Judith McNaugth - Tobula

— Turim, gavom prieš penkias minutes, kai pranešė apie tą telefono skambutį!

— Jeigu esi teisus dėl visko, ji nuves mus tiesiai pas Benediktą. Jeigu klysti, mes nieko nepraradom.

— Įsakiau nuolatos ją stebėti, prieš čia įeidamas.

Stipriai sukandęs dantis, Polas susitvardė nuo beprasmio ir klaidingo protesto dėl Deivo poelgio, tačiau iškošė pro dantis:

— Gal galiu tau priminti, kad, kol manęs nenušalino, aš atsakingas už šią bylą. Prieš darydamas dar kokią nesąmonę, pasitark su manimi. Supratai? — sviedė jis piktai.

— Supratau! — taip pat piktai atšovė Deivas. — Ar sužinojai ką nors daugiau apie automobilį, kuris pereitą savaitę buvo pastatytas priešais namus?

Stumtelėjęs jam raportą per stalą, Polas atsakė:

— Jį išsinuomojo Džozefas O’Hara iš Herco, Dalase. Adresas Čikagoje. Jokios neigiamos reputacijos. Nekaltas kaip kūdikis. Dirba vairuotoju-asmens sargybiniu Koljero treste.

— Ar tai bankas?

— Hiustone yra Koljero bankas ir trestas, o jo filialai išbarstyti po visą šalį.

— Kai dabar jai skambinai, ar nepasiteiravai tos panelytės apie jos svečius iš Čikagos?

— Ir neįspėjau jos, kad ji sekama, kad ir vėl galėtum mane apkaltinti nuolaidžiavimu.

Ingremas sunkiai atsiduso ir sviedė raportą apie O’Harą atgal ant Polo stalo.

— Klausyk, Polai, atleisk man. Aš tik nenoriu matyti, kaip žlugdai savo karjerą dėl kažkokios mergos didelėm mėlynom akim ir ilgom kojom.

Atsilošęs krėsle, Polas žiūrėjo į jį niūriai šypsodamas.

— Vieną dieną tau teks ant kelių atsiklaupus melsti jos atleidimo, antraip mes tau neleisim būti mūsų pirmagimio krikštatėviais.

Kimiai atsidusęs Ingremas atsakė:

— Tikiuosi, ateis diena, kai man teks tai padaryti, Polai. Dievaži, tikiuosi.

— Gerai, tada nespoksok taip į jos kojas.

Džulė baigė tvarkyti virtuvę, paėmė iš spintos paltą ir jau buvo pasirengusi kelionei į Pensilvaniją, kai išgirdo beldimą į laukujės duris. Persimetusi paltą per ranką, ji atidarė duris ir nustebo pamačiusi Tedą ir Ketriną, stovinčius greta.

— Jau seniai nemačiau judviejų, — pasakė ji linksmai šypsodama, — stovinčių drauge kieno nors priebutyje.

— Ketrina sako man, kad vyksti į Pensilvaniją vaidinti geros valios ambasadorės ar šiaip ko dėl Žako Benedikto... Ką tu, Džule, sugalvojai? — paklausė jis, eidamas įkandin jos į namą, iš paskos tipenant Ketrinai prasikaltusiu veidu.

Džulė pastūmė į šalį savo paltą, kad galėtų dirstelėti į rankinį laikrodį, kiek valandų.

— Turiu mažiau nei penkias minutes pasiaiškinti, nors, man regis, vakar vakare Ketrinai viską išaiškinau.

Normaliai Džulė būtų rimtai pasipriešinusi, kad kišamasi į jos gyvenimą, tačiau žinojimas, kad po kelių dienų juos abu paliks visiems laikams, nustelbė bet kokį jos pasipiktinimą. Be jokio apmaudo ji tarė:

— Nors man labai patinka matyti judu vėl drauge, norėčiau, kad rastumėt kokią paprastą dingstį, o ne norą mane užsipulti.

— Aš kalta, — įsiterpė Ketrina. — Šįryt sutikau mieste Tedą ir jis paklausė apie tave. Nesakei man, kad tavo kelionė — paslaptis, — nebaigė ji sakinio.

— Tai nėra paslaptis.

— Tad paaiškink man, kodėl važiuoji, — neatlyžo Tedas, iš susirūpinimo ir nevilties įsitempusiu veidu.

Uždariusi duris, Džulė atsainiai nusibraukė nuo kaktos vešlius plaukus, mėgindama sugalvoti, ką jiems pasakyti. Ji negalėjo paaiškinti, kad ją sutrikdė Žako pastaba, jog jų santuoka iš pat pradžių bus prakeikta dėl tos širdgėlos, kurią ji sukels artimiesiems. Kita vertus, ji norėjo viską paaiškinti, kad jie prisimintų, padėti jiems viską suprasti, o vėliau greičiau jai atleisti. Nuo susirūpinusio Ketrinos veido ji nukreipė savo žvilgsnį į rūstų Tedo veidą ir užsikirsdama pasakė:

— Ar tikit posakiu, kad viskas vyksta toliau taip, kaip prasidėjo?

Ketrina ir Tedas persimetė nieko nesuprantančiais žvilgsniais, ir Džulė paaiškino:

— Ar tikit, kad jei kas nors blogai prasideda, blogai ir baigiasi?

— Taip, — pritarė Ketrina. — Man regis, tikiu.

— Aš netikiu, — atšovė Tedas, ir tai, ką jis pasakė, privertė Džulę įtarti, kad jis galvoja apie savo santuoką su Ketrina. — Kai kurie dalykai, gražiai prasidedantys, turi sumautą pabaigą.

— Kadangi jūs pasiryžę kištis į mano gyvenimą, — linksmai pasakė Džulė, — manau turinti teisę taip pat pasakyti, jeigu turit omeny savo santuoką, visa problema, kad ji nepasibaigė. Ketrina žino, net jeigu tu, Tedai, ir atsisakai tai pripažinti. Dabar, atsakymas į jūsų klausimą apie kelionę į Pensilvaniją, turi tik minutę: Žaką augino jo senelė, su kuria jis išsiskyrė labai bjauriomis aplinkybėmis. Nuo tol jo asmeninis gyvenimas labai nesėkmingas. Jam dabar gresia pavojus, ir yra absoliučiai vienas, tačiau jis pradeda visai naują gyvenimą. Norėčiau, kad jam sektųsi, ir jis rastų ramybę tame naujame gyvenime, ir jaučiu, — jei norit, vadinkite tai prietarais, — kad galbūt jeigu sutaisysiu tiltus, kuriuos jis seniai sudegino, tai ir įvyktų. — Stojusioje tuščioje tyloje, kai Džulė baigė kalbėti, ji matė, kaip jie abu stengiasi rasti kokį argumentą, tačiau nepajėgia, todėl pasuko prie durų. — Prisiminkit tai abu, — pridūrė, stengdamasi, kad balsas neišduotų jos susijaudinimo ir kiek prislopinti kito prašymo svarbą. — Kad būtum tikrai laimingas, labai padeda žinojimas, kad tavo šeima linki tau gera... net jeigu ir nedarai to, ko jie tikisi iš tavęs. Kai tavęs nekenčia tavo paties šeima, tai beveik lygu prakeikimui.

Kai jai už nugaros užsidarė durys, Tedas suirzęs pažvelgė į Ketriną.

— Ką ji, po galais, norėjo tuo pasakyti?

— Man regis, logika atrodė pakankamai aiški, — atsakė Ketrina, tačiau ji raukė kaktą dėl keistos įtampos, kurią išgirdo Džulės balse.

— Mano tėtis truputį prietaringas, ir aš taip pat. Nors žodis „prakeikimas“ atrodė kiek per stiprus.

— Aš kalbu ne apie tai. Ką ji turėjo omeny, kai sakė, kad mūsų santuoka nepasibaigė ir tu tai žinanti?

Per pastarąsias savaites Ketrina stebėjo, kaip drąsiai Džulė elgėsi susidūrusi su FTB ir likusiu pasauliu, atvirai reikšdama tikėjimą Žako nekaltumu, net jeigu jis buvo atstūmęs jos meilę ir baisiai įskaudinęs Kolorade. Per visą laiką Ketrina atsidūrė šalia Tedo gal kokį dešimt kartų, kai abu mokė Džulės auklėtinius sportinių žaidimų, tačiau, bendraudama su juo, stropiai slėpė gilesnius jausmus, ji tiktai bandė įveikti jo priešiškumą. Iš pradžių įtikino save, kad geriausias būdas prieiti prie Tedo ir pasiekti savo tikslą — lėta, atsargi, apgalvota strategija, o ne atviras jausmų demonstravimas. Dabar, žiūrėdama į vyrą, kurį mylėjo, pajuto, kad baimė būti įskaudintai, pasijausti kvaile ir galutinai prarasti visas viltis diktavo visus jos veiksmus. Ji žinojo, kad jis nuolat susitikinėja su kita moterimi, ir, Ketrinai grįžus į Kytoną, susitikinėjimai dar padažnėjo, o dabar pavėluotai jai paaiškėjo, kad visa, ką ji pasiekė su juo, buvo savotiškos ginkluotos paliaubos; jo jausmai jai nebuvo pasikeitę, paprasčiausiai, nuolatos jai būnant šalia, jis buvo priverstas slėpti savo panieką, išlikti mandagiai šaltas.

Ji bijojo, kad jai pritūks laiko, bijojo, kad neužteks drąsos, jeigu dabar nepasakys, ir bijojo, kad padarys lemtingą klaidą, nes buvo apimta tokios nevilties ir tokia susijaudinusi, kad ketino išsilieti.

— Ar tu galvoji, ką atsakyti, ar studijuoji mano nosies formą? — irzliai paklausė jis.

Savo siaubui, Ketrina pajuto, kaip jai ima drebėti keliai ir prakaituoti delnai, tačiau pažvelgė į jo mėlynas ir šaltas akis ir drąsiai pasakė: