Judith McNaugth - Tobula

51

—Ten Kytonas, apačioje, už dešiniojo sparno, pone Farelai, — paaiškino pilotas, kai blizgantis reaktyvinis lėktuvas grakščiai išlindo iš už debesų uždangos ir pradėjo leistis. — Žadu praskristi virš to ruožo, kad įsitikinčiau, jog lėktuvas toks pat geras, kaip ir būdavo.

Metas ištiesė ranką ir paspaudė vidaus telefono mygtuką.

— Puiku, Styvai, — atsainiai pasakė jis, įdėmiai žiūrėdamas į susirūpinusią žmoną. — Kas negerai? — ramiau pasiteiravo jis Meredit. — Tariausi visiškai įtikinęs tave, kad nėra nieko neteisėto nuvežti laišką, adresuotą Džulei Matison, kurį turėjau perduoti. Valdžia puikiai žino, kad turiu Žako advokato įgaliojimus tvarkyti jo finansinius reikalus. Aš jau perdaviau voką su jo nurodymais, todėl jie gali mėginti jį atsekti. Bet tai jiems nepadės, — kikendamas pridūrė jis. — Laiškas su Dalaso antspaudu, ir tikriausiai kam nors mokama, kad korespondencija, skirta man, būtų išimta iš voko, o paskui peradresuota mano vardu.

Žinodama, kaip jam rūpi tai, ką jis daro, Meredit pasistengė paslėpti savo susirūpinimą ir paklausė:

— Kodėl jis taip elgiasi, jeigu taip besąlygiškai pasitiki tavimi?

— Kad laisvai galėčiau perduoti valdžios organams vokus, gaunamus iš jo, neišduodamas, kur jis yra. Jis saugo mus abu. Taigi matai — ligi šiol kuo griežčiausiai laikiausi įstatymų.

Meredit atrėmė galvą į išlenktą baltą odinę sofą, užėmusią beveik visą lėktuvo kabiną, ir juokdamasi atsiduso:

— Ne, tu nesilaikei. Nepasakei FTB, kad jis drauge su laišku tau įdėjo ir laišką Džulei Matison, ir nepranešei jiems, kad gabeni jį.

— Laiškas jai yra neužrašytame antspauduotame voke, — nerūpestingai atšovė jis. — Neturiu jokios galimybės sužinoti, ką Žakas jame parašė. Kiek žinau, ten kulinariniai receptai. Tikiuosi, — pridūrė jis pasibaisėjęs, — nesiūlai atplėšti laiško, kad sužinočiau, kas jame. Šitaip daryti, beje, federalinis nusižengimas. Dar daugiau, mieloji, nėra įstatymo, kuris konkrečiai reikalautų, kad pranešinėčiau valdžiai kiekvieną sykį, kai Žakas susisiekia su manimi.

Išsigandusi ir nenorom pralinksminta jo drąsaus nerūpestingumo, Meredit pakreipė galvą ir pažiūrėjo į išvaizdų vyrą, kurį ji įsimylėjo ir prarado, kai buvo nekalta aštuoniolikmetė debiutante, o jis — dvidešimt penkerių metų plieno pramonės darbininkas. Per vieną trumpą dekadą jis paliko gamyklą ir įkūrė savą finansinę imperiją, paremtą drąsa, talentu ir ryžtu. O tada jis susigrąžino ją. Nors jis ir buvo subtiliai rafinuotas — dėvėjo drabužius, siūtus pagal užsakymą, turėjo jachtų ir privačių lėktuvų, širdyje Metas buvo ir visada liks gatvės mušeika. Ir už tai Meredit mylėjo jį. Mylėjo tą beprotišką jo drąsą, jėgą, nors ir žinojo, kad dėl to jis dabar ignoravo visus galimus teisinius savo veiksmų padarinius. Jis tikėjo Zakario Benedikto nekaltumu, ir tai buvo vienintelis pateisinimas, kodėl jis buvo toks nepalenkiamas. Taškas. Nors ji ir žinojo, kad tai beprasmiška, gal ir nereikalinga, užsispyrė šiandien po pietų važiuoti drauge vien tam, kad įsitikintų, jog Metas per toli nenueis.

— Ko šitaip šypsaisi? — paklausė jis.

— Nes myliu tave, — kreivai šyptelėjusi prisipažino ji. — Na, o tu ko šypsaisi?

— Nes tu mane myli, — meiliai sušnibždėjo jis, apglėbdamas ją ir nosimi trindamas jai kaklą. — Ir, — pridūrė jis, iš priekinės švarko kišenės traukdamas laišką, kurį jam buvo parašęs Žakas, — dėl šito.

— Sakei, kad čia sąrašas nurodymų dėl Džulės Matison. Kuo gi jis juokingas?

— Tai ir yra juokinga — nurodymų sąrašas . Kai Žakas sėdo į kalėjimą, jis turėjo didžiulį turtą investicijomis, išblaškytomis po visą pasaulį. Ar žinai, kiek nurodymų tada davė man, kai įgaliojo jas visas tvarkyti?

— Ne.

— Tik vieną, — pasakė jis šiepdamasis, iškėlęs smilių. — Jis pasakė: „Pasistenk nepriversti manęs bankrutuoti“.

Meredit nusijuokė, o Metas pažvelgė pro langą, kai lėktuvas saulėlydyje staigiai krito žemyn, lėkdamas į nutūpimo taką.

— Čia Džo su automobiliu, — pasakė jis, turėdamas omeny jų vairuotoją, kuris atskrido į Dalasą komerciniu reisu tą rytą, išsinuomojo neaiškų automobilį ir atvažiavo čia jų pasitikti. Metas norėjo atvykti ir išvykti taip, kad niekas nesužinotų juos čia buvus, o tai reiškė, kad jie negalėjo išsikviesti taksi iš oro uosto, net jeigu Kytone ir buvo taksi tarnyba.

—Ar yra kokių problemų, Džo? — paklausė Metas, kai jie šmurkštelėjo į galinę automobilio sėdynę.

— Ne, — linksmai atsakė Džo ir, nuspaudęs akceleratorių, nušvilpė automobiliu pakilimo taku jam būdinga lenktynininko maniera. — Atvažiavau čia prieš valandą ir susiradau Džulės Matison namą. Priešais jį kieme buvo krūva vaikiškų dviračių.

Meredit įsikibo Metui į ranką, kad nenugriūtų ir išpūtė akis, linksmai susitaikiusi su nutrūktgalvišku Džo vairavimu. Kad nežiūrėtų į žvyrą, skriejantį iš po pašėlusiai besisukančių automobilio ratų, kai jie išlėkė į plentą, ji grįžo prie ankstesnio jų pokalbio lėktuve.

— Kokius nurodymus tau davė Žakas dėl Džulės Matison?

Ištraukęs sulankstytą laišką iš savo švarko kišenės, Metas dirstelėjo į pirmąsias eilutes ir abejingai pasakė:

— Tarp kitų dalykų, turiu atidžiai pasižiūrėti, kaip ji atrodo, ir įsitikinti, ar ji ne sublogusį, ar išsimieganti.

Neįprastą Žako Benedikto susirūpinimą savo buvusia įkaite tučtuojau pastebėjo Meredit, ir tai sušvelnino jos požiūrį į jį.

— Iš kur gali žinoti, tik pasižiūrėjęs į ją. Tu nežinai, kaip ji atrodė, prieš praleisdama savaitę su juo.

— Galiu tik spėti, kad patirtas stresas Žaką galutinai nualino. — Prisiversdamas neparodyti, kaip jam tai rūpi, Metas nerūpestingai tęsė: — Tau patiks kitas punktas tame sąraše. Aš taip pat turėčiau išsiaiškinti, ar ji nėščia.

— Žiūrėdamas į ją? — sušuko Meredit, kai Džo sulėtino greitį ir įsuko į medžiais apsodintą gyvenamųjų namų gatvę.

— Ne, man regis, turėčiau paklausti ją. Štai kodėl taip apsidžiaugiau, kai pasisiūlei važiuoti drauge. Jeigu ji paneigs esanti nėščia, turiu Žakui pranešti, ar aš tuo tikiu.

— Jeigu ji nepanaudojo kokio testo ankstyvajam nėštumui nustatyti, ji pati gali to nežinoti. Dar tik trys savaitės, kai jie išsiskyrė Kolorade. — Meredit užsimovė pirštines, kai Džo O’Hara staigiai sustabdė automobilį priešais dailų vienaaukštį rančos stiliaus namą, kur maži berniukai lipo ant savo dviračių ir mynė tolyn. — Jeigu jis šitaip rūpinasi, Metai, jo jausmai jai turi būti labai gilūs.

— Jis jaučia kaltę ir atsakomybę, — abejingai spėjo Metas, lipdamas iš automobilio. — Žakas visada buvo labai atsakingas.

Kai jie ėmė eiti šaligatviu, du maži berniukai invalidų vežimėliuose balsu kvatodami išriedėjo pro šonines duris ir nusileido pandusu į alėją, o juos nusivijo visa sukaitusi jauna daili moteris.

— Džoni! — šaukė ji taip pat kvatodama, besivydama vaiką. — Grąžink!

Berniukas, pašauktas Džoniu, ant keliuko taip įspūdingai pasisuko, ore mojuodamas užrašų knygele, kurios puslapiai sujungti spirale, kad ji negalėtų pasiekti, o tuo metu jo draugas vikriai įterpė savo vežimėlį, kad jam padėtų. Metas ir Meredit sustojo, stebėdami šį džiugų žaidimą, o tuo metu kvatojanti Džulė Matison nesėkmingai bandė pergudrauti jungtinę berniukų gynybą.