Judith McNaugth - Tobula

Užsimerkdama Ketrina atrėmė galvą į duris ir atsiduso, iš nevilties ir iš laimės.

— Kai grįžau į koledžą mums išsiskyrus, ištisus metus kartą per savaitę lankydavausi pas terapeutą, bandydama suprasti, kodėl taip viską sujaukiau.

— Ką sužinojai?

— Mažiau negu man dabar pasakei per dvi minutes. Ir žinai, ką tada padariau?

Jo lūpas iškreipė šypsena, ir jis papurtė galvą:

— Net sunku įsivaizduoti.

— Nuvažiavau į Paryžių ir užsirašiau į aukščiausio lygio kulinarijos kursus.

— Kaip sekėsi?

— Iš teisybės nelabai gerai, — atsakė ji gailiai šypsodama. — Tai buvo vienintelis kartas gyvenime, kai nepasižymėjau kursuose, kuriuose norėjau mokytis.

Jis pakėlė antakius, kad pabrėžtų jos atviros pastabos svarbumą, ir ji priėmė nebylų jo komentarą, supratingai linktelėdama.

— Ar išlaikei egzaminus?

— Išlaikiau jautieną, — šaipėsi ji, o nuo jo juoko širdis jai ėmė dainuoti, — bet susikirtau su veršiena.

Ilgą valandėlę jie šypsojosi vienas antram, po daugelio metų pirmą sykį darniai, b tada Ketrina tyliai paprašė:

— Ar nepabučiuotum manęs?

Jis staigiai atsitiesė, traukdamasis nuo durų.

— Negali būti nė kalbos.

— Ar bijai?

— Atstok, po velnių! Tu jau prieš daugelį metų man demonstravai šį gundymo numerį, o dabar jis pasenęs. Neišdegs.

Ignoruodama smūgį, trenktą jos išdidumui, ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nusišypsojo.

— Kaip dvasininko sūnus, tu baisiai daug keikiesi.

— Taip man sakei prieš daugelį metų. Kaip jau tau sakiau, aš nesu dvasininkas, mano tėvas — dvasininkas. Maža to, — pridūrė jis sąmoningai mėgindamas atstumti ją, — tu tikrai traukei mane, kai buvau jaunesnis, o dabar aš pats linkęs gundyti.

Ketrinos įžeistas išdidumas prasiveržė tyliu, bet grėsmingu kuždesiu, kai ji, pasitraukusi nuo durų, siekė savo palto, kurį buvo užmetusi ant kėdės.

— Ar ir dabar?

— Tu velnioniškai teisi, ir dabar. O «dabar paklausyk gero patarimo ir paskubėk atgal į Dalasą, pas Heivordą Spenserį ar Spenserį Heivordą, ar koks ten jo vardas, ir leisk jam numaldyti tavo pažeistą orumą penkiasdešimties karatų deimantų vėriniu, priderintu prie to neįtikėtinai vulgaraus žiedo, kurį mūvi.

Užuot puolusi jį, kaip būtų dariusi prieš daugelį metų, ji sviedė į jį keistą žvilgsnį ir pasakė:

— Man jau nebereikia tavo patarimų. Gal nustebsi išgirdęs, tačiau žmonės, tarp jų ir Spenseris, iš teisybės šiuo metu prašo mano patarimų.

— Kokiais klausimais? — tyčiojosi jis. — Pareikšti savo nuomonę apie madą aukštuomenės gyvenime?

— Užteks! — pratrūko Ketrina, sviesdama savo paltą atgal ant kėdės. — Galiu leisti tau skaudinti mane, kai to verta, tačiau, tegu būsiu prakeikta, jeigu leisiu tau paslėpti savo seksualinį neryžtingumą, užsipuolant mane.

— Mano ką? — nusistebėjo Tedas.

— Buvai be galo malonus, visiškai nesivaržei, kol nepaprašiau mane pabučiuoti, o tada taip absurdiškai mane užsipuolei. Dabar arba atsiprašyk, arba pabučiuok, arba pripažink, kad bijai.

— Atsiprašau, — burbtelėjo jis taip skubiai ir visiškai neapgailestaudamas, kad Ketrina ėmė juoktis.

— Ačiū, — meiliai pasakė ji, imdama paltą, — priimu tavo atsiprašymą.

Praeityje toks apsižodžiavimas būtų pasibaigęs karališku mūšiu, ir Tedas buvo visiškai suglumęs, kad ji tokia rami, ir jis suprato, kaip iš tiesų ji buvo pasikeitusi.

— Ketrina, — be jokių įžangų kreipėsi jis. — Atsiprašau, kad užsipuoliau tave. Aš tikrai gailiuosi. Atleisk.

Ji linkterėjo, bet uoliai slėpė nuo jo savo akis, kad neišsiduotų.

— Žinau. Tu tikriausiai nesupratai, kokio bučinio prašiau. Aš tik maniau, kad tai galėtų patvirtinti mūsų paliaubas ir padarytų jas ilgalaikėmis.

Ji pažvelgė jam į akis ir būtų galėjusi prisiekti, kad jo akys spindėjo iš smagumo, ir žinojimo, bet ji pasijuto priblokšta, kai jis nusileido.

Pirštais pakeldamas jos smakrą, jis sumurmėjo:

— Gerai. Pabučiuok mane, bet paskubėk.

Štai kodėl Ketrina juokėsi, o jo burna šypsojo, kai pirmąsyk po trejų metų susilietė jų lūpos.

— Nesijuok, — perspėjo jis, slopindamas juoką.

— Nesišypsok, — atšovė ji, bet jų alsavimas susiliejo į viena ir šito užteko, kad vėl įsiliepsnotų seniau juos rišusi aistra. Tedo delnai nuslydo ligi jos juosmens ir pritraukė ją artyn, ir iškart įsitempė, kai Ketrina prisiglaudė prie jo kūno, išsilenkdama ir stipriai priglusdama.

54

Laikydamasi nurodymų, kuriuos jai buvo davęs vyras automobilių nuomos punkte mažame Ridžmonto oro uoste, Džulė be vargo rado Žako vaikystės namus. Užtupdyti aukštai ant kalvos, nuo kurio atsivėrė vaizdingas mažas slėnis, Tiudorų stiliaus rūmai, kur tebegyveno Margareta Stenhoup, pasak vyriškio automobilių nuomos punkte, faktiškai buvo šių vietovių orientyras. Žvalgydamasi įmantrių mūrinių kolonų, kurios, kaip buvo sakyta Džulei, žymėjo alėją, Džulė pamatė jas kairėje ir pasuko iš plento. Važiuodama aukštyn ilga plačia alėja, vingiavusia aukštyn pro medžius ligi kalvos viršūnės, prisiminė, ką jai buvo sakęs Žakas apie tą dieną, kai išvyko iš šios vietovės.“ Tada aš visam laikui praradau namus . Atidaviau savo automobilio raktelius ir nužingsniavau alėja nuo kalvos ligi plento “ Jam teko eiti labai ilgai, pamanė ji, pajutusi nostalgišką liūdesį sudiegiant jai širdį, dairydamasi aplink ir mėgindama įsivaizduoti, ką jis jautė ir matė tą dieną.

Kalvos viršūnėje, ties paskutiniu posūkiu, alėja praplatėjo ir virto plačia arka, vedančia pro kruopščiai išpuoselėtas vejas ir didžiulius nuogus medžius. Kažkoks nuožmus griežtumas dvelkė iš to plačiai išsidėsčiusio akmeninio rūmo, kuris ją keistai trikdė, kai ji sustojo prie plytomis grįsto įėjimo priešais laiptus. Ji nebuvo skambinusi iš anksto, nes telefonu nenorėjo aiškinti savo atvykimo tikslo, o taip pat nenorėjo duoti Žako senelei patogios dingsties jos nepriimti. Iš patyrimo Džulė žinojo, kad subtilius reikalus visada geriau tvarkyti asmeniškai. Paėmusi rankinę ir pirštines, ji išlipo iš automobilio ir stabtelėjo dairydamasi į namą, jo aplinką ir atidėliodama momentą, kai teks prisistatyti. Žakas buvo čia užaugęs, ir jai atrodė, kad šitoji vietovė įspaudė jam savo žymę. Tam tikra prasme ji buvo tokia kaip ir jis — grėsminga, išdidi, solidi, įspūdinga.

Dėl to, lipdama laiptais prie plačių arkinių durų, pasijuto geriau, drąsiau. Ryžtingai slopindama nepaaiškinamą likimo įspėjimą, kuris bandė įsibrauti į ją, priminė sau, kad yra atvykusi su gerokai pavėluota „taikos misija“, ir pakėlė sunkų varinį žiedą pabelsti į duris.

Senutėlis susikūprinęs tarnas su tamsia eilute ir peteliške atidarė duris.

— Aš Džulė Matison, — prisistatė ji. — Norėčiau susitikti su ponia Stenhoup, jeigu ji namie.

Gauruoti balti antakiai virš išsprogintų rudų akių staigiai kilstelėjo aukštyn, kai Džulė pasakė savo pavardę. Ji susitvardė ir žengė į gilią ir tamsią tarsi ola fojė su žaliomis skalūno grindimis.

— Paklausiu, ar ponia Stenhoup norės su jumis susitikti. Galit čia palaukti, — pridūrė jis, mostelėdamas ranka į senovinę kėdę stačia atkalte, matyt, labai nepatogią, kuri stovėjo kairiajame fojė gale, greta į būgną panašaus stalelio. Džulė atsisėdo, pasidėjusi ant kelių rankinę, jausdamasi lyg kokia prašytoja slegiančioje nedraugiškoje fojė atmosferoje; ji įtarė, jog buvo norima, kad šitaip pasijustų nekviesti svečiai. Apmąstydama, ką atvažiavo pasakyti, stebeilijo į vokišką peizažą puošniais rėmais, kabantį priešais ant sienos, o kai tarnas įšlepsėjo į fojė, išgąstingai atsigręžė: