Judith McNaugth - Tobula

— Praradau pinigus? — piktai paklausė jis. — Ką, po velnių, nori pasakyti?

— Tuos keturis milijonus dolerių, kuriuos investavai į Tonio Ostino firmą per pastaruosius penkerius metus. Tos akcijos bevertės. Kodėl tai padarei, tėti? Žinojai, kad aš jo nekenčiu, ir visada jaučiau, kad pats dar labiau jį niekini.

Akimirką jis nejudėjo, paskui palengva pakėlė galvą, o jo akys buvo kaip giliai nugrimzdusios degančios žarijos, ir Emilė nejučia prisispaudė nugara prie kėdės.

— Ostinas, — tyliai tarė jis, jo šypsena iš pradžių buvo pikta, o paskui virto guodžiančia. — Tu gali dėl jo daugiau nesijaudinti, brangute. Aš juo pasirūpinau. Mums nebereikės pirkti jo suklastotų akcijų. Tai liks mūsų mažyte paslaptimi.

— Kodėl mes turėjom pirkti jo suklastotas akcijas? — pasiteiravo Emilė, nepaaiškinamai sunerimusi dėl tėvo veido išraiškos, jo balso ir dėl menkai apšviesto kambario niūrumo.

— Jis mane privertė. Aš nenorėjau. Dabar jis nebegyvas ir man nebereikia to daryti.

— Kaip jis galėjo tave priversti investuoti keturis milijonus mano pinigų į savo bendrovę, jeigu tu šito nenorėjai? — paklausė ji griežčiau, negu ketino.

— Nekalbėk tokiu tonu su manimi, panelyte! — staiga užširdo jis. — Aš tau užtvosiu.

Emilę taip išgąsdino tas nelauktas grasinimas žmogaus, kuris niekada per visą jos gyvenimą nebuvo rankos pakėlęs prieš ją, kad ji atsistojo.

— Pašnekėsim apie tai kitą kartą, kai būsi sukalbamas.

— Palauk! — stulbinančiu greičiu jis siekė skersai stalo ir griebė ją už alkūnės. — Nepalik manęs, brangute. Man baugu. Tai ir viskas. Daugelį dienų nebemiegu, nes man taip baugu. Aš tavęs niekada neskaudinau. Žinai tai.

Jis atrodė staigiai ir tikrai išsigandęs, ir Emilę tai sukrėtė.

Plekšnodama jam per ranką, jausdamasi ne kaip vaikas, o kaip motina, ji švelniai pasakė:

— Aš neišeisiu, tėti. Nebijok. Sakyk, kas negerai. Aš suprasiu.

— Išsaugosi paslaptį? Persižegnok.

Ji linktelėjo, krūptelėjusi nuo šito vaikiško prašymo.

— Ostinas privertė mane pirkti šias akcijas. Jis... jis šmeižė mus, ištisus penkerius metus tas šunsnukis melžė mūsų pinigus.

— Mūsų? — pratrūko ji, negalėdama patikėti ir nekantraudama.

— Tu ir aš esam viena komanda. Kas ištinka vieną, ištinka ir antrąjį, ar ne?

— Aš... aš taip manau, — Emilė atsakė atsargiai, mėgindama sutramdyti vidinį drebulį, kad jis nepaveiktų jos balso. — Kodėl Tonis šmeižė mus?

— Jis, — atsakė tėvas, prislopinęs balsą lyg koks bendrininkas, — žinojo, kad mes nužudėm Reičelę.

Emilė pašoko nuo kėdės ir stovėjo it stabo ištikta, spoksodama į jį.

— Beprotybė. Tu... tikriausiai toks girtas, kad tau vaidenasi! Kokį tikslą galėjai turėti, žudydamas Žako žmoną?

— Jokio.

Emilė ištiestus delnus atrėmė į stalą.

— Kodėl šitaip kalbi? Tai beprotybė.

— Niekada daugiau man šito nesakyk! Šitaip sakė jis, ir tai melas! Aš nesu beprotis. Man baugu, kodėl negali šito suprasti? — Jo balsas virto inkštimu.

— Kas sakė, kad tu beprotis, tėti? Ir kodėl tau baugu? — kantriai kamantinėjo ji, tarsi kalbėdama su suglumusiu apkvaitusiu aštuoniasdešimtmečiu seniu.

— Ostinas sakė, kad esu beprotis, tą naktį, kai jį nužudžiau.

— Žakas Benediktas nužudė Tonį Ostiną, — ryžtingai pataisė jį Emilė. — Visi taip mano.

Jo akys paklaiko iš baimės, ir jis užsivertęs išlenkė taurę ligi dugno.

— Ne visi taip mano! — sušuko jis, su trenksmu statydamas taurę ant stalo. — Vyrai — privatūs sekliai — du sykiu buvo atėję kalbėtis su manimi po tos nakties. Jie nori, kad pasiaiškinčiau, kur buvau, kai tai įvyko. Jie kažkam dirba, tikrai dirba, bet nesisako kam. Kažkas įtaria mane, brangute, ar tu nesupranti? Jie išsiaiškino, kad Ostinas šmeižė mane, ir netrukus išsiaiškins, kodėl šmeižė, o tada jie sužinos, kad nužudžiau Reičelę ir Ostiną.

Stengdamasi kalbėti ramiai, kai kiekviena jos kūno ląstelė virpėjo iš pašėlusio išgąsčio, Emilė paklausė:

— Kam tau prireikė žudyti Reičelę?

Jis išskėstais pirštais braukė sau per plaukus.

— Nebūk buka — aš ketinau nužudyti Ostiną! Norėjau jį nužudyti. Norėjau, kad jis mirtų, bet tas kvailys Benediktas persigalvojo, kas turėtų iššauti pirmas — Ostinas ar Reičelė.

Emilė sunkiai įkvėpė oro.

— Kodėl norėjai nužudyti Tonį?

— Žinai kodėl! — atkirto jis, susmukęs kėdėje, o ašaros ėmė riedėti jam iš akių. — Jis davė mano mažajai mergytei narkotikų ir užtaisė jai kūdikį. Manei, kad aš nieko nežinojau, bet aš žinojau, — sugergždė jis užsimerkdamas. — Tave rytais pykindavo ir aš paskambinau tam daktarui Dalase, norėdamas sužinoti, kas tau, ir seselė man viską paaiškino. Ji manė, kad aš tavo vyras, kai išgirdo pavardę. — Trindamas ranka akis jis kūkčiodamas pasakė: — Tau buvo tik šešiolika, o jis užtaisė tau kūdikį ir leido tau vienai važiuoti pasidaryti aborto. O pats visą tą laiką trainiojosi su ta kekše Reičele, ir abu juokėsi tau už nugaros. Kai ištekėjai, Ostinas vis grasindavo pasakysiąs tavo vyrui, kad įtaisė tau kūdikį... ir apie tai, ką padarei.

Emilė nukėlė rankas nuo kėdės ranktūrių ir nuo drėgnų delnų liko du įspaudai odoje. Jai teko dusyk nusikrenkšti, prieš pradedant kalbėti, žodžiai nieko bendra neturėjo su jos sąmonėje šėlstančia audra.

— Dikas žino, kas man nutiko tada, prieš daugelį metų. Prieš kelias savaites aš jam net pasakiau, kad tai buvo Tonis... Slėpiau tai, nes nenorėjau tavęs skaudinti ir juo labiau, kad jaustum gėdą dėl manęs.

— Kažkas žino, kad aš tai padariau, — pasakė jis susiėmęs už galvos, o nuo raudos jam ėmė krūpčioti pečiai. — Nužudysiu jį, kai tik sužinosiu, kas jis, — pagrasino, keldamas galvą, tada įsispitrėjo į tarpdurį, o ranką įkišo į rašomojo stalo stalčių.

— Verčiau pradėkit nuo manęs, — pasakė Emilės vyras iš tarpdurio, įeidamas į kambarį ir tempdamas drebančią Emilę iš jos kėdės, — nes aš taip pat žinau.

Užuot išsigandęs, Džordžas Makdenjelsas pažvelgė į savo dukrą ir kaip tikras bendrininkas sušnibždėjo:

— Jis teisus, Emile. Bijau, kad mums teks nužudyti tavo vyrą.

Jis atsistojo ir Emilė pamatė lempos šviesą atsimušant nuo revolverio tėvo rankoje.

— Ne! — sušuko ji, mėgindama kūnu užstoti savo vyrą, o jis tuo tarpu bandė patraukti ją į šalį.

— Pasitrauk, mieloji, — įsakė tėvas. — Jam neskaudės. Nieko nejaus. Numirs prieš atsitrenkdamas į grindis.

— Tėti! — suriko ji, stumdama Diką atbulą prie durų, išskėtusi rankas. — Tau teks peršauti ir mane, kad pataikytum į jį. Juk tu šito nenori, ar ne?

Diko balsas buvo keistai ramus, nors pirštai smigo jai į pečius, stumdami žmoną į saugesnę vietą.

— Padėkit ginklą, Džordžai. Jeigu nužudysit mane, teks nužudyti ir Emilę, kad ji nepraneštų policijai, o aš žinau, kad jūs jos nenuskriausit. Jūs tik bandėt ją apsaugoti.

Vyriškis su ginklu susvyravo, o Dikas maloniu balsu įsakė:

— Nuleiskit ginklą. Mes jums padėsim paaiškinti žmonėms, kad jūs tik bandėt ją apginti.

— Aš pavargau nuo baimės, — inkštė jis, kai Emilė prasmuko pro tarpdurį ir įpuolusi į jo miegamąjį čiupo telefoną ir surinko 911. — Aš nebegaliu miegoti.

Palengva eidamas į priekį, ištiesęs vieną ranką, Dikas pasakė:

— Jums daugiau nebereikės bijoti. Gydytojai duos jums tablečių, kurios padės užmigti.