Judith McNaugth - Tobula

— Mėgini mane apgauti, šunsnuki! — šaukė Makdenjelsas, ir Dikas metėsi prie ginklo kaip tik tuomet, kai uošvis nusitaikė jam į krūtinę.

Miegamajame Emilė išgirdo prislopintą šūvio driokstelėjimą ir kažką sunkaus dunkstelint į grindis: ji numetė telefoną, staigiai apsisuko ir, bėgdama iš kambario, atsitrenkė į savo vyro krūtinę.

— Neik ten! — įspėjo ją, paimdamas į glėbį, užtempė ją atgal į miegamąjį ir siekė telefono.

— Tėti! — sukliko ji.

— Jam nieko bloga! — pasakė Dikas, mėgindamas ją sutramdyti ir tuo pat metu iškviesti greitąją pagalbą. — Krisdamas jis galva trenkėsi į stalą ir dabar kraujuoja kaip paskerstas paršas.

66

Trys advokatai pakilo nuo konferencijų stalo. Buvęs arčiausiai Emilės ištiesė ranką ir spustelėjo jos delną tardamas:

— Žinau, panele Makdenjels, kaip sunku jums buvo, ir negaliu apsakyti, kaip vertinu jūsų pastangas šįryt rasti mus, atstovaujančius Zakariui Benediktui, nedelsėt pas mus atvykti.

— Buvo visai nesunku, — atsakė Emilė, o jos balsas nuo streso ir sielvarto buvo įsitempęs. — Prisiminiau, kokia juridinė firma jam atstovavo, ir kai šįryt jiems paskambinau, jie nukreipė mane pas jus.

— Kai ponas Benediktas buvo apkaltintas nužudęs Tonį Ostiną, artimas pono Benedikto draugas nusprendė, kad būtų geriau, jeigu šį kartą mes jam atstovautume.

Ištraukdama iš jo delno savo ranką, Emilė suspaudė abu savo delnus.

— Ar galit jį šiandien ištraukti iš kalėjimo?

— Bijau, kad ne. Tačiau, jeigu norit, galit palydėti mane į policijos nuovadą šįryt ir jiems pareikšti, ką mums ką tik pasakėt, kad Žakas kuo greičiau būtų išlaisvintas.

Emilė linktelėjo, bet iškankintoje jos sąmonėje šmėkštelėjo seni filmai, kuriuose ji matė, kaip Žakas su antrankiais išvedamas iš teismo, ir naujasis, kurį ji ne kartą žiūrėjo per pastarąsias savaites, kaip jis mušamas Meksikoje... ir visa tai už nusikaltimą, kurio jis neįvykdė... nusikaltimą, už kurį netiesiogiai buvo atsakinga ji.

— Nesuprantu, kodėl jie šiandien negali išleisti jo iš kalėjimo, — nusistebėjo ji, stengdamasi susivaldyti nepravirkusi dėl savo kaltės ir gėdos. — Mes palauksim priimamajame.

Kai ji pasišalino kartu su savo vyru, Džonas Sylingas apžvelgė išsišiepusius savo partnerius advokatus ir siekė telefono.

— Sjuzen, — kreipėsi jis į savo sekretorę. — Susisiekit telefonu su kapitonu Jorgenu, tada paskambinkit Metjui Farelui į Čikagą ir pasakykit jo sekretorei, kad tai skubu. Paskui suraskit Viljamą Veslį iš Amarilo prokuratūros, Teksase. Ir užsakykit tris vietas skrydžiui į Amarilą rytojaus rytui.

Po penkių minučių sekretorė zumeriu pranešė į konferencijų kambarį:

— Kapitonas Jorgenas prie telefono.

— Ačiū, — padėkojo jis, o paskui paspaudė mygtuką, sujungdamas su pirmąja linija. — Kapitone Jorgenai, — linksmai tarė jis. — Ar norėtumėt išbandyti savo šansus tapti mūsų naujuoju policijos komisaru, o kartu ir žiniasklaidos herojumi? — Jis klausėsi, o jo šypsena vis labiau platėjo. — Man reikia ko nors, kas galėtų priimti pareiškimą dėl Tonio Ostino ir Reičelės Evans mirčių ir neišplepėtų to, ką girdėjo, kol po vienos ar dviejų dienų neduosiu žinios. — Ir pridūrė: — Man regis, jūs tai sugebėsit. Mes atvyksim po keturiasdešimt penkių minučių.

Ant telefono aparato įsižiebė dar dvi švieselės, kai jis padėjo ragelį ir per vidaus liniją pasigirdo jo sekretorės balsas:

— Ponas Farelas — antroje linijoje, o Viljamas Veslis, Amarilo prokuroras, — trečioje.

Sylingas atsiliepė antrąja linija, ir kai jis kalbėjo, jo balsas jau nebebuvo abejingas.

— Pone Farelai, jūs prašėt mus informuoti apie bet kokius naujus įvykius, ir skambinu jums, kad praneščiau, jog šįryt sulaukėm netikėto lūžio Zakario Benedikto byloje.

Savo Čikagos kontoroje Metas atsuko nugarą Interkorpo vykdomo komiteto posėdžiui, vykstančiam aplinkui jo stalą, ir paklausė:

— Kokio?

— Emilė Makdenjels. Vakar vakare jos tėvas prisipažino nužudęs Reičelę Evans ir Tonį Ostiną. Šiuo metu jis vietos ligoninėje, jam atliekamas psichikos patikrinimas, tačiau jis viską prisipažįsta. Pati Emilė mums viską papasakojo ir atidavė ginklą, kuriuo buvo nušautas Ostinas.

— Smulkmenas galėsit pateikti vėliau. Per kiek laiko galėsit paleisti Žaką?

— Rytoj vyksim pas Teksaso prokurorą, parodysim jam Emilės Makdenjels pareiškimą, įteiksim jam habeas corpus[8] raštą, paskui įtikinsim nedelsiant jį įteikti teisėjui teisme. Jeigu seksis ir teisėjas sutiks pasirašyti, tada važiuosim į valstijos sostine Ostine, kad pasirašytų apeliacinio teismo teisėjas, ir ponas Benediktas turėtų būti paleistas už laidą.

— Už laidą, — pakartojo Metas tyliu kandžiu balsu. — Už ką?

Sylingas krūptelėjo nuo tono, kuris, kaip buvo pasakojama, Farelo verslo priešus sutaikydavo ir versdavo prakaituoti.

— Ar jis buvo kaltas, ar ne, tačiau, bėgdamas iš kalėjimo, pažeidė Teksaso įstatymus. Faktiškai jis nusižengė. Nebent mums pasisektų ir mes labai gerai sugebėtume įtikinti. Apygardos prokuroras Amarile gali norėti, ir tikriausiai norės, turėti šiek tiek laiko, kol nuspręs ką daryti. Mes nurodysim, kad fizinis susidorojimas su juo Meksike buvo daugiau negu bausmė. Priklausomai nuo prokuroro nuotaikos, jis gali arba sutikti ir rekomenduoti bylos teisėjui išankstinį užstatą ir viską atmesti, arba gali užsispirti.

— Tada užtikrinkite jo gerą nuotaiką arba priverskit, — negailestingai perspėjo Metas.

— Gerai, — sutiko Sylingas.

— Jeigu mes tučtuojau nesulauksim valdžios atstovų pagalbos, noriu, kad apie viską būtų painformuota žiniasklaida. Ji ims veikti.

— Sutinku. Aš su savo partneriais rytoj rytą išvykstu į Amarilą.

— Šį vakarą, ne rytoj, — pataisė jį Metas. — Aš jus ten pasitiksiu. — Jis padėjo ragelį, Sylingui nespėjus paprieštarauti, ir paspaudė vidaus telefono mygtuką. — Eleonora, — kreipėsi jis į savo sekretorę, — atšauk visus rytojaus ir porytdienos mano susitikimus.

Los Andžele advokatas padėjo telefono ragelį. Pakėlęs antakius, pasakė kitiems dviem vyrams:

— Jeigu jūs kada nors stebėjotės, ką bendra turi Farelas ir Benediktas, aš ką tik sužinojau, jie abu puikūs klientai.

— Ir jie moka didelius honorarus, — pajuokavo vienas iš advokatų.

Sylingas linktelėjo ir skubiai pasisuko.

— Pradėsim užsidirbinėti savąjį, ponai, — ir paspaudė mygtuką trečiai linijai.

— Pone Vešli, — tarė jis, taip sumoduliavęs savo balsą, kad jis tuo pat metu buvo ir tvirtas, ir malonus. — Žinau, kad jūsų pirmtakas, Oltonas Petersonas, buvo prokuroras Zakario Benedikto byloje prieš penkerius metus, ir suprantu, kad tai ne jūsų kaltė; bet atrodo, kad buvo labai smarkiai nusikalsta teisingumui. Man reikia jūsų pagalbos kuo greičiau tam atitaisyti... Savo ruožtu aš pasirūpinsiu, kad žiniasklaida suprastų, jog veikėt skubiai, atitaisydamas skriaudą. Vis tiek, kad ir ką jūs darytumėt, Zakaris Benediktas iš tos istorijos išeis kaip kankinys ir didvyris. Žiniasklaida užsimanys kieno nors kraujo už jam padarytą skriaudą, ir nenorėčiau, kad tai būtų jūsų kraujas. — Jis stabtelėjo klausydamas. — Ką, po velnių, aš čia kalbu? Kodėl mums viso to neapsvarsčius per vakarienę šiandien vakare septintą valandą?

67

Ketrina staigiai nuspaudė stabdžius ir sustabdė žviegiantį automobilį priešais Džulės namus, keikdamasi, kai pamatė kieme priešais namą dviratį, tai reiškė, kad dabar Džulė moko vaikus. Palikusi rankinę automobilyje, ji nubėgo šaligatviu, nesibeldusi pravėrė duris ir įėjo į valgomąjį, kur prie stalo sėdėjo Džulė kartu su trimis mažais berniukais.