Judith McNaugth - Tobula

— Kas?

— Štai, — pasakė Tedas, kišdamas ranką į marškinių kišenę. — Benediktas turėjo tai su savimi, ir Hedlis su didžiuliu pasimėgavimu įteikė jį Džulei. Atgniaužęs kumštį, jis be jokių įžangų įmetė žiedą į nieko neįtariančios Ketrinos ištiestą delną, žiūrėdamas, kaip iš netikėtumo išsiplečia jos akys, o paskui patvinsta ašaromis.

— O, Dieve mano, — sušnabždėjo ji, stebeilydama į deimantų ratelį, kibirkščiuojantį jos delne, — jis tikriausiai norėjo, kad ji turėtų ką nors labai ypatinga. Šitas nepaprastas.

— Nebūk sentimentali, — įspėjo Tedas, bet jo paties balsas buvo kimus. — Tas vyras — maniakas, žudikas.

Ji garsiai nurijo seiles ir linktelėjo:

— Žinau.

Nuo žiedo jos dešiniajame delne jis nukreipė žvilgsnį į milžinišką akmenį ant kairiojo jos piršto.

— Jis mažuliukas, palyginti su tuo, kurį nešioji tu.

Ji nusijuokė gniaužiamu juoku.

— Dydis — dar ne viskas. Be to, jis negalėjo jai leisti nešioti tokį žiedą kaip šis, nes būtų atkreipę dėmesį į juos, kad ir kur jie eitų. Todėl parūpino šitą, — tyliai svarstė ji.

— Čia visai paprastas deimantinis vestuvinis žiedas.

Ketrina nesutikdama purtė galvą.

— Nieko paprasta jame nėra. Pats žiedas ne aukso, o platinos ir aplinkui visas nusagstytas deimantais.

— Tai kas, kad jie nėra labai dideli, — bukai atsakė Tedas, bet jie abu pajuto palengvėjimą, galėdami akimirkai nukrypti nuo pokalbio temos.

— Dydis — dar ne viskas, — vėl pakartojo ji, sukiodama tarp pirštų žiedą. — Šitie akmenys kaip reta gražūs ir itin brangaus šlifavimo.

— Jie kvadratiniai.

— Pailgi. Toks šlifavimo būdas vadinamas „spinduliuojančiu“. — Prislopintu balsu ji dar pridūrė: — Jis turi puikų skonį.

— Jis beprotis ir žudikas.

— Tu teisus, — atsakė ji, dėdama žiedą ant stalo, tada pakėlė akis į jį, ir Tedas žvelgė į gražų veidą, kuris jį užhipnotizuodavo ir aptemdydavo jam protą. Dabar ji buvo kitokia. Vyresnė, švelnesnė, meilesnė. Susirūpinusi, užuot susidomėjusi vien savimi. Ji penkis kartus labiau geidžiama.

— Nepradėk kaltinti savęs, kad Džulė žeidžiama, — tarė ji švelniai. — Tu išgelbėjai ją nuo gyvenimo, kuris būtų buvęs kaip pragaras arba dar blogiau. Džulė tai žino.

— Ačiū, — ramiai padėkojo jis, tada ištiesė ranką išilgai sofos, atkragino galvą ir užsimerkė. — Aš, Keite, velnioniškai pavargau.

Tarytum jo kūnas būtų atgaminęs prisiminimą, nepritariant išvargusiam protui, jo delnas apėmė jos petį ir jis prisitraukė ją artyn. Tik tada, kai jos skruostas prisiglaudė prie jo krūtinės ir jos ranka atsidūrė ant jo alkūnės, jis iš tiesų suprato, ką daro, bet ir tada tai atrodė gana nepavojinga.

— Mums pasisekė, man ir tau, — kuždėjo ji. — Mes pamatėm vienas kitą, pamilom, susituokėm. O paskui viską metėm.

— Žinau.

Skausmingas apgailestavimas, kurį išgirdo savo paties balse, privertė jį staiga atmerkti akis iš suirzusio nustebimo ir jis palenkė galvą žiūrėdamas į ją. Ji norėjo, kad jis ją pabučiuotų, tai galėjai išskaityti jos apniukusiame veide.

— Ne, — atsakė jis griežtai, užmerkdamas akis.

Ji pasitrynė skruostu į jo krūtinę ir jis pajuto, kad jo pasipriešinimas ima trupėti.

— Liaukis, — perspėjo jis, — arba aš atsikelsiu ir eisiu miegoti į kitą kambarį.

Ji tučtuojau liovėsi, tačiau supykusi neatšoko nuo jo ir nepratrūko plūstis. O Tedas sulaikė alsavimą, kad ir ji tą padarytų. Prieš minutę jis buvo suglebęs iš nuovargio; dabar jo protas tebebuvo apmiręs, bet kūnas atgijo ir balsas buvo valdingas.

— Arba kelkis, — perspėjo jis neatsimerkdamas, — arba nusimauk tą žiedą, kurį mūvi.

— Kodėl? — sukuždėjo ji.

— Todėl, kad būsiu prakeiktas, jeigu mylėsiuos su tavimi, mūvinčia kito vyro žiedą...

Milijardo metų senumo deimantas, įvertintas ketvirčiu milijono dolerių, be ceremonijų nušokavo per stalelį. Jo balsas skambėjo pusiau kaip juokas, pusiau kaip vaitojimas:

— Keite, tu vienintelė pasaulyje moteris, kuri gali šitaip pasielgti su tokiu deimantu.

— Aš vienintelė moteris pasaulyje tau.

Tedas atlošė galvą ir vėl užsimerkė, mėgindamas ignoruoti šių žodžių teisingumą, bet jo ranka jau apglėbė jos sprandą, pirštai slydo į plaukus, atlošdami galvą. Atmerkęs akis, pažvelgė žemyn į ją, prisimindamas tuos pragariškus bendro gyvenimo metus, ir šaltą tuštumą, kuri buvo gyvenimas be jos, ir pamatė ašarą virpant jos akių voko kampelyje.

— Žinau, kad esi vienintelė, — sušnibždėjo jis ir, palenkęs galvą, liežuviu palietė sūrią ašarą.

— Jeigu duosi man dar vieną galimybę, aš tai įrodysiu, — karštai pažadėjo ji.

— Žinau, kad įrodysi, — šnibždėjo jis, bučiniu nušluostydamas jai antrą ašarą.

— Ar man duosi dar vieną progą?

Jis pirštais pakėlė jos smakrą, įsižiūrėjo jai į akis ir pražuvo.

— Taip.

63

Vis dar truputį apkvaitusi nuo vaistų, kuriuos buvo gavusi prieš dvidešimt keturias valandas, Džulė, ranka susiėmusi skaudančią galvą, netvirtais žingsniais iš savo miegamojo nužingsniavo į virtuvę, tada staigiai sustojo mirkčiodama nuo neįtikėtino reginio, kuris ją pasveikino: Tedas ir Ketrina stovėjo netoli kriauklės, tvirtai laikydami vienas kitą aistringame glėbyje. Tuo metu jos sąmonėje tvyrojo miglotas chaosas, ir ji nusišypsojo jaukiam namų paveikslėliui.

— Vanduo bėga, — pasakė ji sausu gergždžiančiu balsu, išgąsdindama visus tris.

Tedas pakėlė galvą ir išsišiepė jai, tačiau Ketrina pašoko, lyg būtų užklupta darant kažką bloga, ir išsiveržė iš jo glėbio.

— Džule, atleisk! — pratrūko ji.

— Už ką? — paklausė Džulė, eidama prie bufetuko ir imdama stiklinę, kurią pripylė vandens.

Išgėrė visą, mėgindama numalšinti keistą troškulį.

— Už tai, kad leidom tau mus tokius pamatyti.

— Kodėl? — paklausė Džulė, laikydama po čiaupu mažą stiklinaitę, kad vėl ją pripildytų, bet jos galva jau buvo pradėjusi blaivėti ir prisiminimai bandė brautis į ją.

— Nes, — sutrikusi vapėjo Ketrina, — mums to nederėtų daryti stovint priešais tave, ne tada, kai turėtume pagelbėti tau susidoroti su tuo, ką išgyvenai Meksike... — Ir staiga nutilo siaubo apimta, kai stiklinė išslydo Džulei iš rankos ir sudužo ant grindų.

— Nereikia! — pratrūko Džulė, delnais atsirėmusi į bufetą, ji bandė neleisti sau prisiminti įsiutusio Žako veido, tokio, koks jis buvo prieš Meksikos policijai ėmus jį mušti, ir garso, kai jo kūnas dunkstelėjo į grindis jai prie kojų. Ją vis dar krėtė drebulys, ji laikė tvirtai užspaudusi akis, užmerktas tam reginiui, paskui po minutės įstengė atsisėsti ir pasisukti. — Daugiau niekada apie tai nekalbėk, — paprašė ji. — Aš sveika, — pridūrė — jos žodžiuose buvo daugiau ryžto negu teisybės. — Viskas baigta. Aš būsiu sveika, jeigu jūs apie tai nekalbėsiu Man reikia paskambinti, — pridūrė ji, žiūrėdama į laikrodį ant sienos virš kriauklės ir nesuvokdama, kad daro priešingai, negu ką tik prašė. Džulė nukėlė ragelį, paskambino Polui Ričardsonui į darbą ir pasakė sekretorei savo pavardę.

Po paskutinio jausmų proveržio jautėsi išsekusi ir išsigandusi. Buvo baisiai įsitempusi ir tai pati suprato, žiūrėdama į drebančias rankas; tai turėjo liautis, tučtuojau. Gyvenimas daugeliui žmonių buvo sunkus, priminė ji sau, ir jai reikia nustoti sverdėjus nuo kiekvieno smūgio. Nedelsiant ji galėjo gauti receptą raminamiesiems ir virsti zombiu arba ramiai, protingai pasitikti ateitį. Laikas išgydo visa kita. Daugiau jokių ašarų, prisiekė ji sau. Daugiau jokių protrūkių. Jokio skausmo. Žmonės pasitiki ja — visi jos mokiniai mokykloje ir moterys, kurias vakarais mokė skaityti ir rašyti. Jos žiūrėjo būtent į ją, ir ji privalėjo joms parodyti, kaip pati tvarkosi su savo bėdomis.