Judith McNaugth - Tobula

— Kas skambino? — paklausė jis, nubraukdamas nuo akių plaukus ilgapirštėmis rankomis, kurios atlikdavo sudėtingas neurochirurgines operacijas Kedruose — Sinajaus medicinos centre. — Pasakyk, kad tai ne mano atsakiklis, — pusiau rimtai paprašė jis, sukryžiavęs rankas baseino pakrašty, žiūrėdamas į jos nusiminusį veidą.

— Ne, ne tavo.

— Gerai, — atsakė jis. Ištiesęs rankas, jis čiupo jos lieknas kulkšnis ir komiškai sužvairiakiavo į ją. — Kadangi nė vienas mano pacientų nesielgia nemandagiai ir netrukdo mums šeštadienio vakaro savo priepuoliais, lįsk pas mane į baseiną ir parodyk, kad vis dar myli mane.

— Dikai, — pasakė ji įtampos pilnu balsu, — čia skambino mano tėvas.

— Kas nutiko? — paklausė jis išsyk prablaivėjęs ir išlipo iš baseino.

— Sako, jam ką tik skambinęs Žakas Benediktas.

— Benediktas? — piktai pakartojo Dikas, čiupdamas rankšluostį ir šluostydamasis pečius. — Jeigu tas šliužas tikrai trainiojasi po Los Andželą, jis ne tik žudikas, bet dar ir pamišėlis. Policininkai beregint jį nutvers. Ko jis norėjo?

— Manęs. Žakas pasakė mano tėvui, — aiškino ji drebančiu balsu, — kad jis mano, jog aš žinanti, kas iš tiesų nužudė Reičelę. Sakė norįs, kad praneščiau laikraščiams, kas tai padarė, kad jam netektų nudėti kiekvieno, tą dieną ten buvusio. — Ji papurtė galvą, tarsi norėdama ją pravalyti, ir kai vėl prašneko, išgąstis buvo dingęs. — Tikriausiai ten buvo koks pakvaišėlis. Žakas niekada negąsdintų manęs, tuo labiau nenuskriaustų. Kad ir ką galvotum, Žakas nebuvo kuoktelėjęs. Jis pats nuostabiausias vyras, kokį kada nors esu sutikusi, žinoma, išskyrus tave.

— Tu tikrai priklausai mažumai, jeigu tuo tiki.

— Aš tai žinau. Nesvarbu, ką girdėjai ir matei per teismą, teisybė ta, kad Reičelė Evans buvo pikta, klastinga bjaurybė, nusipelniusi mirties. Vienintelė blogybė, kad Žakas dėl to pateko į kalėjimą. — Niūriai juokdamasi pridūrė: — Niekas Reičelės nelaikė gera aktore, bet iš teisybės ji gerai vaidino — ji taip velnioniškai gerai vaidino, kad beveik niekas neatspėjo, ką ji iš tiesų slėpė po ta šypsena. Ji buvo laikoma elegantiška, gana santūria ir labai malonia moterimi. O tokia ji nieku būdu nebuvo. Nieku būdu. Ji buvo skersgatvių katė.

— Ką turi omeny? Kekšė?

— Tai taip pat, bet ne tai norėjau pasakyti, — kalbėjo Emilė, imdama ir lankstydama šlapią rankšluostį, kurį jos vyras buvo palikęs netoli stalo po skėčiu. — Noriu pasakyti, buvo kaip katė, kuri slankioja skersgatviais, tikrindama žmonių šiukšliadėžes, ir maitinasi iš jų jiems to nesuvokiant.

— Labai spalvinga, — nusišaipė Dikas, — tik nelabai aišku.

Emilė išsitiesė šezlonge ir pabandė kalbėti konkrečiau:

— Jeigu Reičelė žinodavo, kad kas nors ko nors nori — vaidmens filme, vyriškio, konkrečios kėdės, — ji išsukdavo iš kelio, kad tik jis negautų, net jeigu ir jai pačiai to nereikėjo. Štai vargšė Dajana Kouplend buvo įsimylėjusi Žaką, — iš tiesų įsimylėjusi, — bet slėpė tai ir niekada nerodė iniciatyvos suartėti su juo. Aš vienintelė tai žinojau ir išsiaiškinau visai atsitiktinai.

Kai ji nutilo, įsistebeilijusi į šviesų atspindžius baseino vandens paviršiuje, Dikas tarė:

— Niekada nenorėdavai kalbėti apie Benediktą ir teismą, bet kadangi dabar prabilai, prisipažinsiu, man be galo įdomu visa, kas niekada nepateko į laikraščius. Į viešumą taip ir neiškilo, kad Dajana įsimylėjusi Benediktą.

Emilė linktelėjo, sutikdama patenkinti jo smalsumą.

— Buvau nutarusi niekada apie tai nekalbėti, nes niekuo negalėjau pasitikėti, net vyrais, su kurias susitikinėdavau, kad nuėję neišplepės kokiam reporteriui, o tas viską iškraipys ir vėl užvirs košę. — Ji nusišypsojo jam ir suraukė savo mažą nosytę. — Spėju, kad dabar galiu padaryti išimtį, nes prisiekei mane gerbti ir mylėti.

— Manau, kad gali, — atsakė jis šypsodamas.

— Sužinojau, ką jautė Dajana, tik keliems mėnesiams prabėgus po teismo, kai Žakas jau buvo kalėjime, parašiau jam laišką ir pasiunčiau, bet laiškas grįžo neatplėštas su užrašu: „Grąžinti siuntėjui“, užkeverzota ant voko Žako ranka. Po kelių dienų Dajana aplankė mane. Ji norėjo, kad nusiųsčiau Žakui laišką, kurį buvo jam parašiusi, tačiau voke nuo manęs. Jis grąžino jos laišką lygiai taip pat, kaip buvo grąžinęs manąjį. Žinojau, kad buvo grąžinęs ir Harisono Fordo, ir Pato Sveizo laiškus, ir jai tai pasakiau. Paskui sužinojau, kad Dajana taip raudojo, lyg jai plyštų širdis.

— Kodėl?

— Ji ką tik buvo grįžusi iš Teksaso, kur bandė savo apsilankymu padaryti Žakui staigmeną. Kai jis pamatė ją kitoje pertvaros pusėje, nė žodžio netaręs, atsuko nugarą ir liepė sargybiniams ją iš ten išvesti. Pasakiau jai, buvau tuo tikra, nes jam gėda ir jis nenori, kad kas nors iš senų jo draugų jį pamatytų, o tada ji pravirko. Pasakojo, kad kalėjimas, kuriame jis sėdėjęs, atrodė tarsi neapsakomas košmaras, kad buvo nešvarus ir apleistas ir kad jie privertę Žaką vilkėti kalinio uniformą.

— O ką, ji manė jį vilkėsiant Brooks Brothers firmos kostiumą?

Emilė liūdnai nusijuokė ir paaiškino:

— Matyti jį šitaip apsirengusį ją labiausiai žeidė. Kad ir kaip ten būtų, ji pravirko ir prisipažino man mylėjusi jį, dėl to keitusi savo planus ir pasiėmusi mažesnį vaidmenį Lemtyje , kad būtų arčiau Žako. Reičelė kažkaip nujautė Dajanos jausmus, nes vieną dieną pradėjo erzinti Dajaną, kad toji įsispitrėjusi į Žaką, ir kai Dajana to nepaneigė, Reičelė ėmė apšnekinėti Žaką, kai netoliese būdavo Dajana. Nepamiršk, kad Reičelė jau buvo užmezgusi romaną su Toniu Ostinu ir netrukus ketino paduoti pareiškimą skyryboms. Paskui, kitą savaitę, — tą pačią, kai žuvo Reičelė, — keli žmonės girdėjo ją perspėjant Žaką kitame filme neimti Dajanos.

— Taip, bet jis daugiau niekada nebepastatė kito filmo, todėl Dajana nieko neprarado.

— Ne tai svarbu, — pasakė Emilė. — Svarbu tai, kad Reičelė buvo it kokia graži ragana. Ji nepakentė matyti kitus laimingus. Jeigu tik galėjo įsivaizduoti, ko nori, kas tave padarytų laimingą, kad ir koks menkas būtų tas daiktas, vis tiek rasdavo būdą sukliudyti jį gauti ar tiesiog pavogdavo iš tavęs.

Jos vyras ilgai stebėjo ją tylėdamas, paskui ramiai paklausė:

— Ką ji pavogė iš tavęs, Emile?

Emilė staigiai kilstelėjo galvą, o paskui atsakė:

— Tonį Ostiną.

— Juokauji!

— Gerai būtų, jeigu juokaučiau, — niūriai pridūrė ji. — Neįmanoma paaiškinti aklo jaunystės kvailumo. Aš dėl jo krausčiausi iš proto.

— Jis narkomanas ir girtuoklis! Jo karjera jau buvo bežlunganti...

— Žinau visa tai, — atsakė Emilė stodamasi. Bet, matai, aš tikėjausi, kad galėsiu išgelbėti jį nuo viso to ir nuo paties savęs. Tik praėjus daugeliui metų supratau, kad kaip tik tuo Tonis taip stipriai traukė moteris: jis buvo toks patrauklus ir toks išoriškai šaltas, kad manei galėsianti jį apsaugoti nuo pasaulio, paskui pamatydavai, kad iš dalies jis buvo pažeidžiamas mažas berniukas, ir staiga pagaudavo noras jį globoti. Gal dėl to vargšas Tomis Niutonas įsimylėjo jį. O Žakas buvo Tonio priešingybė — jam nieko nereikėjo ir tą jautei.

Jos vyras ignoravo paskutinį sakinį.

— Tomis Niutonas, — šlykštėdamasis pakartojo jis, — tas vyrukas, kuris režisavo paskutinį tavo filmą, buvo įsimylėjęs Tonį Ostiną?

Kai Emilė linktelėjo, jis papurtė galvą ir pasakė: