Judith McNaugth - Tobula

— Šį vakarą nemačiau jokio automobilio priešais namą.

— Žinoma, ne! — su perdėtu siaubu sušuko jis. — Nemanau, kad turėčiau nusižengti municipaliteto nurodymams ar dar kam nors, dardėdamas gražia jūsų gatve. Taigi pastačiau jį miesto aikštelėje už pastato, vadinamo „Keltono pramoninės prekės“.

— Kodėl? — suglumusi pasiteiravo Džulė.

— Įdomus klausimas. Nesu tikras, kodėl šovė tokia beprotiška mintis, — juokavo jis, staiga Džulei primindamas nepataisomus, nesuvaldomus aštuonmečius berniukus, kuriuos ji mokė. — Matyt, jeigu jūs vieną rytą pastatysit savo automobilį priešais tą parduotuvę, gal įsigeisit patekti į vidų, apsižvalgyti, vėl išeiti pro užpakalines duris ir pasiimti savo naująjį automobilį nedideliam bandomajam pasivažinėjimui. Žinoma, tai gali supykdyti vyrukus, kurie jus sekioja. Noriu pasakyti, kad jiems būtų baisiai sunku suvokti, kur jūs važiuojat, kuo važiuojat ir ką esat apsivilkusi, turint omeny, kad jūs galit staiga užsimanyti pasikeisti megztinį ar apsivilkti dar ką nors, kas bus jūsų portfelyje. Jei suprantat, ką noriu pasakyti?

Džulė linktelėjo tamsoje, virpėdama nuo tų prislopintų obertonų, glūdinčių visuose jo pasakytuose žodžiuose.

— Suprantu, — pasakė ji įsitempusi, nervingai juokdamasi.

Supamoji kėdė sugirgždėjo, kai jis atsistojo.

— Malonu buvo su jumis pasišnekėti, — tarė jis delnu probėgšmiais paliesdamas jai alkūnę. — Sudie, Žako Džule. Tikiuosi, suvoki, ką, po velnių, darai?

Džulė irgi tikėjosi to paties.

— Nedekit šviesos namo gale, kol dar neišėjau.

Ji klausėsi lėtų jo žingsnių ir jai pasirodė, kad jis truputį šlubčioja.

58

Tonis Ostinas išgirdo triukšmą už savęs ir siekė lempos ant stalo greta, tuo pat metu pamatė judant užuolaidas prie stumdomų stiklinių durų:

— Neįžiebk šviesos! — įsakė balsas, kai šešėlis atsitraukė nuo užuolaidų. — Puikiai matau tave iš čia.

— Man nereikia šviesos, kad atpažinčiau tavo balsą! Kodėl, po velnių, neįėjai pro priekines duris? — paklausė Ostinas, staigiai atitraukdamas ranką ir po panieka slėpdamas savo nustebimą. — Palikau jas atviras kaip tik tau.

— Ar įsivaizduoji, kaip troškau tave nužudyti?

— Tu prieš penkerius metus pražiopsojai puikią progą. Kur pinigai?

— Esi lyg koks vampyras — žmogui išsiurbi visą kraują.

— Užsičiaupk ir duokš pinigus.

Šešėlis prie užuolaidų iškėlė ranką, ir Tonis pamatė ginklą.

— Nebūk kvailas. Jei dabar nužudysi mane, jie per dvidešimt keturias valandas supras, kad tai tavo darbas.

— Ne! Nesupras! Žakas Benediktas laisvėje, jis siautėja, ar negirdėjai? — Nuo šaižaus juoko stingo kraujas. — Jis skambinėja grasindamas. Žmonės mano, kad ir man skambins. Užtikrinau, kad jie taip manytų. Jie galvos, kad jis tave nužudė... Taip ilgai laukiau šios akimirkos.

Ginklas pakyla, nutaikomas, nustatomas.

— Nebūk beprotis! Jeigu nušausi mane, jie...

Sprogimas iš revolverio vamzdžio išmušė nedidelę skylę Tonio Ostino krūtinėje netoli raktikaulio, tačiau tai, kad išcentrinė kulka nepataikė į širdį, nebuvo svarbu. Nuo smūgio jos skeveldros pasklido po visą krūtinės ląstą, akies mirksniu užgesindamos jo gyvybę.

59

— Nuostabu, kad mes visi susirinkome vakarienės, — tarė ponia Matison Džulei, kai ši atsistojo pagelbėti nukraustyti stalo. — Neturėtum laukti ypatingų progų, kaip dažniausiai darom, — pridūrė ji.

Džulė paėmė keturias taures ir nusišypsojo motinai. Proga buvo labai ypatinga — paskutinis vakaras, kurį ji kada nors praleis su jais, nes rytą ji jau išvažiuoja pas Žaką.

— Ar tikrai nenori, kad mudu su Karlu liktume ir pagelbėtume sutvarkyti valgomąjį? — paklausė Sara, kai Karlas padėjo jai apsivilkti paltą. — Karlui reikia parengti projektą poilsio centrui, bet tai gali valandą kitą palaukti.

— Ne, negali, — nukirto Džulė ir, skubiai įžengusi į svetainę, apkabino Sarą, o paskui — Karlą. Savo glėbyje palaikė juos kiek ilgėliau negu paprastai, o paskui dar pakštelėjo po bučinį į skruostus. Nes tai buvo atsisveikinimas.

— Rūpinkitės vienas kitu, — pakuždėjo abiem.

— Mes gyvename vos už pusantros mylios nuo čia, — abejingai priminė Karlas.

Džulė žiūrėjo, kaip jie nueina šaligatviu, įsimindama tą akimirką, paskui uždarė duris. Tedas ir Džulės tėvas įsikūrė svetainėje žiūrėti žinių, o Ketrina padėjo nukraustyti stalą.

— Sara tokia miela mergaitė, — kalbėjo ponia Matison, kai liko viena su Džule virtuvėje. — Jiedviem su Karlu taip gera drauge, jie tokie laimingi. — Dirstelėjusi per petį į valgomąjį, kur Ketrina nurinkinėjo lėkštes, sušnibždėjo: — Man regis, Tedas ir Ketrina vėl rado vienas kitą, ar ne? Dabar Ketrina sustiprėjusi, subrendusi, Tedas taip ją mylėjo. Niekada negalėjo jos pamiršti.

Džulė liūdnai nusišypsojo, kraudama vakarienės lėkštes, kurias Ketrina nešė iš valgomojo, į vandenį indams plauti.

— Nepuoselėk didelių vilčių. Aš pakviečiau Ketriną, ne Tedas. Jis vis dar susitikinėja su Greise Halvers ir gal kovoja su tuo, ką dar jaučia Ketrinai.

— Džule, ar kas nutiko? Tu šiandien tokia keista. Susirūpinusi.

Imdama pašluostę, Džulė žvaliai, dėmesingai ėmė šveisti kriauklę.

— Kodėl taip sakai?

— Visų pirma vanduo dar teka, indai nesuplauti, o tu jau pradedi šluostyti spinteles. Tu, Džule, visada buvai tvarkinga mergaitė, — nusišaipė ji, kai Džulė skubiai nusviedė į šalį mazgotę ir grįžo plauti indų, — bet tai jau siekia per toli. Tu vis dar galvoji apie Zakarį Benediktą, ar ne?

Tai buvo puiki proga paruošti motiną tam, ką perskaitys laiške, ir Džulė nusprendė ja pasinaudoti.

— Ką pamanytum, jei pasakyčiau, kad Kolorade aš jį įsimylėjau.

— Sakyčiau, kad kvailas dalykas tau tuo patikėti, betikslis, skausmingas.

— O ką daryti, jeigu kitaip negaliu?

— Rekomenduosiu laiko tinktūrą, brangute. Ji viską išgydo. Galų gale tu tik savaitę buvai pažįstama su juo. Kodėl tau neįsimylėjus Polo Ričardsono? — pusiau rimtai pasiūlė motina. — Jis turi gerą tarnybą ir dėl tavęs pametęs galvą — net tėvas tai pastebėjo.

Suprasdama, kad pokalbis apie Polą ir žemiškos pareigos plauti indus buvo tuščias brangaus laiko eikvojimas, kuris jai buvo dar likęs praleisti su šeima, Džulė nusviedė į šalį mazgotę.

— Eime į svetainę, — pakvietė ji, išsivesdama motiną iš virtuvės. — Vėliau suplausiu indus. — Pakeldama balsą, sušuko:

— Ar dar kam reikia ko iš virtuvės?

— Taip, — atsakydamas šūktelėjo Tedas. — Kavos.

Ketrina, kuri buvo ką tik įėjusi pagelbėti prie kriauklės, siekė puodukų ir lėkštučių, tačiau Džulė papurtė galvą.

— Eik ir būk su Tedu. Aš grįšiu kavos, kai bus išvirusi.

Džulė jau buvo nuėjusi pusę kelio į svetainę, nešdama padėklą su puodukais, kai išgirdo tėvą šnypščiant:

— Tedai, užsuk televizorių, Džulei nereikia šito girdėti.

— Ko man nereikia girdėti? — paklausė Džulė ir šalto siaubo sukaustyta stabtelėjo, kai Tedas puolė prie televizoriaus. — Palik, Tedai, — sudraudė, instinktyviai jausdama, kad tai kažkas apie Žaką. — Jie sugavo Žaką, ar ne? — paklausė ji taip smarkiai drebėdama, kad puodukai ant jos padėklo ėmė tarškėti. — Atsakykit! — sušuko ji, žiūrėdama į keturis išgąstingus veidus.

— Jie jo nesugavo, — sarkastiškai atšovė Tedas, — jis susirado kitą auką! — Jam kalbant, baigėsi televizijos reklaminė laidelė, ir Džulė pamatė iš vieno namo nešamus neštuvus — kūnas uždengtas balta paklode, o pranešėjo balsas tarytum gaudė kambaryje: