Judith McNaugth - Tobula

— Netikiu nė vienu iš jūsų.

— Verčiau patikėsit vyriškiu, kuris, tikrai žinot, arba melavo jums, arba tardytojui ir spaudai. Ar ne?

— Taip! — atšovė Džulė, beviltiškai trokšdama ištrūkti iš čia. — Sudie, ponia Stenhoup.

Ji ėjo taip greitai, kad Fosteriui teko ristele bėgti priešais ją, kad spėtų pirmas atsidurti prie laukujų durų ir jas atidaryti.

Jos kulnai garsiai kaukšėjo per fojė plytelių grindis; Džulė buvo jau beveik pasiekusi duris, kai ponios Stenhoup balsas pašaukė ją vardu. Išsigandusi ji sustojo ir atsisuko, stengdamasi išlaikyti abejingą veidą, kai pažvelgė į Žako senelę, kuri atrodė taip, lyg per tą minutę, kol sekė paskui Džulę fojė, būtų pasenusi bent dviem dešimtmečiais.

— Jeigu žinot, kur yra Žakas, — tarė ponia Stenhoup, — ir jeigu turite nors kiek sąžinės, tučtuojau praneškit policijai. Kad ir ką galvojat, lojalumas Zakariui paskatino mane slėpti nuo valdžios atstovų faktus apie jo vaidą su Džastinu, užuot papasakojus, ką man ir derėjo padaryti.

Džulė kilstelėjo galvą, tačiau balsas drebėjo.

— Kodėl taip pasielgėt?

— Jie būtų jį suėmę, o tada jam būtų suteikta psichiatro pagalba! Žakas nužudė savo brolį, jis nužudė ir savo žmoną. Jeigu jam būtų suteikta psichiatro pagalba, tada galbūt Reičelė Evans negulėtų kape. Kaltė dėl jos mirties slegia mano pečius, ir negaliu apsakyti, kokia ji sunki. Jeigu iš pat pradžių nebūtų buvę aišku, kad Zakaris bus nuteistas už jos nužudymą, man nieko kita nebūtų likę, kaip atskleisti tiesą apie Džastino mirtį. — Ji nutilo, veidas trūkčiojo, kai akivaizdžiai stengėsi susivaldyti. — Savo pačios labui išduokit jį. Antraip vieną dieną bus dar viena auka, ir jūs visą likusį gyvenimą nugyvensit slegiama tokios pačios kaltės kaip ir aš.

— Jis nėra žmogžudys! — sušuko Džulė.

— Ne žmogžudys?

— Ne!

— Bet negalit sakyt, kad jis nėra melagis, — tvirtai pareiškė ponia Stenhoup. — Apie Džastino mirtį melavo arba jums, arba valdžios atstovams, ar ne?

Džulė nieko neatsakė. Neatsakė dėl to, kad negalėjo balsu to pripažinti.

— Jis melagis, — pabrėžtinai konstatavo ponia Stenhoup. — Jis toks puikus melagis, kad rado sau idealią karjerą — vaidybą. — Ji jau gręžėsi šalin, paskui stabtelėjo ir žvilgterėjo per petį. — Galbūt, — pridūrė ji nuvargusi sužlugdyto žmogaus balsu, kuris atrodė kažkodėl labiau bauginantis nei jos ankstesnė rūstybė, — Zakaris iš tiesų tiki savo melagystėmis ir dėl to jis toks įtikinamas. Gal jis tariasi esąs vienas iš tų vyrų, kuriuos jis vaidino savo filmuose, ir dėl to jis toks „talentingas“ aktorius. Savo filmuose jis vaidino vyrus, kurie žudė be reikalo, o paskui išvengdavo padarinių, nes jie buvo „herojai“. Gal jis manė galįs nužudyti savo žmoną ir paskui išvengti atsakomybės, nes yra filmo „herojus“. Galbūt, — pabrėžtinai baigė ji, — jis nesugeba atskirti tikrovės nuo fantazijos.

Mėgindama sutramdyti apkvaitusius pojūčius, Džulė taip tvirtai prispaudė savo rankinę prie krūtinės, kad toji subliūško.

— Ar norit pasakyti, kad jis beprotis?

Ponios Stenhoup pečiai nusviro, o balsas virto kuždesiu, tarsi kalbėjimas staiga iš jos reikalautų didžiausių pastangų.

— Taip, panele Matison. Būtent tai aš ir noriu pasakyti. Zakaris — beprotis.

Džulė nežinojo, ar senolė liko fojė, ar išėjo. Nė žodžio netarusi, ji apsisuko ir sparčiai nužingsniavo prie automobilio, tramdydama norą bėgti nuo šiame name tvyrančio blogio, nuo jo paslapčių ir nuo pavojingų abejonių sėklos, kurias ponia Stenhoup pasėjo jos širdyje. Ji buvo ketinusi apsistoti motelyje ir apžiūrėti Žako gimtinę, — užuot tai dariusi, ji važiavo tiesiai į oro uostą, grąžino išsinuomotą automobilį ir pirmuoju vietiniu reisu paliko mažytį Ridžmonto oro uostą.

55

Tomis Niutonas pakėlė akis nuo scenarijaus, kurį skaitydamas žymėjosi pastabas, kai sesuo, atvykusi pas jį savaitgaliui paviešėti Los Andžele, įėjo į svetainę.

— Kas nutiko? — paklausė jis.

— Tau ką tik skambino kažkoks pakvaišėlis, — pasakė ji, nervingai juokdamasi. — Bent man atrodo, kad tai pakvaišėlis.

— Los Andžele pilna keistuolių, kurie skambinėja siūlydami nešvankybes, — užtikrino ją Tomis. Juokdamasis dar pridūrė: — Pietų Kalifornijoje tai įprastas bendravimo būdas. Visi čia jaučiasi susvetimėję, ar negirdėjai? Štai kodėl šis miestas — prieglobstis kuoktelėjusiems.

— Čia, Tomi, nebuvo nešvankus skambutis.

— O kas?

Ji kalbėjo lėtai, purtydama galvą, o nuo abejonių jai susiraukšlėjo kakta.

— Vyras sakėsi esąs Žakas Benediktas.

— Žakas? — pakartojo Tomis, pašaipiai susijuokęs. — Juokinga. Ką jis dar sakė?

— Liepė... pranešti tau, kad ketina tave nudėti. Sakė, tu žinojęs, kas nužudė Reičelę, ir nužudysiąs tave už tai, kad nedavei parodymų.

— Beprotybė!

— Jis neatrodė esąs beprotis, Tomi. Kalbėjo labai rimtai, — ji sudrebėjo. — Manau, turėtum paskambinti policijai.

Tomis dvejojo, paskui papurtė galvą.

— Kad ir kas jis būtų, jis tikrai pakvaišęs.

— Kaip pakvaišėlis galėjo gauti tavo telefono numerį, kurio nėra abonentų knygoje?

— Matyt, — bandė juokauti Tomis, — pakvaišėlis asmeniškai pažįsta mane.

Jo sesuo paėmė telefoną nuo stalelio šalia sofos ir padavė jam ragelį.

— Skambink policijai. Jei nenori to daryti dėl savo saugumo, daryk dėl to, kad tai tavo pilietinė pareiga.

— Gerai, — atsidusęs sutiko jis, — bet jie atvirai išjuoks mane.

Savo namuose Beverli Hilse Dajana Kouplend išsivadavo iš mylimojo glėbio ir siekė telefono šalia sofos.

— Dajana! — suvaitojo vyriškis. — Tegu tarnaitė atsiliepia.

— Čia privati linija, — paaiškino ji mylimajam, kurio veidas, kaip ir jos pačios, buvo pažįstamas kino lankytojams. — Gal yra pakeitimų rytojaus filmavimo tvarkaraštyje. Alio? — atsiliepė.

— Čia Žakas, Dy Dy, — prisistatė žemu balsu. — Tu žinai, kas nužudė Reičelę. Leidai man dėl to sėsti į kalėjimą. Dabar tau galas.

— Žakai, palauk! — suriko ji, bet jai niekas neatsiliepė.

— Kas ten buvo?

Dajana atsistojo, aklai įsistebeilijusi į jį, nuo šoko kūnas jai sustingo.

— Tai buvo Žakas Benediktas.

— Ką? Ar tu tikra?

— Jis... jis pavadino mane Dy Dy. Žakas vienintelis taip mane vadindavo.

Apsisukusi ant vieno kulno, ji paliko mylimąjį ir nuėjo į miegamąjį, paėmė telefoną ir surinko kažkokį numerį.

— Toni? — tarė ji drebančiu balsu. — Man ką tik skambino Žakas Benediktas.

— Ir man taip pat. Ten kažkoks pakvaišėlis. Tikrai ne Žakas.

— Jis pavadino mane Dy Dy! Tik Žakas taip mane vadindavo. Pasakė, kad aš žinanti, kas nužudė Reičelę, ir leidau jam sėsti į kalėjimą. Sakė dabar mane nužudysiąs.

— Nusiramink. Nesąmonė! Kažkoks pakvaišėlis, gal koks iliustruotų leidinių reporteris bando naujai pažvelgti į seną istoriją.

— Aš skambinu policijai.

— Liksi kvailio vietoje šitaip darydama, bet manęs nepainiok. Ten buvo ne Žakas.

— Sakau tau, Žakas.

Emilė Makdenjels nugrimzdo į šezlongą greta plaukimo baseino prie didžiulio Benedikt Kanjono namo, priklausiusio jos vyrui, daktarui Ričardui Grouveriui. Gyvenimas, prieš pusmetį jiems susituokus, virto ilgu medaus mėnesiu, ir ji stebėjo jį plaukiojant baseine, žavėdamasi, kaip jo kūnas lengvai skrodžia vandenį. Netrukus jis iškilo į paviršių baseino pakraštyje, prie pat jos.