Judith McNaugth - Tobula

— Tai vėl tas menkysta Benediktas, — įnirtęs sušnibždėjo jis. — Jį išleido iš kalėjimo, o ji verkia dėl jo. — Susirinkęs nuo stalo knygas, pradėjo grūsti jas į mokyklinį krepšį. — Mes tuoj pat galim susirinkti savo mantą ir nešdintis iš čia. Panelė Matison nenorės, kad mes matytume ją verkiančią. Ir iš to, kaip ji sriūbauja, galima spėti, kad dar ilgai nesiliaus.

Kiti berniukai skubiai pakluso savo vado įsakymui, tačiau Džonis Everetas pakėlė susirūpinusį strazdanotą veidelį į Vilį.

— Kodėl, Vili, matydama Benediktą televizoriuje, ji verkia?

Čiupdamas savo mokyklinį krepšį, Vilis automatiškai pagelbėjo Timui pajudėti iš vietos invalido vežimėlyje.

— Mama sakė, kad jis sudaužė jai širdį, štai kodėl. Mano mama sako, kad ir visas miestas tai žino.

— Jis menkysta, — pasakė Timas.

— Baisus menkysta, — pridūrė Džonis, traukdamasis atbulas invalido vežimėliu nuo stalo ir sukdamas į virtuvę, kur specialiai įrengta nuožulnuma nuo kiemo durų vedė į alėją.

Ant šaligatvio priešais namą trys berniukai stabtelėjo pro atitrauktas užuolaidas žiūrėdami į savo mokytoją, kuri šnirpštėsi nosį, o tuo tarpu panelė Keihil tapšnojo jai per petį. Ji pakėlė akis ir pamatė juos stovint, nusišypsojo padrąsinančiai, pamojavo ranka ir linktelėjo, parodydama, kad jie gali eiti namo.

Bejėgiškai nustėrę jie leidosi žemyn gatve.

— Nekenčiu Zakario Benedikto, — pareiškė Džonis.

— Aš taip pat, — pritarė Timas.

— Taip, ir aš, — neatsiliko Vilis, stumdamas savo dviratį. Globėjo vaidmenį prisiėmęs, praktiškasis Vilis pridūrė: — Džoni, mudu ateisim į mokyklą anksti rytą. Įspėsim klasės vaikus, kurį laiką neerzinti panelės Matison. Jokių spjaudomų gumulėlių. Jokio bėgimo iš pamokų. Nieko. Timai, tau nereikia rūpintis dėl savo klasės, nes panelė Matison jiems nedėsto. Tavo darbas pranešti vaikams iš komandų, kurias ji treniruoja. Visiems pasakyti, kad būtų jai geri ir klausytų jos.

— Jie klausinės kodėl, — tarė Timas, sumaniai vežimėliu apvažiuodamas sausą šaką, gulinčią skersai šaligatvio.

— Pasakyk jiems, kad Benediktas vėl uždavė jai širdį ir pravirkdė. Tai nėra paslaptis, nes visi suaugusieji mieste tai žino.

68

— Sveikas sugrįžęs, pone Benediktai! — Beverly Hills viešbučio administratorius atskubėjo, pamatęs registruojantis Žaką prie fojė stalelio tą popietę, kai Žakas buvo paleistas iš kalėjimo. — Aš jums paskyriau geriausią namelį, o visas personalas pasiruošęs jums patarnauti. Pone Farelai, — mandagiai kreipėsi į jį administratorius, kai Metas pasirašinėjo prie stalelio greta Žako. — Jūsų sekretorė man sakė, kad jūs tik šią naktį būsit pas mus. Prašom sakyti, kuo aš ar mano personalas gali jums padėti.

Jiems už nugaros žmonės, kurių buvo pilna fojė, gręžėsi spoksoti, ir Žakas išgirdo, kaip tarsi vėjas suošė tariamas jo vardas.

— Atsiųskit į mano namelį didelį butelį šampano, — nurodė jis nuolankiam klerkui prie stalelio, pastūmėdamas į priekį registracijos anketą. — Paskui atsiųskit vakarienę dviem aštuntą valandą. Jeigu per perjungiklį man kas nors mėgins prisiskambinti, pasakykit, kad aš čia neužsiregistravęs.

— Taip, pone Benediktai.

Linktelėjęs Žakas apsisuko ir vos nesusidūrė su gražia blondine ir stulbinančia brunete, kurios tiesė jam kokteilių servetėles ir rašiklius.

— Pone Benediktai, — akinamai šypsodama kreipėsi į jį blondinė, — gal galim gauti jūsų autografą?

Šyptelėjęs tik lūpomis, o ne akimis, Žakas pakluso, bet kai brunetė padavė jam pasirašyti savo servetėlę, jis pamatė kampe užrašytą kambario numerį ir neklysdamas pajuto, kad po servetėle jam į delną spraudžiamas raktas. Jis užrašė savo pavardę ant servetėlės ir grąžino jai.

Akies kampu Metas stebėjo jam pažįstamą reginį, niekuo nesiskiriantį nuo to, kokį jau buvo matęs šimtus kartų anksčiau.

— Tai, — santūriai pasakė jis, kai jie iš fojė nusekė paskui administratorių supančių viešbutį kotedžų link, — šį vakarą man teks vakarieniauti vienam?

Atsakydamas Žakas žvilgterėjo į raktą savo delne, sviedė jį į krūmus ir pažiūrėjo į laikrodį.

— Dabar keturios. Duok man dvi valandas pokalbiams telefonu, o paskui mudu atšvęsim mano išlaisvinimą.

Po dviejų valandų, kai Metas įėjo į Žako kotedžą, Žakas vilkosi naujus marškinius ir movėsi plačias kelnes, kurias prieš kelias dienas skubiai pristatė jo senas siuvėjas. Siuvėjas išėjo su ašaromis savo apsiblaususiose akyse, į kišenę įsikišęs Žako užsakymą dviem tuzinams naujų kostiumų, marškinių, kelnių ir sportinių švarkų. Vietos rolsroisų agentas panašiai džiūgavo dėl Žako grįžimo ir pažadėjo rytą į viešbutį pristatyti tris automobilius Žakui apžiūrėti.

— Aš nemanau, — pasakė Metas septintą valandą, kai Žakas pagaliau padėjo telefono ragelį po ilgai trukusio pokalbio telefonu, kai įtikino savo nuomininkus priimti didelę sumą pinigų kaip atlyginimą už tai, kad jie išsikraustytų iš jo Ramiojo vandenyno uolėtos pakrantės namų. — Melsiuos pačiam pragarui, kad man pavyktų tave prikalbinti porai dienų atsigulti į ligoninę, kad nuodugniai išsitirtum sveikatą. Mano žmona primygtinai tvirtina, kad turėtum tai padaryti.

— Tu teisus, — santūriai atsakė Žakas, eidamas prie baro paruošti abiem gėrimo. — Tau nereikia melstis, kad mane įtikintum. — Žvilgterėjęs į išrikiuotus butelius ant baro, išsišiepė ir pridūrė: — Šampano ar ko nors stipresnio?

— Ko nors stipresnio.

Pritariamai linktelėjęs, Žakas įmetė ledo į dvi krištolines stiklines ir pripylė škotiško viskio praskiesdamas trupučiu vandens, tada vieną stiklinę padavė Metui. Pirmą kartą išėjęs iš kalėjimo, Žakas leido sau atsipalaiduoti. Tylomis stebėjo savo draugą, mėgaudamasis laisvės realybe ir neišreiškiamu dėkingumu, kurį jautė Metui.

— Pasakyk man ką nors, — iškilmingai paprašė Metas.

— Ką nori išgirsti?

Slėpdamas savo skausmingą sentimentalumą po juoko kauke, Žakas pripažino:

— Nėra būdo atlyginti tau už ištikimybę ir draugystę. Ką galėčiau įteikti kaip pavėluotą vestuvinę dovaną?

Du vyrai žiūrėjo vienas į kitą, abu suvokdami, kokia prasminga ši akimirka, tačiau jie buvo vyrai ir per didelis sentimentalumas buvo neįsivaizduojamas. Metas gurkštelėjo gėrimo ir susimąstęs suraukė kaktą, tarytum susikaupęs galvotų ką atsakyti.

— Atsižvelgiant į pavojaus, į kurį mane įstūmei, didumą, manau, kad graži sala Egėjo jūroje būtų deramas tavo dėkingumo ženklas.

— Tau jau priklauso sala Egėjo jūroje, — priminė jam Žakas.

— Tu teisus. Tuo atveju leisk man tai aptarti su Meredit, kai grįšiu namo.

Žakas matė, kaip sušvelnėjo jo akys, kai paminėjo žmonos vardą, ir subtilų pasitenkinimą, pasigirdusį balse, kai ištarė žodį namo. Tarsi žinodamas, ką Žakas galvoja, Metas pažvelgė į stiklinę ir nurijo dar vieną gurkšnį gėrimo.

— Ji nekantrauja susipažinti su tavimi.

— Ir man velnioniškai nekantru, — jo balse atsirado pajuokavimo tonai, kai kalbėjo toliau: — Būdamas kalėjime, sekiau visą tą dramą, iškilusią viešumon, kai vėl ėmei merginti savą žmoną. — Truputį atsitokėjęs, Žakas pridūrė: — Nustebau, kad niekada nebuvai man sakęs, jog prieš penkiolika metų buvai ją vedęs.

— Papasakosiu tau tikrą istoriją, tą dalį, kurios laikraščiai nesugebėjo išknisti, bet kokį kitą kartą. Kai įsikursi, atsivešiu Meredit ir Marisą ir mes pabūsim drauge.