Judith McNaugth - Tobula

— Čia tikra velniava, — pasakė Metas apgailestaudamas užuojautos kupinu balsu. — Atleiskit, Džule, — nevykusiai baigė jis, stebėdamas keistą jos drėgnų akių žvilgsnį. — Žinau, kad Žakas nenorėjo, jog būtumėt nelaiminga.

Paskutinį kartą Džulė greitai pasvėrė viską, ką jai tektų palikti, jeigu imtųsi vykdyti paskubomis sukurptą planą, tačiau sprendimą jau buvo priėmusi valgomajame. Stengdamasi, kad nedrebėtų balsas, pasakė:

— Kai Žakas susisieks su jumis, gal primintumėt jam, kad mane paliko motina, ir informuotumėt, kad neišleisiu į pasaulį kūdikio, žinodama, kad tą patį padariau jam. — Pro ašaras šypsodama ji pridūrė: — Prašom jam dar pasakyti, kad jeigu jis iš tiesų nori, jog aš jam pagimdyčiau kūdikį, ką mielai padaryčiau, jam tereikia tik leisti man prisijungti prie jo tremtyje.

Paskutinis sakinys krito į kambarį tarsi bomba ir paskui stojusioje apstulbintoje tyloje Džulė stebėjo, kaip Meto Farelo veide nustebimą pakeitė susižavėjimas, tačiau jo žodžiai buvo kruopščiai apgalvoti jos entuziazmui prislopinti.

— Neįsivaizduoju, kada Žakas vėl susisieks su manimi ir ar išvis kada nors susisieks.

Džulė nusijuokė truputį isteriškai.

— O taip, jis susisieks — ir labai greitai! — patikino ji, būdama absoliučiai tikra ir žinodama, kad dėl Žako jos instinktai niekada neapgaudavo, ir jeigu tik būtų jų klausiusi, būtų galėjusi prikalbinti leisti jai vykti drauge. — Jis tuojau pat susisieks su jumis, nes netvers kailyje norėdamas sužinoti ką pasakiau.

Metas suprato, kad ji greičiausiai teisi, ir sutramdė šypseną.

— Ar dar yra kas nors, ką norėtumėt, kad pasakyčiau, kai jis susisieks su manimi?

Džulė pabrėžtinai palingavo galvą.

— Taip. Pasakykit jam, kad jis turi daugiausia... keturias savaites man atsivežti, prieš man imantis kitokių veiksmų. Ir pasakykit jam, kad... — Ji dvejojo, suglumusi nuo minties, kad sako tokį dalyką Žakui per trečią asmenį, o paskui nusprendė, kad tai nesvarbu, svarbiausia, kad Žakas tai išgirstų. Skausmai tęsė: — Dar pasakykit, kad mirštu be jo. Ir pasakykit, kad jeigu jis man neleis atvažiuoti pas jį, iššvaistysiu visus jo pinigus dvidešimt penkiems tūkstančiams Kevino Kostnerio naujojo filmo vaizdajuosčių, o tada ligi gyvenimo galo seilėsiuos dėl to vyriškio!

— Manau, — pasakė Meredit, slopindama juoką, — tai jį privers nedelsiant sutikti. — O Metui pridūrė: — Ar prisiminsi pažodžiui, o gal derėtų užsirašyti?

Metas išgąstingai dirstelėjo į žmoną, kuri dabar atrodė tiek pat pasiryžusi įpainioti jį į Žako susinarpliojusį gyvenimą, kaip prieš dvi valandas — apsaugoti nuo jo; tada jis pasisuko ir įpylė į taures vyno.

— Manau, čia reikia kokio nors tosto, — paskelbė jis, paduodamas vyno taures. — Deja, jaučiuosi netekęs žado.

— O aš ne, — pasakė Meredit. Pakėlusi savo taurę, ji pažvelgė į Džulę ir pasakė švelniai šypsodama: — Už kiekvieną moterį, kuri myli taip stipriai kaip mes! — O tada pakėlė veidą į savo vyrą ir ramiai pridūrė: — Ir už tuos du vyrus, kuriuos mes mylim.

Džulė stebėjo, kaip jis šypsosi jai, pilnas švelnumo ir atviro pasididžiavimo, ir tą akimirką įsimylėjo juos abu. Jie buvo tokie kaip Žakas ir ji pati, pamanė Džulė, meilė, įsipareigojimas ir vienybė spinduliavo iš jų.

— Prašom pasakyti, kad liksit vakarienės. Nesu kažin kokia virėja, bet mes galim niekada nebesusitikti, o aš mirštu, kaip noriu sužinoti daugiau apie... apie viską.

Jie lyg susitarę linktelėjo, o Metas atvirai paklausė:

— Apie viską? Na, tai turėčiau pradėti nuo detalios pasaulio finansinės rinkos analizės. Turiu įdomų požiūrį į galimas smunkančios pasaulio rinkos priežastis. — Jis nusijuokė iš išgąstingos merginos veido išraiškos ir pridūrė: — Arba, manau, galėtume pakalbėti apie Žaką.

— Kokia puiki mintis, — šaipėsi jo žmona. — Galėtum mudviem papasakoti apie tuos laikus, kai judu buvot kaimynai.

— Leiskit man pradėti ruošti vakarienę, — paprašė Džulė, sukdama galvą, ką paruošti, kad ji būtų kuo mažiau atitraukta nuo pokalbio.

— Ne, — tarė Meredit, — verčiau pasiųskim Džo atvežti picos.

— Kas tas Džo? — paklausė Džulė, jau siekdama telefono picai užsakyti.

— Oficialiai jis mūsų vairuotojas. Neoficialiai — šeimos narys.

Po pusvalandžio visi trys buvo jaukiai įsitaisę svetainėje, ir kai Metas kaip įmanydamas stengėsi patenkinti abiejų moterų smalsumą su stropiai cenzūruotu savo viengungiškų dienų, praleistų Žako kaimynystėje, variantu, pasigirdo durų skambutis.

Tikėdamasi pamatyti gražų, išdidų uniformuotą vairuotoją, Džulė, atidariusi duris, pamatė baugiai negražų milžiną, maloniai šypsantį ir abiejose ištiestose rankose laikantį po picą.

— Įeikit ir prisijunkit prie mūsų, — linksmai pakvietė ji, imdama vieną picą ir įtraukdama jį vidun. — Visų pirma jums nereikėjo likti automobilyje.

— Ir aš taip maniau, — juokavo Džo, tačiau žvilgterėjo į Metą, norėdamas įsitikinti, ar jis neprieštarauja. Kai Metas linkterėjo, Džo įžengė vidun ir nusivilko paltą.

— Valgykim čia, kur daugiau vietos, — pašaukė juos Džulė, dėliodama lėkštes ant valgomojo kambario stalo.

— Aš atnešiu vyno, — pasisiūlė Meredit stodamasi.

Džo neskubėdamas įėjo į valgomąjį ir, susikišęs rankas į kišenes, ėmė įdėmiai apžiūrinėti drąsią jauną moterį, kalbėjusią televizijoje ir palaikiusią Žaką. Ji atrodė greičiau kaip daili koledžo studentė nei mokytoja, pamanė jis, spindinčiais tamsiais plaukais, perrištais kaspinu ant sprando, ir išraudusia švelnia oda. Ji visai nebuvo panaši į tas pretenzingas seksualias moteris, kibusias prie Žako, ir Džo tai patiko. Jis klausiamai pažvelgė į Metą, kuris stovėjo šalia ir draugiškai šypsodamas stebėjo ją. Atsakydamas į jo neištartą klausimą, jo šeimininkas iš lėto linktelėjo, ir Džo padarė aiškiai jį patenkinusią išvadą.

— Vadinasi, — balsu tarė Džo, — jūs Žako mergina?

Ji stabtelėjo dėliodama servetėles greta lėkščių ir pakėlė į jį melsvų žibučių spalvos ir švelnumo akis.

— Čia, — pasakė ji jam, — pats gražiausias komplimentas, kokio esu kada nors sulaukusi. — Džulė nustebo, kad didžiulio vyro sprandas ties apykakle paraudo.

— Ar jūs taip pat pažįstat Žaką? — pasiteiravo ji, kad jis pasijustų smagiau, nes ir jai rūpėjo sužinoti viską.

— Tikrai pažįstu, — atsakė jis šiepdamasis, kai Farelai susėdo. — Galėčiau papasakoti jums istorijų apie jį, kurių niekas, net Metas nežino.

— Papasakokit nors vieną, — su įkarščiu paprašė Džulė.

O’Hara įsidėjo gabalą picos, valandėlę pagalvojo, o paskui pradėjo pasakoti:

— Gerai, štai viena. Vieną vakarą Metą aplankė netikėtas svečias, ir jis pasiuntė mane į gretimą namą, pas Žaką, nes mes pritrūkom Stoli... vodkos , — paaiškino jis. Džulė linktelėjo supratusi, o jis atsikando dar picos ir entuziastingai tęsė toliau: — Buvo beveik vidurnaktis, Žako namuose degė šviesos, bet niekas neatidarė durų. Tačiau aš girdėjau jo ir moterų balsus, sklindančius iš už namo, todėl apėjau aplinkui ir pamačiau Žaką, stovintį prie baseino vis dar su smokingu, kurį vilkėjo kažkokiame vakarėlyje.

Džulė suintriguota parėmė ranka smakrą.

— Ką jis veikė? — paklausė ji, kai O’Hara vėl atsikando picos.

— Keikėsi, — trumpai atsakė.

— Ant ko?

— Ant trijų nuogų moterų savo baseine. Jos buvo jo gerbėjos, kažkaip sužinojusios jo adresą ir įsivaizdavusios, kad jis prisijungs prie jų nedidelės orgijos, kai pamatys jas nuogas savo baseine.