— Visas tas verslas, kuriame murdeisi nuo pat vaikystės, man panašus į atmatų duobę.
— Kartais taip atrodo, — juokdamasi pritarė Emilė, — bet dažniausiai ne, tai tiesiog veikla — būrys sunkiai dirbančių žmonių, kurie gyvena ir dirba drauge keturis ar penkis mėnesius, o paskui išsiskirsto kas sau ir vėl kada nors susitinka kitame filme.
— Tai negali būti bloga, — atlyžo jis, — nes daugelį metų šitaip gyvenai ir esi teisingesnė ir meilesnė už bet kokią kitą moterį, kurią man teko pažinti. — Grįždamas prie jų ankstesnės temos, jis susimąstęs pasakė: — Stebina, kad visa ta istorija su tavimi, Toniu, Dajana ir Reičele neiškilo aikštėn per teismą.
Emilė gūžtelėjo:
— Policija toli neieškojo kitų įtariamųjų ar kitų motyvų. Matai, jie žinojo, kad Žakas įdėjo į revolverį tuos šovinius, kurie užmušė Reičelę. Visi tai žinojom. Negana to, jis iš vakaro grasino užmušiąs ją ir turėjo puikų motyvą, susijusį su jo užgautais jausmais bei finansais, nužudyti, buvo vienintelis iš mūsų, kuriam užteko drąsos tai padaryti.
— Drąsos jis gal ir turėjo, bet tikriausiai buvo velnioniškai arogantiškas, jeigu manė neįkliūsiąs.
— Būtent toks jis ir buvo, — patvirtino Emilė, tačiau jos šypsena buvo sentimentali, o balse skambėjo susižavėjimo tonai.
— Žakas buvo kaip... kaip jėga, kuriai negali atsispirti, kaip vėjas, pučiantis iš tokios daugybės pusių, jog niekada nežinojai, koks pasirodys. Galėdavo būti neįtikėtinai šiltas ir sąmojingas, galantiškas ir mielas arba labai mandagus ir rafinuotas.
— Atrodo, lyg kokia tobulybė.
— Taip pat galėdavo būti brutalus, šaltas ir beširdis.
— Geriau pagalvojus, — pusiau rimtai pastebėjo Dikas, — atrodo, kad jis daugialypė asmenybė.
— Jis buvo sudėtingas žmogus, — pripažino Emilė. — Ir uždaras. Darydavo taip, kaip norėdavo, — jeigu norėdavo, — ir jam absoliučiai nusišvilpti, kas ką galvojo. Dėl to įgijo daug priešų, bet net tie žmonės, kurie jo nemėgo, gerbė jį. Jam nerūpėjo, kad jo nekenčia, kaip ir nerūpėjo, ar juo kas žavisi. Atrodė, jam rūpėjo tiktai jo darbas. Atrodė, kad žmonės jam nereikalingi... Noriu pasakyti, jam nepatikdavo, jei kas nors per daug priartėdavo prie jo, išimtis buvau aš. Aš gal buvau artimesnė jam už bet ką kitą.
— Tik nesakyk, kad jis buvo tave įsimylėjęs. Nepakęsčiau dar vieno trikampio.
Emilė garsiai susijuokė.
— Jam aš buvau tik vaikas, todėl jis taip arti prisileido mane. Kalbėdavo man dalykus, kokius vargu ar sakė kada Reičelei.
— Kokius dalykus?
— Nežinau... smulkmenas, pavyzdžiui, jis domėjosi astronomija. Vieną vakarą, kai vyko filmavimas rančoje netoli Dalaso, jis sėdėjo lauke ir rodė man žvaigždes, sakė jų pavadinimus ir pasakojo istorijas, kaip žvaigždynai gavo savo vardus. Išėjo Reičelė ir paklausė, ką mes veikiam, ir kai aš pasakiau, ji apstulbo, kad Žakas domisi astronomija ir dar ką nors išmano.
— Turint tai omenyje, kaip paaiškinsi, kad jis šįvakar skambino tavo tėvui ir grasino.
Ji staiga nuleido kojas nuo šezlongo.
— Manau, ten buvo koks pakvaišėlis, tėvas apsiriko, — atsakė ji. — Mano tėvas taip pat sakė vakar matęs kažką labai panašų į Žaką, slampinėjant kitapus gatvės priešais jo butą.
Susirūpinimo raukšlė jos vyro veide virto suirzimu, kai ką supratus.
— Beje, ar tavo tėvas nebuvo girtas, kai skambino tau?
— Aš... nežinau. Galbūt. Nebūk jam toks griežtas, — paprašė ji, uždedama delną jam ant alkūnės. — Jis jaučiasi vienišas, kai manęs nebėra. Aš buvau visas jo gyvenimas, o paskui palikau, kad ištekėčiau už tavęs.
— Tu jo nepalikai! Tu jo duktė, o ne žmona.
Ji apkabino jį per liemenį ir padėjo galvą jam ant peties.
— Žinau, ir jis tą žino. — Kai jie pasuko į vidų, ji pridūrė: — Prieš kelias minutes tu sveikinai mane, kad likau tokia miela po daugybės kino versle praleistų metų. Pasistenk prisiminti, kad vienintelė priežastis, kodėl įstengiau likti tokia, kokia esu, — tėvo budrumas. Jis paaukojo man savo gyvenimą.
Jos vyras pabučiavo ją į kaktą.
— Žinau.
56
Buvo jau vidurnaktis, kai Džulė įsuko į keliuką prie namų, prabėgo ištisos septynios valandos nuo to laiko, kai paliko Žako senelę. Ji nesiliovė grūmusis su slaptomis abejonėmis ir sutrikimu, apnikusiais ją tuose namuose. Savo mūšį ji buvo laimėjusi ir dabar, atsidūrusi namie, pasijuto daug geriau. Atidariusi paradines duris, uždegė šviesas svetainėje ir linksmai apžvelgė jaukų kambarį. Čia mintis, kad Žakas — beprotis, jai pasirodė tokia juokinga, kad ji supyko pati ant savęs, iš karto neatmetusi jos. Šitame kambaryje, prisiminė ji, kabindama paltą holo spintoje, Metas ir Meredit Farelai praleido su ja nuostabų vakarą ir atsisveikino, linkėdami sėkmės. Metjus Farelas būtų juokęsis tiesiai poniai Stenhoup į akis dėl to, kad ji spėjo Žaką esant beprotį, tą patį būtų padariusi ir Džulė!
Purtydama galvą iš pasidygėjimo savimi, ji įėjo į miegamąjį, atsisėdo ant lovos ir iš naktinio stalelio stalčiaus ištraukė Žako laišką. Ji dar kartą perskaitė kiekvieną gražų, meilės kupiną žodį, ir jos gėda dėl to, kad buvo juo suabejojusi, buvo tokia pat didžiulė, kaip ir staiga kilusi būtinybė nusivalyti kelionės į jo namus pėdsakus. Atidėjusi į šalį laišką, nusivilko megztinį, nusisegė sijoną, tada nuėjo į vonią ir palindo po dušu.
Ji mazgojo savo kūną ir plaukus, tarytum būtų apnuodyta kenksmingos atmosferos toje niūrioje akmenų krūvoje, kurią Žakas kadaise vadino namais. Ten nebuvo jokios šilumos, nei pačiame name, nei žmonėse, kurie ten gyveno, — galvojo ji, kai, išsidžiovinusi plaukus, šukavo juos šepečiu. Jeigu kas nors ir kentėjo nuo piktų iliuzijų, tai buvo jo senelė! Ir jos tarnas! Ir Žako brolis Aleksas! Tiktai jo senelė atrodė daugiau nusiminusi negu pikta, bent vizitui baigiantis. O tarnas — kiek sutrikęs, bet absoliučiai tikras tuo, ką kalbėjo. Kodėl jie abu turėtų meluoti dėl Žako konflikto su Džastinu, spėliojo Džulė. Palikusi šį klausimą, Džulė ištraukė džiovintuvo kištuką iš lizdo, tvirčiau susijuosė chalatą ir įėjo į svetainę. Gal jie tik manė, kad Džastinas ir Žakas susivaidijo, nusprendė ji, įjungdama televizorių ir susirasdama CNN kanalą, kad galėtų pasižiūrėti paskutiniąsias žinias.
Tačiau buvo vienas dalykas, kurio ignoruoti, pateisinti ar užginčyti ji negalėjo. Žakas melavo, kaip mirė Džastinas.
Arba jis melavo jai, arba policijai, laikraščiams ir tardytojui.
Jos mintys bėgo tolyn nuo tos neišsprendžiamos dilemos, ir ji dairėsi po svetainę ko nors, kas būtų ne vietoje, ko nors, ką reikėtų išlyginti, sutvarkyti, tik nieko nerado. Jos visada tvarkingi namai dabar buvo antiseptiškai švarūs, nes per pastarąsias penkias dienas ji visą laisvalaikį praleido ruošdamasi, kad, jai dingus, policija ir reporteriai galėtų apžiūrėti namus. Augalo jai iš kairės vienas lapas buvo geltonas, ji ištiesė ranką ir nuskynė jį, tada stabtelėjo, staiga šiltai prisiminusi Žaką Kolorade, kai jis stebėjo ją darant kažką panašaus. Ar čia toks tavo nervinis įprotis — tvarkytis , kai jautiesi nesmagiai? Vien pagalvojus apie tingų jo šypsnį ir tai, kaip smagiai sublizgo jam akys, ji pasijuto geriau. Suprato turinti pasinerti į tuos prisiminimus, nes jie buvo tikri. Jis buvo tikras. Ir laukė jos Meksike.
Visiems kitiems jis melavo apie Džastino mirtį, nusprendė Džulė tą akimirką, o jai sakė tiesą. Negalėjo. Nebūtų to padaręs. Jautė širdimi. Ir kai pasimatys su juo Meksike, jis paaiškins, kodėl melavo visiems kitiems. Televizorius rodė specialią laidą apie Kiniją, o kadangi Džulė buvo per daug įsiaudrinusi, kad miegotų, nutarė parašyti laišką, kurį ketino palikti savo šeimai, laukdama naujausių vakaro žinių, norėdama įsitikinti, kad nėra nieko nauja apie Žaką. Jis buvo liepęs viską sutvarkyti per savaitę ir būti pasiruošusiai išvykti aštuntą dieną. Penkios dienos jau buvo prabėgusios.
Читать дальше