Judith McNaugth - Tobula

— Buvau automobilyje įjungusi radiatorių, — pasakė ji, nors ir dabar dar nebuvo visai tikra, kad buvo tai padariusi.

— Ne, nebuvai, — paprieštaravo Flosė. — Tavo priekinis stiklas apšalęs — pažiūrėk. Šį vakarą labai ilgai dirbai, ir dar sekmadienį! — pridūrė ji, pastebėjusi Džulės portfelį.

— Visada daugybė darbų, — atsakė Džulė. — Na štai, leiskit jus palydėti ligi namų, — tarė, kišdama delną panelei Flosei po alkūne ir palengva vesdama ją per veją, skiriančią jų namus. — Beveik nieko nematyti, kai nėra mėnulio, o aš nenoriu, kad jūs sukluptumėt žolėje.

— Džule, — nedrąsiai pradėjo panelė Flosė, kai jos įžengė į geltonos šviesos, sklindančios iš priebučio, ratą, — ar tu sveika? Atrodai sunykusi. Gali man pasakyti teisybę, aš Adai neišplepėsiu. Ar kankiniesi dėl Zakario Benedikto?

Letargiško apkvaitimo būsena, varginusi Džulę visą dieną, kaipmat virto išgąstingu budrumu, kai Flosė ištarė Žako vardą.

— Kas jums šovė į galvą? — paklausė juokdamasi, bet net jos pačios ausims juokas atrodė užgniaužtas ir priverstinis.

— Tu, — atsakė Flosė, tarytum atsakymas būtų savaime suprantamas, — sėdėjai automobilyje ir spoksojai į tolį. Kai buvau mergaitė ir kankinausi dėl... prisimenu, darydavau tą patį.

— Norit pasakyti, — bandė juokauti Džulė, — įvažiuodavot į alėją prie namų ir sėdėdavot pusę valandos?

— Ne, žinoma, ne, — papurtė galvą Flosė, kikendama kaip jauna mergaitė — nuo juoko apie akis jai įsirėžė raukšlelės. Aš taip ir neišmokau vairuoti automobilio. Bet žvelgdavau į tolį lygiai kaip tu šį vakarą.

Mėgindama išvengti melo arba atsakymo, Džulė išsisuko nuo klausimo, žvaliai pasakiusi:

— Panele Flose, netikiu, kad galima kankintis dėl ko nors. Jeigu žinau, kad negaliu ko nors gauti, tada susitaikau su tuo, stengiuosi išmesti iš galvos visiems laikams ir toliau sau gyventi.

Užuot priėmusi tai ar grįžusi prie pirmo klausimo, kaip Džulė tikėjosi ją pasielgsiant, panelė Flosė uždėjo ranką Džulei ant alkūnės ir prabilo:

— Ką darytum, jeigu būtų kas nors, ko visą laiką troškai ir ką galėtum turėti — gal ir dabar galėtum, — bet bijai, kad visi tave išjuoks. Ir bijai, kad gavusi gali apgailestauti. — Dabar Džulės juokas buvo nuoširdesnis negu pirma, ir ji papurtė galvą.

— Sunkus atvejis, — pripažino ji. — Jeigu nebūčiau laiminga be to, manau, rizikuočiau būti laiminga tai turėdama.

— Tai jis, o ne tai, — prisipažino Flosė.

Džulė tą buvo supratusi jau pokalbio pradžioje.

— Kas tai? — pasiteiravo, jeigu panelė Flosė norėtų patikėti savo paslaptį. — Norėjau pasakyti, kas jis?

— O, tai paslaptis.

Ne, ne paslaptis, liūdnai pagalvojo Džulė, nes ji neturėjo ko prarasti, o Flosė turėjo viską gauti, ir tarė:

— Manau, kad Hermanui Henklemenui reikia geros moters, kuri juo tikėtų, stovėtų šalia ir leistų jam didžiuotis. Žinoma, — pridūrė ji nusivylusiai Flosei, — Hermanas niekada nerizikuos ir pats neprašys moters, kurią mylėjo, pabandyti dar kartą, tik ne po tos maišaties, kokia jis pavertė savo gyvenimą. Moteris privalo žengti pirmą žingsnį, o tam reikia daug drąsos.

Džulė, impulso pagauta, pasilenkė ir pabučiavo suvytusį jos skruostą.

— Labanakt, — atsisveikino ji.

Sudie, pagalvojo. Šešios iš aštuonių Žako paskirtų dienų jau buvo prabėgusios.

Nuosavo namo priebutyje ji rankinėje susirado raktus, paskui vieną įkišo į spyną, įėjo vidun ir uždarė duris. Jau siekė elektros jungiklio, kai vyriškas balsas tarė:

— Nedekit šviesos. — Siaubo riksmas įstrigo jai gerklėje, kai vyras pridūrė: — Viskas gerai. Aš Žako draugas.

— Kodėl turėčiau jumis tikėti? — nustebo ji, o balsas jai drebėjo taip pat kaip ir ranka.

— Nes, — atsakė Dominikas Sandinis — iš balso galėjai suprasti, kad šypsosi, — atėjau čia apsižvalgyti ir įsitikinti, kad jūs aiškiai pasirengusi nedidelei kelionei, jeigu staiga nuspręstumėt važiuoti.

— Po galais, mirtinai mane išgąsdinot! — pratrūko Džulė pusiau piktai, pusiau juokais, kai loštelėjo į duris.

— Atleiskit.

— Kaip patekot į vidų? — paklausė ji. — Jautėsi kiek absurdiškai, kalbėdama su nematomu žmogumi aklinoje tamsoje.

— Įėjau pro užpakalines duris, apsižvalgęs aplinkui. Jūs, ponia, turit uodegą.

— Ką?

Džulė taip sutriko, kad iš tiesų ėmė ranka graibyti sijono užpakalį, ieškodama uodegos, nespėjus jam paaiškinti:

— Esat stebima. Mėlynas furgonas gatvėje stebi namą, o juodas pikapas lydi jus visur, kur tik važiuojate. Tai tikriausiai FTB — jie naudojasi automobiliais, kurių neverta vogti, bet geriau tinka stebėti, negu vietinės kaimo vežėčios. Automobiliai, — išdidžiai pridūrė jis, — mano specialybė. Pavyzdžiui, jūsiškis: jūs turit 1,5 litro variklį, galbūt gamyklinį radiją, telefono nėra, taigi, išardžius dalimis, už jį gautum gal 250 dolerių.

— Jūs prekiaujat naudotais automobiliais? — nustebo Džulė, laikinai pamiršusi FTB, nes taip absurdiškai nudžiugo atsiradusi šalia žmogaus, pasivadinusio Žako draugu...

— Galima būtų sakyti ir taip, — atsakė Dominikas juokdamasis. — Bet kai juos pardavinėdavau, jie vardų neturėdavo, jūs suprantat, ką noriu pasakyti?

— Jūs... jūs vogdavot automobilius? — paklausė nejaukiai pasijutusi Džulė.

— Taip, bet dabar jau nebe, — paaiškino jis, o jo balse vėl buvo girdėti šypsnys. — Dabar aš pasitaisęs.

— Gerai, — staiga atsakė ji. Nelabai guodė mintis, kad Žako draugas — automobilių vagis. Suprasdama, kad beveidis jos svečias gali išsklaidyti kitus jos būgštavimus, Džulė skubiai paklausė: — Žako nėra Los Andžele, ar ne? Jis negrasina tiems žmonėms?

— Aš nežinau, kur jis yra ir ką jis veikia. Ir tai teisybė.

— Bet jūs privalot žinoti! Noriu pasakyti, kad tikriausiai kalbėjotės su juo...

— Ne, tik ne aš. Žakas apsiši... apstulbtų, — skubiai pasitaisė, — jeigu žinotų, kad atvykau čia ir įsivėliau į tą reikalą. Buvo numatyta, kad viską tvarkys visiški pašaliečiai, bet aš sumečiau, kad tai man vienintelė proga susitikti su jo Džule... Jūs tikrai velnioniškai jį mylite.

Jis nutilo, o Džulė ramiai patikino:

— Taip. Jis tikriausiai ir jums labai svarbus, kad rizikuojat čia ateidamas.

— Velnias, jokios rizikos čia nėra, — atkirto jis įžūliai. — Nedarau nieko neteisėto. Aš tik pro šalį keliaudamas sustojau aplankyti draugo draugės, nes nėra jokio įstatymo, kuris tai draustų arba neleistų įeiti pro kiemo duris ir laukti tamsoje. Iš teisybės laukdamas jūsų sutaisiau kiemo durų užraktą. Tas daikčiukas net nuo vaikų nebūtų galėjęs apsaugoti, jeigu tie užsimanytų patekti vidun. Ar aš ne įstatymus gerbiantis pilietis? — juokavo jis.

Jis buvo sakęs, kad atvyko įsitikinti, ar ji pasiruošusi kelionei, ir Džulė jau buvo beklausianti, ką jis turėjo galvoje, kai nerūpestingai paaiškino:

— Šiaip ar taip, priežastis, kodėl aš čia, tokia: Žakas norėjo, kad jūs turėtumėt naują automobilį, — suprantat, jeigu staiga po kelių dienų nuspręstumėt leistis į ilgą kelionę, — taigi aš pasisiūliau jį atgabenti. Ir štai aš čia.

Džulė tučtuojau sumetė, kad gal ji turėsianti važiuoti tuo automobiliu, o ne savuoju, kad atsikratytų savo palydovais, kai po dviejų dienų bėgs iš Kytono.

— Pasakykit man, kad jis nevogtas, — pasakė rūsčiu tonu, kuris prajuokino jį.

— Ne, nevogtas. Kaip jau sakiau, aš išėjau į atsargą. Žakas užmokėjo už jį, o aš ryžausi įteikti jo dovaną, štai ir viskas. Nėra jokio specialaus įstatymo, draudžiančio pabėgusiam kaliniui įteikti automobilį savo panelei už dorai ir sunkiai uždirbtus pinigus. Ar ji norės juo naudotis, ne mano reikalas.