Judith McNaugth - Tobula

Automobilyje Emilė stebėjo, kaip jos vyras manevruoja blizgančiu BMW per piko valandos mašinų srautą.

— Buvau jam šiurkšti, ar ne? — paklausė ji.

Dikas kreivai dirstelėjo į ją, kai jie stabtelėjo įsižiebus raudonai šviesai.

— Tu užėmei gynybines pozicijas, bet šiurkšti nebuvai. Tu visada taip darai, kai kas nors susiję su tavo tėvu.

— Žinau, — atsiduso ji, — bet tam yra priežastis.

— Tu jį myli, o jis savo gyvenimą atidavė tau, — iškilmingai pareiškė Dikas.

Emilė pakėlė savo akis nuo jo rankos ant pavarų svirties.

— Yra ir kita priežastis. Gerai žinomi skandalai, kaip seniau daugelio vaikų-žvaigždžių tėvai švaistė ir net vogė kiekvieną vaiko uždirbtą centą. Mano tėvas buvo tikra priešingybė. Nors dabar yra įstatymų, neleidžiančių tėvams to daryti, daugybė žmonių elgėsi su mano tėvu taip, tarsi jis gyventų iš mano pinigų, ir net labai puikiai.

— Tikriausiai jie nebuvo matę jo namo, antraip šitaip nekalbėtų, — įterpė Dikas, perjungdamas iš antros į trečią pavarą, kai automobiliai vėl pajudėjo. — Per dešimtį metų jis nenudažė nė vienos sienos ir jam reikia naujų baldų. Aplinkui ten viskas apleista, o po poros metų bus nebesmagu gyventi.

— Žinau visa tai, bet jis nenori leisti pinigų. — Grįždama prie ankstesnės temos, ji tęsė: — Tu negali įsivaizduoti, kaip kartais jis jausdavosi pažemintas, būdamas mano tėvu. Aš vis dar prisimenu, kaip prieš penkerius metus jis ėjo pirkti automobilio. Pardavėjas džiaugėsi įsiūlęs jam ševrolė, kol nuvykau padėti tėčiui išrinkti spalvos. Kai tik tas vyrukas suprato, kas aš, o kartu ir kas tėtis, jis kokčiai ir įžūliai tarė: — Tai viską keičia, pone Makdenjels. Esu tikras, kad jūsų duktė norėtų šito greito sevilio, kuris jums patiko, ar ne, mieloji?

— Jeigu tai, ką žmonės galvojo apie jį, trikdė tavo tėvą, — pasakė Dikas, akimirką pamiršęs savo pasidygėjimą šiuo vyriškiu, — jis būtų galėjęs gauti dorą, garbingą darbą, kažką veikdamas greta mažosios Emilės globos. Tada jis gal turėtų kokį užsiėmimą, ne tik pasigerti ir voliotis, gailintis savęs, nes mažytė Emilė užaugo ir ištekėjo.

Akies kampučiu jis matė, kaip jai ištįso veidas, ir, ištiesęs ranką skersai sėdynės, apglėbė ranka jos sustingusį petį.

— Atleisk, — atsiprašė jis. — Tikriausiai esu pavydus snarglius, kuris praranda pusiausvyrą dėl to, kad jo žmoną sieja neįprastai artimas ryšys su tėvu. Ar atleisi man?

Linktelėjusi ji patrynė skruostą į jo plaštakos viršų, bet dailus jos veidelis liko susimąstęs, ir jis tai matė.

— Ne, tu dar neatleidai, — pastebėjo jis, mėgindamas juokais išblaškyti neįprastai niūrią jos nuotaiką. — Atsiprašymo negana. Aš pelniau spyrį subinėn... pelniau, — jis sudvejojo galvodamas, — nusivesti tave pas Entonį šį vakarą, užsakyti tau pačią brangiausią vakarienę, sėdėti ten ir žiūrėti, kaip visi spoksos į mano žmoną.

Ji nusišypsojo jam, garsiosios duobutės jos veide išryškėjo, o jis delnu palietė jai skruostus ir ramiai pasakė:

— Myliu tave, Emile. — Juokdamasis dar pridūrė: — Nors tu savo veide ir turi tas juokingas duobutes, vis tiek myliu tave. Ne kiekvienas vyrukas įstengtų nepaisyti šito gamybos broko, bet aš galiu.

Ji prunkštelėjo, o jis išsišiepė jai, bet šypsena išblėso, kai ji metė iššūkį:

— Ar myli mane taip, kad užvežtum mane į tėvo namus, prieš mums vykstant vakarieniauti?

— Kodėl? — suirzęs paklausė jis.

— Turiu su juo pasikalbėti apie pinigus, kuriuos jis investavo pas Tonį. Negaliu įsivaizduoti kodėl, ir tai mane varo iš proto.

— Manau, — atsakė Dikas, trinktelėdamas per posūkio rodykles ir keisdamas bėgius, kad galėtų pasukti į jos tėvo namus, — manau, kad tiek myliu tave.

Emilė nuspaudė zumerį prie tėvo namų durų, ir po ilgokos pauzės jis atidarė duris, laikydamas viskio stiklinę rankoje.

— Emile, vaikeli? — pralemeno jis, žiūrėdamas į ją paraudusiomis akimis, kokias tris dienas nesiskutęs. — Nežinojau, kad šį vakarą atvažiuosi. — Visiškai ignoruodamas Emilės vyrą, jis apkabino ją per pečius ir įtraukė vidun.

Buvo girtas, Emilė tai suprato, jausdama, kaip ją perveria neviltis ir sielvartas, kai žvalgėsi po niūrų jo butą, ne mirtinai girtas, bet sunkiai pastovintis ant kojų. Kadaise jis buvo visiškas abstinentas, bet per pastaruosius kelerius metus gėrimo priepuoliai jam užeidavo vis dažniau.

— Kodėl neužsidegi šviesos? — pasiūlė ji, tiesdama ranką ir uždegdama vienintelę lempą svetainėje.

— Man patinka tamsa, — atsakė jis ir, ištiesęs ranką jai už nugaros, vėl užgesino. — Saugu ir malonu.

— Man labiau patiktų truputis šviesos, kad Emilė už ko nors užkliuvusi nepargriūtų ir neužsimuštų, — ryžtingai pasakė Dikas ir, ištiesęs ranką, vėl įžiebė lempą — Kas tave privertė čia užvažiuoti? — paklausė tėvas, tarytum Dikas nė nebūtų kalbėjęs. — Tu niekada manęs nebeaplankai, — nusiskundė jis.

— Pereitą savaitę dusyk buvau čia, — priminė jam Emilė. — Bet atsakysiu į tavo klausimą — atvykau pakalbėti apie reikalus, jeigu esi nusiteikęs. Diko buhalteris turi keletą klausimų, į kuriuos reikia atsakyti prieš jam apskaičiuojant mokesčius.

— Žinoma, žinoma. Reikia tai reikia, mieloji. Eime į mano kabinetą, kur laikau visas bylas.

— Man reikia paskambinti į keletą vietų, — pasakė Dikas Emilei. — Pasikalbėk su tėvu, o aš pasinaudosiu telefonu. — Jis apsižvalgė, ieškodamas telefono, bet svetainėje jo nepamatė.

— Virtuvėje, — paaiškino ji, ir jis linktelėjo, jau eidamas ten link.

Emilė įkandin tėvo užlipo laiptais aukštyn į miegamąjį, kurį prieš daugelį metų buvo pavertęs kontora; jis atsisėdo už stalo, vienintelės švarios vietos visame name, jeigu nekreiptum dėmesio į dulkių sluoksnį. Bufetukas ir spintelės byloms laikyti buvo apkrauti begale įrėmintų Emilės nuotraukų: Emilė — kūdikis, vos pradėjusi vaikščioti, ketverių metų vaikas, Emilė — balerinos sijonėliu, Helovyno šventės kostiumu, kostiumu, kurį vilkėjo pirmąsyk vaidindama pagrindinę rolę, Emilė — trylikos metų, plaukai surišti į arklio uodegą, penkiolikos — su pirma puokštele, gauta iš berniuko. Dabar, žiūrėdama į nuotraukas, ji pirmąsyk suprato, kad beveik visose tėvas buvo drauge su ja. O tada pastebėjo dar kai ką — šviesa nuo lempos ant dulkėto stalo skaisčiai apšvietė stiklus rėmuose, tarsi jie būtų neseniai nuvalyti.

— Ką nori žinoti, brangute? — paklausė jis, gurkštelėjęs iš stiklinės.

Emilė svarstė, ar jai neužsiminus apie būtinybę pradėti gydytis nuo alkoholizmo, bet pastaruosius du sykius, kai ji iškėlė tą klausimą, jis iš pradžių buvo pritrenktas, o paskui užsiuto. Sukaupusi visą drąsą, ji taktiškai ėmėsi šio reikalo.

— Tėti, tu žinai, kokia dėkinga esu tau už tai, kad visus mano pinigus įdėjai į globos fondą ir šitiek metų juos tvarkei. Ar žinai? — paklausė ji, kai jis, sukryžiavęs rankas, žiūrėjo tarsi kiaurai per ją.

— Be abejo, žinau. Atidėdavau kiekvieną centą ir savo gyvybe saugojau. Niekada sau nieko neimdavau, išskyrus dvidešimties dolerių valandinį atlyginimą, ir tik tada, kai primygtinai to reikalaudavai. Tu buvai tokia protinga, — ilgesingai prisiminė jis. — Šešiolikos metų kaip subrendusi moteris kalbėdavai su savo tėvu, grasindama, kad jeigu nepaimsiu sau didesnės algos, išmesi mane iš darbo.

— Teisybė, — atsainiai sutiko Emilė. — Taigi aš noriu, kad nė akimirkos negalvotum, jog abejoju tavo sąžiningumu, kai šio to tavęs paklausiu. Aš tik bandau perprasti tavo mąstymą. Nesiskundžiu dėl tų pinigų, kuriuos praradai.