Judith McNaugth - Tobula

Senolė sunkiai įkvėpė, o kai vėl prašneko, atrodė ne mažiau iškankinta nei Džulė.

— Jeigu žinot, kur Žakas, — meldė ji, — jeigu žinot, kur mano vaikaitis , — pridūrė ji, — prašau, dėl Dievo meilės, sulaikyti jį.

Džulės priešiškumas ištirpo, kai išgirdo skausmą išdidžiame balse.

— Sulaikysiu, — sušnibždėjo.

61

— Reiso 614 įgulos vardu dėkoju jums, kad skrendate „Aero-Mexico“ lėktuvu, — pasakė stiuardesė. — Prisiminkit, — linksmai pridūrė ji, — naudodamiesi mūsų oro linijos paslaugomis, kelionės tikslą pasieksite dvidešimt minučių greičiau. — Jos balsas tapo dalykiškas, kai ji tęsė toliau: — Prašom likti savo vietose, gerai prisisegę saugos diržus, kol lėktuvas galutinai sustos prie vartų.

Atsisėdusi lėktuvo, pilno keleivių, paskutinėje eilėje tarp Tedo ir Polo Ričardsono, Džulė stipriai spaudė brolio ranką, ėmė pykinti, kai lėktuvas leisdamasis pasviro ir nutūpė ant pakilimo tako. Širdis jau ėmė jai klykti, kaip visa tai neteisinga, sąžinė šaukė, kad teisinga, ir jautėsi bejėgė, patekusi į kryžminę ugnį. Greta jos sėdintis Polas Ričardsonas pastebėjo, kaip krūtinė ima jai kilsuoti nuo tankaus negilaus alsavimo, ir paėmė kitą jos ranką į savo delną.

— Nesijaudink, mieloji, — pasakė jis tyliai ir raminamai. — Jau beveik baigta. Oro uostas saugomas prie kiekvieno išėjimo.

Džulė staigiai atitraukė savo žvilgsnį nuo keleivių, kurie jau stojosi ir ėmė savo daiktus nuo regzčių virš galvų.

— Negaliu to padaryti. Negaliu. Mane pykina!

Jis tvirčiau suspaudė lipnius jos pirštus.

— Tu pritruksi kvapo. Alsuok lėtai ir giliai.

Džulė prisivertė paklusti.

— Neleisk, kad kas nors jį sužalotų, — perspėjo ji kuždėdama. — Pažadėjai, kad niekam neleisi jo sužaloti.

Polas atsistojo kartu su keleiviais priešais juos ir, laikydamas delną Džulei ant alkūnės, švelniai paragino ją taip pat atsistoti. Ji staigiai atitraukė savo ranką.

— Dar sykį pažadėk, kad niekam neleisi jo sužaloti!

— Niekas nenori jo žaloti, Džule, — ramino jis, tarsi kalbėtų su įbaugintu vaiku. — Dėl to tu ir atvažiavai. Norėjai būti tikra, kad niekas jo nesužalos, ir aš tau pasakiau, kad bus mažiau smurto, jeigu Benediktas pamatys tave ir patikės, kad tu taip pat būsi sugauta. Prisimeni?

Kai ji nervingai linktelėjo, jis ėmė eiti į priekį, delnu prilaikydamas ją už alkūnės.

— Gerai, — pasakė jis. — Štai taip. Nuo šiol mudu su Tedu per kelis žingsnius atsiliksime nuo tavęs. Nebijok. Mano žmonės išsisklaidę po visą oro uostą ir už jo, tavo saugumas jiems yra pirmaeilės svarbos dalykas. Jei Benediktas ims šaudyti, jie rizikuos savo gyvybe, kad apsaugotų tave.

— Žakas man nieko bloga nepadarys! — piktai atšovė ji.

— Jis pamišęs. Tu nežinai, ką jis darys, supratęs, kad jį apgavai. Štai kodėl, kad ir kas atsitiktų, apsimesk palaikanti jį, kol jis bus suimtas. Prisimink, mes jau viską aptarėme. — Jis atsitraukė, kai jie beveik priėjo prie patrauklios brunetės, stiuardesės, stovinčios prie priešakinių lėktuvo durų. — Ar viskas aišku?

Džulei norėjosi klykti, kad niekas neaišku, tačiau ji suleido nagus sau į delnus ir kažkaip prisivertė linktelėti.

— Gerai, dabar palieku tave vieną, — tarė jis, sustodamas tarpduryje, ir, atsargiai nuėmęs jai paltą nuo pečių, užkabino ant rankos. — Po penkių minučių visa bus baigta. Galvok apie tai — tik penkios minutės. Ir prisimink, neieškok jo, tegu jis tave randa.

Jis atsistojo, stebėdamas, kaip Džulė iš lėto eina priešais juos pakilimo taku, leisdamas jai per kelis jardus jį pralenkti, tada žengė per kelis žingsnius nuo Tedo. Kai lėktuvo įgula nebegalėjo jų girdėti, Tedas tyliai ir įniršęs sušnabždėjo:

— Neturėjai jokios teisės priversti ją tai išgyventi. Pats sakei, kad visame oro uoste knibžda FTB ir Meksikos policininkų. Tau jos čia nereikia, kad jį ištrauktum!

Polas atsisegė švarką ir atleido kaklaraištį — kasdieniais drabužiais vilkintis verslininkas, kuris atkeliavo į Meksiko miestą su draugu keliom dienom verslo reikalais ir paūžti. Sukišęs rankas į kišenes, šykščiai šypsodamas pasiteisino:

— Ji primygtinai prašėsi važiuoti kartu, kad būtų tikra, jog Benedikto niekas nesužalos, ir tu tai puikiai žinai. Per piloto radiją iš anksto iškviečiau daktarą, jis bus čia pat ir duos jai raminamųjų, kai tik viskas baigsis.

— Jeigu būtum nors per pusę toks gudrus, koks tariesi esąs, tavo žmonės jau seniai būtų jį pasodinę, bet jie nepasodino. Tą tu sužinojai, nuėjęs į lakūno kabiną pasinaudoti radiju, ar ne?

Polo šypsena praplatėjo, tačiau jo žodžiai buvo grėsmingi:

— Taip. Jis kažkaip prasmuko pro juos, o gal visai neatvyko. FTB neturi jurisdikcijos Meksikoje. Kol mes nepervešime Benedikto per sieną, galėsime tiktai „padėti“ meksikiečių policijai šioje operacijoje, o jiems tai nekaip sekasi.

Visa tirtėdama, Džulė netvirtai įžengė per vartus į triukšmingą salę, kur keleivius pasitikinėjo jų šeimos ir draugai, žvilgsniu pašėlusiai ieškodama aukšto tamsiaplaukio vyriškio, lūkuriuojančio greta kokio linksmo būrelio, o kai jo nepamatė, paėjo kiek už vartų į stoties pastatą ir susvyravo, kaustoma prieštaringų jausmų: palengvėjimo ir panikos.

— Pardon, senjorita! — šūktelėjo kažkoks meksikietis, braudamasis pro ją, bėgdamas į lėktuvą, už vienos rankos jis vedė berniuką, o antra tempė lagaminą.

— Pardon! — atsiprašė kitas vyriškis, šiurkščiai ją pastumdamas — jis buvo labai aukštas ir tamsaus gymio, o veidas nugręžtas į šalį.

— Žakai! — pašiurpusi sukuždėjo Džulė, staigiai apsisukdama, ir sutrikusi žiūrėjo, kaip vyras bėga prie vartų, kur keleiviai pulkais ėjo iš lėktuvo.

Trys meksikiečiai, parimę prie stulpo, spoksojo į ją, paskui į vyrą, vėl į ją, ir vėl į vyrą, ir tuo pat metu ji pamatė tamsiaplaukio vyriškio veidą. Tai buvo ne Žakas.

Ausis jai plėšė per garsiakalbius skelbiama informacija:

— 620 reisas iš Los Andželo atvyksta prie A-64 vartų, 1152 reisas iš Fenikso atvyksta prie A-23 vartų. 134 reisas...

Dar labiau tirtėdama Džulė iškėlė aukštyn virpančią ranką, nusibraukė plaukus nuo kaktos ir ėmė skubiai bei aklai eiti per stoties patalpas, norėdama, kad tai įvyktų kuo greičiau, jai nematant. Dar keturios minutės. Jeigu jis eis greitai, galvojo ji, jeigu nesižvalgys nei į kairę, nei į dešinę, Žakas pasirodys iš už stulpo ar kolonos, atsiras tarpduryje, jie suims jį, ir viskas bus baigta.

„Dieve, prašau , padaryk , kad tai įvyktų greitai , — tolydžio kartojo progiesmiu savo ilgų, greitų žingsnių ritmu, kol netrukdoma praėjo pro muitinę. — Neleisk jiems jo sužaloti. Tegu tai įvyksta kuo greičiau. Neleisk jiems jo sužaloti. Tegu tai įvyksta kuo greičiau.“

Skubiai eidama ji prasigrūdo pro keleivius, išeinančius pro saugumo kontrolės vartus, ir nestabtelėjusi žvilgterėjo į ženklą virš galvos — strėlę, rodančią išėjimą iš oro uosto patalpų, pasuko ta kryptimi ir ėjo toliau. „Neleisk jiems jo sužaloti... Neleisk jiems jo sužaloti... Neleisk jiems būti čia“, — isteriškai progiesmiu kartojo ji eidama. Dar dvi minutės. Priešais buvo durys į skaisčiai apšviestą plotą, kur šviesas uždegę laukė taksi ir automobiliai. Neleisk jam būti čia. Neleisk jam būti čia... Neleisk jam būti čia... Neleisk jam būti čia..

Jo nebuvo.