— Kartojamos šios valandos žinios. Tonis Ostinas, vaidinęs „ Lemtyje“ kartu su Žaku Benediktu ir Reičele Evans, šiandien buvo rastas savo namuose Los Andžele, miręs nuo šautinės žaizdos krūtinėje. Preliminarūs pranešimai nurodo, kad kulka buvo išcentrinė, panaši į tą, kuri nužudė Zakario Benedikto žmoną Reičelę Evans . Prokuroras apytikriai nustatė mirties laiką — vakar vakare maždaug dešimtą valandą. Orendžo apygardos policijos pareigūnai patvirtino , kad Ostinui, kiek žinoma, vakar vakare grasindamas skambino Žakas Benediktas, ir spėjama, jog Benediktas buvo pastebėtas tame regione kiek anksčiau vakar vakare. Kiti „Lemtyje“ vaidinę aktoriai ir komanda , kurie taip pat sulaukė grasinimų telefonu iš Benedikto, įspėti būti be galo atsargūs.
Likusius žodžius užgožė dūžtančių indų sukeltas triukšmas, kai Džulė išmetė padėklą ir užsidengė delnais veidą, mėgindama ištrinti balto apkloto kūno, nešamo į greitosios pagalbos automobilį, vaizdą, ir Žako šaltą balsą: Ostiną palik man. Yra kitų būdų jį sutvarkyti.
— Džule! — balsai skriejo prie jos, rankos tiesėsi į ją, bet ji žengė atbula, nieko nematančiomis akimis žiūrėdama tai į motiną, tai į Ketriną, kurios pasilenkusios rinko porceliano šukes, į tėvą ir Tedą, kurie dabar stovėjo šalia jos, sustingę iš išgąsčio, ir stebėjo ją.
— Prašau! — pralemeno ji. — Turiu dabar pabūti viena, tėti, — ji taip stipriai buvo pažabojusi savo isteriją, kad balsas atrodė prismaugtas, — prašau, parvežk mamą namo. Jai nereikėtų sielotis dėl manęs. Tai kenkia jos kraujospūdžiui.
Ji apsisuko, nuėjo į savo miegamąjį ir, uždariusi duris, atsisėdo tamsoje. Kažkur name išgirdo skambant telefoną, tačiau galvoje girdėjo klykiant ponios Stenhoup balsą: „ Žakas nužudė savo brolį ir žmoną. Savo filmuose jis vaidino vyrus, kurie žudė be jokio reikalo, o paskui išvengdavo padarinių , nes jie buvo herojai... Jis nebesugeba atskirti tikrovės nuo fantazijos ... Žakas — beprotis. Jeigu jam būtų suteikta psichiatro pagalba, Reičelė Evans negulėtų kape... Savo pačios labui išduokit jį, antraip bus dar viena auka, ir jūs likusį gyvenimą nugyvensit, slegiama tos pačios kaltės, kokią aš nešu.
Įžymus, malonus Tonio Ostino veidas praplaukė Džulei pro akis, kerinti ir patraukli jo šypsena. Kaip ir Reičelė Evans, ir Džastinas Stenhoupas, jis buvo nebegyvas, nužudytas.
Ji girdėjo Meto Farelo perspėjimą: Mes taip pat turime įrodymų, kurie leidžia įtarti Dajaną Kouplend ... Emilę Makdenjels... Tomį Niutoną.
Iš naktinio stalelio stalčiaus Džulė išsitraukė laišką ir prispaudė jį prie krūtinės, bet skaityti jai nereikėjo. Ji buvo įsiminusi kiekvieną žodį. Susiėmusi rankomis už liemens, ji pasilenkė į priekį ir lingavo be ašarų, apimta kančios, spausdama prie širdies Žako laišką.
Prislopinti balsai sklido iš svetainės, palengva traukdami ją iš prarajos, kur jai niekas neegzistavo, išskyrus šios akimirkos kankynę, balsai, palengva privertę ją atsistoti. Balsai žmonių, kuriems reikia žinoti... padėti... jai pasakyti.
60
Jos tėvas pertraukė pokalbį su Tedu ir Ketrina, kai Džulė įėjo į svetainę, sustingusi, tarsi būtų medinė, suspaudusi delne laišką, kurį ketino jiems palikti.
— Parsiunčiau mamą namo, — pasakė tėvas.
Džulė šaltai linktelėjo ir atsikrenkštė:
— Gerai padarei.
Akimirką ji sukiojo rankose laišką, kurį buvo jiems parašiusi, paskui kyštelėjo jam. Kai tėvas jį paėmė ir išlankstė, laikydamas taip, kad ir Tedas galėtų skaityti, ji pridūrė:
— Aš išvažiuoju... išvažiuoju, kad rytoj būčiau su juo.
Tedas staigiai pažvelgė jai į akis, įniršęs, prisimerkęs, nepritariamai.
— Tai teisybė, — patvirtino ji, dar jam nesuskubus prašnekti.
Džulė stebėjo, kaip jis artinasi prie jos, tačiau atšoko, kai jis siekė jos alkūnės.
— Neliesk manęs! — perspėjo ji isteriškai, įsikibusi rankomis į kėdės atkaltę. — Neliesk manęs! — Nukreipė žvilgsnį į rūškaną, įskaudintą tėvo veidą, stebėjo, kaip jis baigia skaityti laišką, sviedžia jį ant stalo ir atsistoja.
— Padėk man, — kreipėsi į jį drebančiu balsu. — Prašau, padėk man. Tu visada žinai, kas teisinga. Privalau daryti tai, kas teisinga. Kas nors padėkit man! — sušuko ji Ketrinai, kuri mirksėdama bandė sulaikyti ašaras, paskui Tedui.
Staiga ji atsidūrė tėvo glėbyje, tvirtai prispausta, o jo ranka ramindama glostė jai nugarą, kaip glostydavo, kai ji, būdama maža mergaitė, verkdavo dėl kokios menkos nuoskaudos.
— Tu jau žinai, ką turi daryti, — kimiai tarė jis. — Tą vyrą reikia sugauti ir sulaikyti. Tedai, — kreipėsi į sūnų, o iš balso atrodė sukrėstas, nors ir tvardėsi, — tu teisininkas. Kaip geriausia elgtis, toliau neinkriminuojant Džulės?
Akimirką patylėjęs, Tedas atsakė:
— Polas Ričardsonas — mūsų geriausia išeitis. Galėčiau jam paskambinti ir pabandyti su juo susitarti. Džulė įduoda Benediktą, o jis išsaugo ją nepakaltinamą. Jokių klausimų nekils.
Žodis „klausimai“ išjudino Džulę iš nepakeliamo stingulio. Balsu, drebančiu nuo pašėlusio išgąsčio, ji perspėjo:
— Pasakyk Polui, kad neatsakinėsiu į jokius klausimus, kaip sužinojau, kur bus Žakas! — Ji pagalvojo apie Metą ir Meredit Farelus, ir tą besijuokiantį jauną vyrą, atvežusį jai automobilį — visi jie buvo ištikimi vyrui, išdavusiam jų pasitikėjimą, nes buvo nesveikas. Nes pats sau padėti negalėjo. Jeigu skambinsi Polui, — pakartojo ji, stengdamasi, kad balsas išliktų ramus, — jis turi sutikti, kad iš manęs nieko daugiau neišgirs, tik kur rytoj vakare bus Žakas. Aš nieko daugiau neįtrauksiu į tą reikalą, užtikrinu jus!
— Tu ligi kaklo įklimpusi ir dar rūpiniesi, kaip apsaugoti kitus! — piktai atšovė Tedas. — Ar suvoki, ką tau galėtų padaryti Ričardsonas? Galėtų šį vakarą išboginti iš čia surakintom kojom.
Džulė buvo beatsakanti, tačiau jos savitvarda jau ėmė svyruoti, ir ji apsisuko ant vieno kulno. Įėjusi į virtuvę, klestelėjo į kėdę prie stalo, nes tik tiek galėjo atsitraukti nuo telefono, kuris išduos jos mylimąjį. Pečiai jai drebėjo nuo tylios raudos, delnais ji užsidengė veidą, o ašaros, kurias tramdė, karštais srautais pasipylė jai per skruostus.
— Atleisk, mielasis, — verkė ji palaužta. — Man taip gaila...
Po kelių minučių Ketrina įbruko jai nosinę į delną, tada atsisėdo priešais, be žodžių ją palaikydama.
Tuo metu, kai Tedas įėjo į virtuvę, Džulė jau sugebėjo atrodyti susivaldžiusi.
— Ričardsonas imsis šio reikalo, — pranešė jis. — Bus čia po trijų valandų. — Jis pasisuko, kai virtuvėje ant sienos suskambo telefonas, ir pagriebė ragelį.
— Taip, — patvirtino jis, — ji čia, bet telefonu neatsiliepinėja. — Jis susiraukė ir trumpam nutilo, paskui, delnu pridengęs mikrofoną, tarė Džulei: — Čia kažkokia Margaretė Stenhoup. Sako, skubu.
Džulė linktelėjo, nurijo seiles ir siekė ragelio:
— Ar jūs, ponia Stenhoup, paskambinot, kad piktai pasidžiaugtumėt? — karčiai paklausė ji.
— Ne, — atsakė Žako senelė. — Paskambinau prašyti, maldauti, kad išduotumėt jį, jeigu žinot, kur jis yra, kol nenužudytas dar vienas nekaltas žmogus.
— Jo vardas Žakas, — įniršusi prašvokštė Džulė. — Liaukitės savo vaikaitį vadinusi „jis“.
Читать дальше