be galo gerą“, užuot kalbėjusi apie baisias kančias, patirtas iš pabėgusio žudiko rankų.

Kai ji papasakojo teisybę apie mėginimą pabėgti poilsio aikštelėje ir užsiminė apie Žako išradingą būdą jai sulaikyti, ji tai padarė sukeldama kelių spaudos atstovų tramdomą, bet susižavėjimo juoką. O kai nupasakojo, kaip antrąsyk bandė pabėgti sniegovežiu, ir Žako pastangas „išgelbėti“ ją iš upelio, pavaizdavo jį užjaučiančiu herojumi, kuriuo jį esant ji tikrai tikėjo. Baigiantis jos pareiškimui, salė plyšo nuo spaudos atstovų klausimų, ir Metas įsitempė nuo jų aštrumo.

— Panele Matison, — sušuko vienas CBS reporteris, — ar Zakaris Benediktas grasino jums ginklu?

— Žinojau, kad jis turi ginklą, mačiau jį, — atsakė ji ramiai šypsodama, — ir to užteko, kad įsitikinčiau, — bent pradžioje, — jog gal man nederėtų su juo susigrumti arba kritikuoti senus jo filmus.

Salėje pasigirdo juokas, pertraukinėjamas naujų, garsiai šaukiamų klausimų.

— Panele Matison! Kai Benediktas bus vėl sugautas, ar pareikšit jam kaltinimus dėl pagrobimo?

Pašaipiai šypsodama ji papurtė galvą ir atsakė:

— Nemanau, kad sulaukčiau nuosprendžio. Noriu pasakyti, jeigu tarp prisiekusiųjų būtų moterų, jos beregint jį išteisintų, vos tik išgirdusios, kad jis atlikdavo pusę ruošos darbų gaminant valgį ir tvarkant namus.

— Ar jis jus prievartavo?

Negalėdama patikėti, ji linksmai išsprogino akis.

— Klausykit, aš jums ką tik smulkiai papasakojau, kas įvyko tą savaitę, ir specialiai pabrėžiau, kad fiziškai jis nė karto manimi nepiktnaudžiavo. Tikrai negaliu pasakyti, kad jis bent būtų bandęs įvykdyti tokį niekšingą veiksmą.

— Ar jis žodžiais užgauliojo jus?

Džulė rimtai linkterėjo galvą, tačiau jos akys spindėjo juoku, kai atsakė:

— Taip, iš tiesų tai darė.

— Gal pasakysit kaip?

— Žinoma, — atsakė ji. — Jis rimtai įsižeidė vieną vakarą, kai tyčia praleidau jo pavardę vardindama savo mėgstamiausias kino žvaigždes.

Auditorijoje pasigirdo kvatojimas, tačiau reporteris, pateikęs šį klausimą, matyt, nesuvokė, kad ji juokauja.

— Ar jis tuo metu jums grasino? — paklausė jis. — Ką tiksliai jis sakė ir kaip sakė?

— Na, jis kalbėjo balsu, pilnu pasidygėjimo, ir apkaltino mane jaučiant keistą potraukį žemo ūgio vyrams.

— Ar jūs, panele Matison, bijojot jo?

— Pačią pirmą dieną bijojau jo ginklo, — atsargiai tarė ji, — bet kai nenušovė manęs po to, kai bandžiau perduoti raštelį darbuotojai greito maisto restorane, nei po kitų dviejų mėginimų pabėgti, supratau, kad nieko bloga man nedarys, kad ir kaip jį provokuočiau.

Metas stebėjo, kaip ji tolydžio atmušinėja jų klausimus ir įstengia palenkti juos nuo priešiškumo ligi simpatijos pagrobėjui.

Maždaug po trisdešimties minučių negailestingų klausimų, tempas ėmė lėtėti. Vienas CNN reporteris sušuko:

— Panele Matison, ar norit matyti Zakarį Benediktą sugautą?

Ji pasisuko į reporterio pusę ir paklausė:

— Kaip galima norėti, kad žmogus, kuris buvo neteisėtai įkištas į kalėjimą, būtų vėl ten grąžintas? Nežinau, kaip prisiekusieji nuteisė jį už žmogžudystę, bet tikrai žinau, kad jis ne daugiau už mane sugebėtų nužudyti žmogų. Jeigu tai sugebėtų, nestovėčiau dabar čia, nes, kaip prieš kelias minutes aiškinau, aš ne vieną kartą bandžiau sužlugdyti jo pabėgimą. Taip pat norėčiau, kad jūs prisimintumėt, jog tuo metu, kai jis manė, kad mus aptiko sraigtasparnis, jis visų pirma susirūpino mano saugumu, o ne savo. Ką norėčiau pamatyti atsitinkant — tai, kad šito žmogaus medžioklė būtų nutraukta ir kas nors peržiūrėtų jo bylą. — Tvirtu, mandagiu tonu ji užbaigė: — Jei jūs, ponios ir ponai, nebeturit daugiau klausimų, galim baigti šį pokalbį, ir jūs visi galit eiti namo. Kaip paaiškino meras Adelsonas, Kytono miestas nori grįžti į normalų gyvenimą, to paties noriu ir aš, todėl daugiau interviu nebeduosiu ir į jokius klausimus neatsakinėsiu. Mūsų miestas džiaugiasi, kad jūsų „turistiniai“ pinigai plaukia į mūsų kasas, bet jeigu užsimanysit čia pasilikti, įspėju, veltui gaišit laiką.

— Aš turiu dar vieną klausimą! — įsakmiai sušuko reporteris iš Los Angeles Times . — Ar jūs įsimylėjusi Zakarį Benediktą?

Ji pažvelgė į jį, pakėlė savo dailius antakius ir su panieka atsakė:

— Tokio klausimo tikėjausi iš National Enquirer, bet ne iš Los Angeles Times .

Jos bandymas išsisukti prajuokino, bet šį kartą buvo nesėkmingas, nes reporteris iš Enquirer užriko:

— Gerai, panele Matison, dabar mes klausiam: ar jūs įsimylėjusi Zakarį Benediktą?

Tai buvo vienintelė akimirka, kai Metas pamatė ją susvyruojant, ir širdį užliejo užuojauta, žiūrint, kaip ji stengiasi šypsotis abejingu veidu, tačiau ją išdavė akys — tos didžiulės ilgom blakstienom safyro spalvos akys patamsėjo ir surimtėjo iš susijaudinimo, kuris buvo aiškiai panašus į meilę. Ir kaip tik tada, kai Meto nerimas pasiekė viršūnę, ir jis suprato, kad reporteriai galiausiai ją sugavo, mergina pakeitė taktiką ir savo noru įėjo į jų spąstus taip, kad jis turėjo staigiai įkvėpti oro, nustebintas jos drąsos.