Judith McNaugth - Tobula

Ji vėl prisiminė paskutinius Žako žodžius Kolorade, jo nuolaidžią pašaipą, kai ji pasakė jį mylinti. Tu, Džule, manęs nemyli. Nežinai, kuo geras seksas skiriasi nuo tikros meilės. Dabar būk gerutė ir grįžk namo, ten, kur tavo vieta. O tada palygino tai su tikra teisybe jo laiške. Myliu tave, Džule. Mylėjau tave Kolorade. Myliu čia, kur esu. Visada mylėsiu. Visur. Visada.

Akivaizdus kontrastas privertė ją papurtyti galvą iš baugaus apstulbimo.

— Nenuostabu, — meiliai sušnibždėjo ji jam, — kad laimėjai Akademijos apdovanojimą!

Džulė atsistojo ir uždegė svetainėje šviesas, bet laišką nusinešė į miegamąjį, kad galėtų jį vėl perskaityti. „Pakviesk mane, Žakai, — paliepė jam širdyje, — ir išvaduok mus abu iš tos kančios. Pakviesk mane kuo greičiau, mielasis“.

Kaimynystėje dvynės Eldridž taip pat neįprastai ilgai vakarojo.

— Jis liepė jam paskambinti, — aiškino Ada Eldridž užsispyrusiai seseriai. — Ponas Ričardsonas liepė jam paskambinti į Dalasą, nesvarbu, kiek būtų valandų, jei pastebėsim kokius svetimus žmones ar ką nors neįprasta prie Džulės Matison namų. Pasakyk man numerius automobilio, prastovėjusio ten pusę nakties, kad galėčiau jam padiktuoti.

— Ak, Ada, — nesutiko Flosė, slėpdama už nugaros popieriaus skiautę su automobilio numeriais. — Nemanau, kad turėtume šnipinėti Džulę, net jei to ir prašė FTB.

— Mes nešnipinėjam! — atšovė Ada ir, apėjusi aplinkui Flosę, ištraukė popieriaus skiautę jai iš rankos. — Mes tik padedam jam saugoti Džulę nuo to pabaisos nevidono, pagrobusio ją. Nuo jo ir nuo šlykščių jo filmų! — pridūrė, nukeldama telefono ragelį.

— Jie nėra šlykštūs. Tai geri filmai, ir manau, kad Zakaris Benediktas nekaltas. Ir Džulė taip mano. Sakė man tai pereitą savaitę ir per televiziją tą patį pakartojo. Taip pat patikino, kad jis jos neįskaudino, todėl nematau, kodėl turėtų skaudinti dabar. Manau, — prisipažino Flosė, — Džulė jį įsimylėjusi.

Ada stabtelėjo, rinkdama skaičius pokalbiui su Dalasu, už kurį turės užmokėti tas, kuriam skambinama.

— Ką gi, jeigu jau taip, — su pasidygėjimu pareiškė Ada, — ji tokia pat kvaila romantikė kaip ir tu, ir galiausiai sunyks dėl niekam tikusios kino žvaigždės, kaip ir tu sunykai dėl to nenaudėlio Hermano Henkelmeno. Dėl kurio neverta sugaišti nė vienos valandos tavo laiko ir niekada nebuvo verta.

52

Telefono skambutis, kurio Džulė laukė ir meldė, pasigirdo po keturių dienų tokioje vietoje, kur ji mažiausiai tikėjosi.

— Ei, Džule, — šūktelėjo direktoriaus sekretorė, kai Džulė baigiantis dienai užėjo į raštinę atiduoti mokinių lankomumo raporto. — Kažkoks ponas Stenhoupas skambino tau šiandien po pietų. — Džulė akimirką pakėlė akis, negalėdama patikėti girdinti šią pavardę, o kai susivokė, sustingo.

— Ką jis sakė? — paklausė ji, išgąsdinta nevilties savo balse.

— Kalbėjo kažką, kad nori įrašyti savo sūnų į jūsų fizinio lavinimo neįgaliems vaikams klasę. Pasakiau, kad visos vietos užimtos.

— Kodėl, dėl Dievo, jam tai pasakėt?

— Girdėjau, kaip ponas Dankanas kažką kalbėjo, kad pas mus jau perpildyta.

Tačiau ponas Stenhoupas sakė, kad tai labai skubu ir kad jis dar sykį paskambinsiąs šiandien vakare septintą valandą. Pasakiau, kad neverta, nes mūsų mokytojai čia taip vėlai nedirba.

Akimirksniu Džulė suprato, kad Žakas atsargumo dėlei nenori jai skambinti į namus, jeigu jos telefono būtų pasiklausoma, ir kad jam nepavyko susisiekti su ja, kai jis bandė čia, ir kad gali daugiau nebebandyti, o tai buvo visa, ką ji galėjo padaryti, kad sutramdytų savo neviltį ir pyktį, neišliejusi jo ant tingios, smalsios sekretorės.

— Jeigu sakė, kad skubu, — atšovė Džulė su nematytu įniršiu, — kodėl neiškvietėt manęs iš klasės?

— Mokytojams negalima kalbėtis asmeniniais reikalais per pamokas. Toks pono Dankano nurodymas. Labai specifinis.

— Tai, be jokios abejonės, nebuvo asmeninis reikalas, — atrėžė Džulė, suleisdama nagus sau į delnus. — Ar jis sakė, kur ketina man paskambinti — ar čia, ar į namus?

— Nesakė.

Šeštą keturiasdešimt penkios Džulė viena sėdėjo mokyklos administracijos kambaryje, įsispoksojusi į telefoną ant stalo, kur įsižiebtų pagrindinė linija, jei kas paskambintų. Jeigu jos spėjimas buvo klaidingas, jeigu Žakas, užuot skambinęs čia šį vakarą, paskambins jai į namus, ji būgštavo, kad jis pamanys, jog ji persigalvojo ir nebeketina prisijungti prie jo, o tada jis daugiau nebeskambins. Už stiklinių sienų, supusių administracijos patalpą, koridoriai buvo tušti ir nejaukūs, ir kai sargas įkišo galvą pro duris, ji užklupta pašoko.

— Jūs baisiai ilgai dirbat šiandien, — pasakė Henris Ruhartas, iššiepdamas burną, kurioje trūko vieno priekinio danties.

— Taip, — atsakė Džulė, skubiai prieš save pasidėdama tuščią bloknotą ir imdama plunksnakotį. — Turiu... parašyti keletą specialių pranešimų. Kartais čia lengviau galvoti negu namie.

— Jūs nedaug parašysit, žiūrėdama į tolį, kaip ligi šiol, — pasakė jis. — Pamaniau, gal kartais laukiat telefono skambučio ar šiaip ko.

— Ne, visiškai ne...

Jai prie alkūnės skardžiai suskambo telefonas, ji čiupo jį, spaudydama mygtuką, kuris nušvito.

— Alio?

— Sveika, sese, — pasisveikino Karlas. — Skambinau ne kartą tau į namus ir nusprendžiau patikrinti, gal dar kartais tebesi mokykloje, kai niekur kitur negalėjau tavęs pasiekti. Ar jau vakarieniavai?

Džulė praskėstais pirštais braukė sau per plaukus, nerimaudama, ar Žakas išgirs užimtumo signalą, o gal linijos automatiškai persijungs.

— Turiu daug skubaus darbo, — pasakė ji, sviesdama iškankintą žvilgsnį į Henrį, kuris nusprendė įlepsėti į raštinę ir ištuštinti šiukšliadėžes, užuot šlavęs koridorius. — Bandau parašyti keletą pranešimų, bet man nelabai sekasi.

— Ar viskas gerai? — neatlyžo jis. — Prieš kelias minutes mačiau mieste Ketriną, ji sakė, kad visą šią savaitę kiekvieną vakarą nori praleisti namie viena.

— Viskas nuostabu. Fantastiška. Stačia galva neriu į darbą, kaip man ir patarei. Ar prisimeni?

— Ne, neprisimenu.

— O, matyt, tai buvo kažkas kitas. Maniau, kad tu. Dabar turiu padėti ragelį. Ačiū, kad paskambinai. Myliu tave, — pasakė ji, dėdama ragelį. — Henri, — pratrūko ji išsiblaškiusi, — ar negalit liautis valęs raštinę. Negalėsiu galvoti, kai trankysit šiukšliadėžes, — pridūrė ji kiek nesąžiningai apie patį mažiausią jo keliamą triukšmą.

Jam ištįso veidas.

— Atleiskit, panele Džule, aš tiktai baigsiu šluoti koridorių. Gerai?

— Taip. Atsiprašau, Henri. Aš truputį... pavargusi, — baigė ji pernelyg linksmai šypsodama, kad atrodytų mieguista.

Ji stebėjo, kaip jis nušlepsi koridoriumi tolyn ir pamatė kitame gale užsidegant šviesas. Ji turinti išlikti rami, perspėjo pati save, ir nedaryti to, kas jai nebūdinga ir kas gali sukelti įtarimus.

Lygiai septintą valandą telefonas vėl suskambo, ji čiupo ragelį ir atsiliepė. Telefonu Žako balsas atrodė net žemesnis, bet buvo šaltas, atžarus, kalbėjo jis skubėdamas.

— Ar tu, Džule, viena?

— Taip.

— Ar yra kas nors pasaulyje, ką galėčiau pasakyti, kad atkalbėčiau nuo beprotiškos minties prisijungti prie manęs?

Tai buvo ne tai, ką ji norėjo išgirsti, ir ne taip jį kalbantį norėjo girdėti, bet ji susikaupė ties žodžiais, kuriuos jis buvo parašęs savo laiške, neleisdama jam savo balsu apgauti ar išgąsdinti ją.