Judith McNaugth - Tobula

Atsistojusi Džulė nuėjo į savo kambarį pasiimti pradėto rašyti laiško, tada vėl atsisėdo į supamą kėdę ir, ištiesusi ranką, uždegė šalimais ant grindų stovinčią lempą. Fone dudenant televizoriui apie Kinijos ekonominę ateitį, ji perskaitė, ką buvo parašiusi:

Brangioji Mama ir Tėti, brangieji Karlai ir Tedai,

Kai skaitysit šį laišką, jau žinosit, kad išvykau pas Žaką. Nesitikiu, kad man atleisit už tai, ką darau, bet noriu paaiškinti, gal jūs kada nors galėsite mane suprasti.

Myliu jį.

Labai norėčiau nurodyti jums daugiau ir svaresnių priežasčių, negu šią vieną, ir mėginau sugalvoti, bet, atrodo, daugiau jų nėra. Gal dėl to, kad iš tikrųjų svarbi tik ši.

Tėti, Mama, Karlai, Tedai, — visi keturi jūs žinot, kas yra meilė, jautėt ją, žinau tai. Tėti, prisimenu, kaip daugelį kartų ilgai neidavai miegoti ir sėdėdavai ant sofos ranka apkabinęs Mamą. Prisimenu tavo juoką ir glėbį. Prisimenu ir tą dieną, kai mama grįžo iš daktaro ir pasakė mums, kad aptiko auglį jos krūtyje. Tą vakarą išėjai į kiemą ir verkei. Žinau, Tėti, kad verkei, nes sekiau tau iš paskos. Yra dalykų, kuriais noriu dalintis su Žaku, viskuo — kas gera, ramu, džiugu ir liūdna. Prašau tave, pagalvok apie tai ir žinok, taip kaip Mamai ir Tau buvo skirta būti drauge, taip ir man skirta būti su Žaku. Aš tuo tikiu. Žinau, kiekvieną kartą įkvėpdama orą. Nežinau, kodėl tai turėjo būti jis. Niekada pati nebūčiau pasirinkusi. Bet taip yra. Ir aš nesigailiu.

Karlai, tu turi nuostabią, linksmą, mielą Sarą. Ji dievina tave dar nuo tada, kai judu lankėt pradžios mokyklą, ir, manau, nesuvoki, kaip stipriai. Ji daugelį metų laukė, kol tu ją pastebėsi. Kai mokėmės vidurinėje, ji darydavo pačius neįtikėčiausius dalykus, mėgindama atkreipti tavo dėmesį, pavyzdžiui, iškrisdavo iš medžio, tau važiuojant pro šalį, numesdavo knygas tau po kojom. Mudvi su Sara mokėmės drauge tą vakarą, kai ji sužinojo, kad pakvietei Dženę Stoun į abiturientų vakarėlį. Tą vakarą ji verkė. Tu baisiai ją įskaudinai, o dabar aš įskaudinsiu jus visus, išvažiuodama su Žaku. Sara vis tiek tave mylės. Prašau, mylėkit mane po to, kai nuoskauda atlėgs. Bent pabandykit.

Tedai, manau, kad iš visų tu labiausiai ant manęs užsirūstinai dėl to, ką padariau, ir paskutinis man atleisi. Tu dar neatleidai pats sau už tai, kad nusigręžei nuo savo santuokos ir, atrodo, negali atleisti Ketrinai už tai, ką ji padarė. Negali atleisti ir negali užmiršti, taigi esi įkliuvęs į savo paties paspęstus spąstus. Ir juokingiausia tai, kad iš mūsų visų tu ir aš mylime taip aklai ir besąlygiškai, kad meilė valdo mūsų protus. Tu mane taip myli. Žinau. Sakei, kad dėl manęs pereitum pragarą, ir aš negaliu pakęsti tos minties. Bet kita išeitis man — padaryti tai, ką tu padarei Ketrinai — galėčiau nusigręžti nuo Žako, kuris myli mane, kuriam aš reikalinga, o paskui likusį gyvenimą praleisti nekęsdama savęs ir smerkdama jį dėl to, kad bijojau pasinaudoti dar viena proga.

Man išvykus, visi išgirsite apie Žaką dar daugiau baisių gandų ir piktų spėliojimų iš reporterių, policijos ir žmonių, niekada jo nepažinojusių. Aš taip norėčiau, kad jūs būtumėt galėję jį pažinti. Kadangi tai neįmanoma, palieku jums kažką, kažką jo, kas nors probėgšmiais parodys, koks jis iš tiesų žmogus. Tai nuorašas laiško, labai asmeniško, kurį Žakas parašė man. Maža dalis laiško bus išimta, ne dėl to, kad ten būtų kas nors, galįs pakeisti jūsų nuomonę, bet dėl to, kad tai liečia kitą žmogų ir ypatingą paslaugą, kurią tas žmogus padarė mums abiem. Kai skaitysit Žako laišką, manau, suprasit, kad vyras, jį parašęs, mylės ir globos mane, kaip galėdamas. Mes susituoksime, kai tik būsime kartu.

Tai buvo viskas, ką Džulė buvo parašiusi ligi šiol, bet dar nepakankama. Ji paėmė rašiklį ir, klausydama paskutiniųjų žinių, vėl pradėjo rašyti:

Karlai, norėčiau kad judu su Sara paimtumėt visus mano namų ūkio daiktus, kurie praverstų jums naujajame bute. Pagalvokit kartais apie mane, kai laistysit gėles.

Tedai, mano naktinio stalelio viršutiniame stalčiuje yra žiedas, kuris priklauso tau. Tu jį atpažinsi. Tai sutuoktuvių žiedas, kurį išmetei, kai judu su Ketrina išsiskyrėte. Jo vieta ant tavo piršto, mano numylėtas, kvailas broli. Pasimatuok jį vien dėl senų laikų. Gerai? Joks žiedas tau taip tobulai netiks, kaip šis. Judu abu skaudinsite vienas kitą, jeigu vėl sueisite, bet taip baisiai nesikankinsit, kaip kankinatės būdami atskirai. Ir...

Džulė staigiai pakėlė galvą, kai televizijos diktorius pasakė:

— Mes pertraukiame specialią laidą apie situaciją Kinijoje, kad praneštume naujausias žinias apie Zakario Benedikto gaudynes . Kalifornijos Orendžo apygardos policijos žiniomis, Benediktas, pabėgęs iš Amarilo valstijos kalėjimo, kur sėdėjo nuteistas keturiasdešimt penkeriems metams už žmonos nužudymą, buvo pastebėtas buvusio pažįstamo Los Andžele. Pažįstamas, kurio asmenybė žinoma, bet šiuo metu neskelbiama, teigia, kad, be jokios abejonės, tas žmogus yra Benediktas. Po šios žinios ir informacijos, kad jis šiandien skambinęs keliems kino juostoje „Lemtis“ besifilmavusiems aktoriams ir komandos, buvusios netoli jo žmonos mirties vietos, nariams, grasindamas juos nužudyti, suintensyvintos jo paieškos. Orendžo apygardos policija įspėja visus, dalyvavusius statant „Lemtį“, imtis kraštutinio atsargumo priemonių, nes žinoma, jog Benediktas ginkluotas ir pavojingas.

Rašiklis, kurį Džulė laikė, nukrito žemėn kartu su laišku, kai pašoko ant kojų, įsistebeilydama į televizorių. Stengdamasi susivaldyti, ji praskėstais pirštais nubraukė plaukus sau nuo kaktos ir pakėlė laišką su rašikliu. Tai buvo nemalonus pokštas, patikino save. Tikriausiai kažkoks maniakas apsimetė esąs Žakas, kad pagąsdintų žmones ir sukeltų sensaciją.

Žinoma, pokštas, nusprendė ji, kai išjungusi televizorių nuėjo gulti. Tačiau, kai galiausiai užmigo, sapnai buvo pilni beveidžių šmėklų, kurios slapstėsi šešėliuose, šūkavo, ją įspėdamos, ir klykdamos grasino.

Saulė jau tekėjo, kai ji galiausiai išsivadavo iš košmaro. Bijodama vėl užmerkti akis, Džulė atsikėlė ir nuėjo į virtuvę įsipilti stiklinės apelsinų sulčių. Išgėrė, nejausdama skonio, paskui atsirėmė delnais į plastikinį bufeto viršų, ir galva jai nusviro. „Ak, Žakai, — sušnibždėjo ji. — Ką tu darai? Paskambink man ir pasakyk, kad visi meluoja. Prašau... neleisk jiems šitaip mane kankinti“.

Ji nutarė nueiti į bažnyčią, o paskui dieną praleisti mokykloje, taisydama mokinių rašinius, jeigu Žakas, išgirdęs, kas nutiko Los Andžele, norėtų jai paskambinti ir paaiškinti. Negalėjo skambinti jai į namus. Mėgins rasti ją mokykloje. Aišku, supras, kad ji nueis į mokyklą ir tenai lauks, net ir sekmadienį, jeigu įvyko kažkas svarbaus.

57

—Džule, mieloji, ar tu sveika? — Flosė pabarbeno į automobilio priekinį stiklą. — Tu jau beveik pusę valandos sėdi tamsoje, neišjungusi variklio.

Džulės žvilgsnis staigiai nukrypo į Flosės putlų susirūpinusį veidą, ir, sugraibiusi raktelį, pasuko jį, užgesindama variklį, ir skubiai išlipo.

— Aš gerai jaučiuosi, panele Flose, tikrai... užsigalvojau apie kažką... apie vieną bėdą mokykloje ir užmiršau, kur esanti.

Virpėdama žvarbiame vakaro ore, Flosė įsisupo į paltą.

— Mirtinai persišaldysi čia sėdėdama.

Jausdamasi pažeminta dėl to, kad prarado nuovoką, kur yra, Džulė nuo užpakalinės sėdynės paėmė portfelį ir mėgino nusišypsoti senyvai kaimynei.